Taip galima vertinti pirmadienį paskelbtą kandidatų į Socialdemokratų partijos naujuosius pirmininkus rikiuotę.
Tiksliau, ne rikiuotę, o europarlamentarų Vilijos Blinkevičiūtės ir Juozo Oleko būsimą kaktomušą, nes dar pora pavardžių šalia šių veikėjų – tik statistikai.
Aišku, būtų galima sakyti, jog tokių žinomų politikos senbuvių rungtynės yra teigiamas dalykas, nes rodo, kad partija dar turi parako. Juolab kad V.Blinkevičiūtė jau keliolika metų puikuojasi visuomenės apklausų viršūnėse, bet pretenduoti į postą Lietuvoje atsisakydavo tik todėl, jog jai buvo svarbesnė auksinė Briuselio ramybė.
Be to, pasidairius matyti, kad politinių jėgų lyderiai europarlamentarai yra gana nebloga investicija į partijų ateitį. Juk būdamas Briuselyje konservatorių vedliu tapo G.Landsbergis, „darbiečius“ švęstu antikoroniniu vandeniu gaivina V.Uspaskichas, katalikiškomis vertybėmis savo partijai į aną pasaulį vis dar neleidžia iškeliauti V.Tomaševskis.
Vis dėlto neįmanoma nematyti, kad J.Olekas su V.Blinkevičiūte simbolizuoja naują ir pavojingą takoskyrą jau kartą skilusioje, bet taip ir neatsigavusioje kairiųjų stovykloje.
J.Olekas atstovauja tai partijos daliai, kuri ėmė atvirai maištauti prieš vilčių nepateisinusį buvusį socialdemokratų vadovą G.Palucką. Pastarasis, suprasdamas, kad grįžti į postą nepavyks, bet siekdamas išlaikyti savo įtaką ir pasitelkė V.Blinkevičiūtę.
Tik kuo ją suviliojo? Labiausiai tikėtina, kad galima pirmąja vieta partijos sąraše per kitus Europos Parlamento rinkimus.
Ta vieta nutoltų, jei socialdemokratų vadovu taptų J.Olekas.
Bet kokiu atveju, ar laimės vienas, ar kitas, kaktomuša bus rimta, o partijai ši demokratijos šventė gali pavirsti į ruošimosi šermenims pradžią.
