Gal ir kitos koncepcijos. Bent jau suabejočiau, ar tinkamas žodis pavadinime „genocido“.
Tarptautiniu mastu genocidas pripažįstamas žydų ir armėnų atžvilgiu. Žinome, kokiais laikais ir kokiomis aplinkybėmis šis nusikaltimas buvo vykdomas.
Reikšmingai šis žodis skamba pritaikytas ir Lietuvai, bet laikantis sąvokų korektiškumo principo galbūt jo LGGRTC pavadinime reikėtų atsisakyti. Stalinistinės Sovietų Sąjungos nusikaltimas prieš Lietuvos gyventojus dėl to netaptų menkesnis.
Siūlyčiau įkurti solidų okupacijos muziejų, apimantį 50 metų nelaisvės aspektus, savaime suprantama, paliekant ir sovietinių nusikaltimų bei pasipriešinimo režimui tyrimus.
Bet patys tyrimai turėtų vykti istorijos mokslo metodais. Norėjau dar papildyti, jog tyrimai turėtų būti ir depolitizuoti, bet suprantu, kad nagrinėjant netolimą praeitį, ir dar tokią komplikuotą, tai beveik neįmanoma.
Gyvi okupacijos liudininkai, pagaliau nemaža tyrėjų dalis – dviejų epochų dalyviai, taigi „robotinio“ objektyvumo faktiškai neįmanoma pasiekti.
Reforma LGGRTC nuveikto darbo nesumenkintų. Drįsčiau teigti, kad tai vienas sėkmingiausių dar Sąjūdžio iniciatyvinės grupės laikais prasidėjusių projektų.
Beje, man pačiam teko dalyvauti tolimose šio sumanymo ištakose. LGGRTC darbus visada lydės šviesus kompozitoriaus, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario J.Juzeliūno atminimas.
Didžiausias institucijos nuopelnas – vakarietiškas požiūris į žmogų, jo kančias ir likimą. Režimo represijų aukos įamžintos. Į deramą Lietuvos istorijos vietą pastatyta rezistencija.
Pamenu net Sąjūdyje kelerius metus vyravusį santūrumą dėl pokario kovotojų už laisvę. Prireikė keliolikos metų, kol pradėjo matytis tų kovų panoraminis žemėlapis. O kur dar kita medalio pusė – klampi kolaboravimo tema. Ji iki šiol su gausybe klaustukų. Tai LGGRTC dažnai lyg akmuo po vežimo ratu.
Tiesą sakant, dabartinių aistrų fone šiek tiek nustebino LGGRTC direktoriaus A.Jakubausko žodžiai: „Šiandien į mane kreipėsi Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas prašydamas pakartotinai ištirti kaltinimus kardinolui V.Sladkevičiui, dirigentui S.Sondeckiui ir žymiam aktoriui D.Banioniui dėl jų galimo bendradarbiavimo su KGB.
Jie prašo sudaryti darbo grupę, į kurią įeitų istorikai, Signatarų klubo bei tremtinių ir politinių kalinių atstovai, ir atlikti pakartotinį tyrimą šiuo klausimu. Tokį įsakymą šiandien aš rengiuosi pasirašyti.“
Aš, kaip signataras, tokio kreipimosi nepasirašiau, tačiau ne tai svarbiausia. Gal ir gerai toks kreipimasis.
Deja, bent šiuo metu LGGRTC tai papildoma malka į aistrų lauželį. Bet kuris tyrimo rezultatas kam nors bus blogas. Be to, tikroji tiesa yra toli nuo Lietuvos. Kaip ir daugeliu panašių atvejų.
Taip, pasitaiko, kad tiesa nustatoma ir pasitelkus turimą archyvinę medžiagą, bet, manau, šis atvejis yra ne tas. Viena aš tvirtai žinau – kardinolas V.Sladkevičius buvo tik Dievo agentas.
Reikia kurti okupacijos muziejų, tiksliau, išplėsti Genocido muziejų į 50 metų „išėjimo iš Egipto nelaisvės“ panoramą.
Modernų, tarkime, kaip Lenkijoje, neprigrūstą „bendradarbiavusių“ su KGB iškamšų. Tokį, kuris būtų įdomus visoms kartoms.
Po okupacijos muziejaus kupolu įsivaizduoju tris Lietuvas. Pirmoji – po 1940 m. iki karo pabaigos. Šoko ištikta ir tokia sutrikusi, kad net dalis inteligentijos nesuvokė, kas iš tikrųjų vyksta.
Antroji Lietuva – rezistencinė ir su aiškia kolaboracionistine valdžia, viena gyventojų dalis tikinti, kad laisvė pasiekiama, kita vis dažniau pagalvojanti, ar priešintis protinga, nes sunaikins visus.
Trečioji Lietuva keisčiausia: viena dalis prisitaikiusi, kita – jau susitaikiusi, trečia – galvojanti kitaip, nei kalbanti, ir dar kišenėje špygą valdžiai laikanti. Oficialiai okupantams pataikaujanti ir tuo pat metu iš jos vagianti. Pragmatiniais, karjeros tikslais šimtais stoja į komunistų partiją. Čia pat dygsta nauja karta, kuri žavisi archajinėmis lietuviškomis dainelėmis, senoviškais tikėjimais ir papročiais. Ne vienam su hipiška šukuosena pradeda norėtis platesnės nei aprangos nešiojimas laisvės.
Atsigauna į paraštes nugrūsta Bažnyčia, pro ideologines ir kalėjimų sienas prasimuša disidentų balsai. Per dvi su puse kartos trys visuomenės transformacijos.
Niekam dar nepavyko to sudėti į vieną visumą. Okupacijos muziejus galėtų šį procesą pradėti.
Bet to neįmanoma padaryti be sąžiningo ir autentiško kiekvieno laikotarpio parodymo. Visada žvelgiant į netolimą praeitį, „įsimuziejinant“, kyla pagunda parodyti save geriau, negu iš tikrųjų buvo. Pavyzdžiui, kad visas okupacijos laikotarpis – nepaliaujama kova už Lietuvos laisvę, net jei tai buvo daroma jau pagarsėjusio posakio „mano mažytis karas“ būdu.
Deja, po partizaninio pakilimo kovotojų gretos retėjo, ne vienas pradėjo šlietis prie „socializmo žmogišku veidu“ idėjos, kuri buvo tarsi sąžinės nuraminimas prašantis į komunistų partiją.
Daug klausimų apie žmonių mąstymą kyla žvelgiant į tą metą. Vingio parke jau plazdėjo išsilaisvinimo vėliavos ir tuo pat metu šimtai jaunų žmonių rikiavosi į eilę tobulintis Aukštojoje partinėje mokykloje (sąrašai archyve).
„Vienžu“ (mėgstamas signataro B.Genzelio priežodis), įdomi ta Lietuva. Iš tiesų daug medžiagos įdomiam okupacijos muziejui.
