Smulkiai pasakoti jos gal ir nereikia: kiekvienas, besidomintis Lietuvos įvykiais (pasirodo, jie ir tokie), žino, kad perėjoje iš pradžių atsirado vaivorykštės spalvų vėliava. Paskui ji buvo uždažyta trispalve.
Kruopščiai papasakota, kiek keitėsi vėliavos, kaip buvo sučiumpami piešėjai, kaip jie budėjo perėjoje, kokie kaltinimai skambėjo.
Nuostabą kelia vienas dalykas. Mat grafičius piešti viešosiose vietose draudžiama. Vilniuje yra tik keli objektai, kuriuose savo fantaziją gatvės menininkai gali išlieti legaliai ir be leidimo.
Tai štai. Tokių vietų prieš dešimtmetį buvo dešimt, tarp jų ir minėta požeminė perėja. Bet buvusio Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus P.Poderskio vasario mėnesio įsakymu jų liko penkios.
Gal sutapimas, gal ne, bet požeminės perėjos tarp vietų, kuriose be leidimo galima piešti grafičius, jau nebėra. Tiesa, yra išimtis. Sostinės valdžia leidžia gatvės menininkams pasireikšti savo kūrybos projektą suderinus su Vyriausiojo miesto architekto skyriumi.
Vadinasi, galima kurti sąmokslo teorijas, kurios vėliavos piešėjams siekė sudaryti išskirtines sąlygas Laisvės partijos atstovų valdoma Vilniaus savivaldybė. Juk tiems menininkams tereikėjo gauti valdžios pritarimą.
Bet yra, kaip yra. Todėl jei vėliava ar net vėliavos pieštos be leidimo, tereikia prisiminti savivaldybės patvirtintas proziškas Tvarkymo ir švaros taisykles ir bausti už jų pažeidimą. Juk ir vaivorykštės, ir trispalvės piešėjai žinomi, jie niekur nesislapstė.
Tačiau, užuot nubaudus piešėjus kaip už numestą šiukšlę, ant vejos pastatytą automobilį ar kitokius nusižengimus, kurių sostinėje įvykdoma tūkstančiai, svaidomasi žaibais.
Beje, sąmokslo teorijų kūrėjai turi savo versiją: esą Vilnius specialiai laikomas griežtuose karantino gniaužtuose, kad į sostinę iš kitų miestų neplūstelėtų trispalvės gynėjų minios, kurių aršus susirėmimas su vaivorykštinės vėliavos gerbėjais būtų neišvengiamas.
Ne tik požeminėje perėjoje, bet ir gatvėse. Įaudrintai visuomenei tereikia kibirkšties.
