Kaip LGBT teisių, smurto dėl lyties, lytiškumo ugdymo bei kiti klausimai tapo grėsmėmis daugumai ir paslėptomis darbotvarkėmis, ir kaip atskiros bendruomenės daro įtaką Lietuvos politikams aiškinosi apžvalgininkas Paulius Gritėnas, lytiškumo ugdymo specialistė Akvilė Giniotaitė, LŽTC komunikacijos vadovė Jūratė Juškaitė bei KTU lektorė Augustė Nalivaikė.
Situacija keičiasi dramatiškai
Lietuvos žmogaus teisių centro (LŽTC) komunikacijos vadovė J.Juškaitė teigė mananti, jog situacija Lietuvos žmogaus teisių lauke keičiasi dramatiškai.
Anot jos, dar 2017 metais, stebint tam tikrus procesus Lenkijoje, pavyzdžiui, skelbiamas laisvas nuo LGBT asmenų zonas, keliamus abortų draudimo, migrantų antplūdžio klausimus, atrodė keista, kad šių klausimų Lietuvos politinėje darbotvarkėje nėra.
„Turėjome Darbo partijos bandymą ateiti ir pasipriešinti įsivaizduojamai migrantų bangai 2016 metų rinkimuose, bet visi supratome, kad tai tiesiog nepaėjo.
Dar praėjusių metų „Nepatogiame kine“ kalbėjome apie tai, kiek anti-žmogaus teisių diskursas gali būti mobilizuojantis, telkiantis, kiek turime potencialo neapykantos kalbai kaip būdui mobilizuoti rinkėjus. Toje diskusijoje dalyvavo dar pora prelegentų, ir nuotaika tada buvo ramesnė negu šiandien“, – kalbėjo LŽTC atstovė.
J.Juškaitė svarstė, jog žmogaus teisių klausimai yra tapę skirtingų politinių partijų diskurso dalimi, būdu pritraukti rinkėjus, todėl sunku tikėtis racionalaus šių klausimų sprendimo.
„Dabar labai aiškiai matome, kad tam tikri žmogaus teisių klausimai yra tapę politinės darbotvarkės ir politikų būdu mobilizuoti savo rinkėjus. Tai yra tiek LGBT bendruomenės lygiateisiškumo klausimas, tiek Stambulo konvencija, tuo metu lytiškumo ugdymo klausimas, manau, labai greitai vėl iškils.
Mane tai neramina – suprantu, kad tai yra normalus demokratinės visuomenės procesas, kita vertus, toks direktyvus perėjimas į oponuojančių partijų politines darbotvarkes reiškia, kad tai ilgą laiką bus trinties taškas. Todėl klausimas, ar galėsime ieškoti kažkokių kompromisų, susitarimų ir racionalių sprendimų siekiant užtikrinti žmogaus teises įvairioms grupėms“, – kalbėjo ji.
Įtakos politikams kanalams
Savo ruožtu KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto lektorė ir politikos mokslų doktorantė Augustė Nalivaikė pasidalino savo tyrimo rezultatais, kaip katalikų bažnyčia veikia žmogaus teisių diskurso formavime ir daro įtaką politiniams sprendimams.
„Lietuvos išskirtinumas europiniame kontekste yra toks, kad tas diskursas, kurį labai dažnai matome, pavirsta į tikrą politinę įtaką. Atsitinka taip, kad priimami politiniai sprendimai dažnai atitinka katalikų bažnyčios politines preferencijas ir vertybes“, – įvertino lektorė.
A.Nalivaikė tyrė, kokia buvo katalikų bažnyčios įtaka formuojant lytinio švietimo programą, Stambulo konvenciją, taip pat formuojant dirbtinio apvaisinimo politiką 2016-2017 metais.
„Katalikų bažnyčia, be abejo, turi savo komunikacijos kanalus ir savo žmonės. Jų gana globali žinutė yra tai, kad žmogaus teisės prieštarauja tradicijoms, arba kažkaip kertasi su tradicijomis.
Tai, be abejo, nėra tik Lietuvos atvejis, daug kur matysime, kad bet kokia pažanga žmogaus teisių srityje gali būti traktuojama kaip grėsmė tam tikroms vertybėms, tradicijoms, įsitikinimams“, – kalbėjo A.Nalivaikė.
Anot jos, įdomiausia stebėti, kaip šis katalikų bažnyčios diskursas nukeliauja iki politikų: „Lietuvos katalikų bažnyčia turi gana privilegijuotą poziciją, yra sukurta pakankamai daug institucinių prieigų politinei įtakai daryti“.
A.Nalivaikės teigimu, katalikų bažnyčios diskursas iškomunikuojamas kartu su bažnyčios satelitinėmis organizacijomis, kaip jos įvardijamos mokslinėje literatūroje. Pasak lektorės, Lietuvoje tokiomis organizacijomis galima laikyti įvairias šeimų organizacijas, Laisvos visuomenės institutą.
„Jie labai sustiprina bažnyčios diskursą. Kadangi ta žinutė iškomunikuojama praktiškai identiška arba net identiška, daromas įspūdis, kad labai didelė visuomenės dalis ir laikosi tokių nuomonių, nuostatų, tarsi tai būtų daugumos nuomonė“, – dėstė A.Nalivaikė.
Kitas dalykas, anot jos, kuris veikia žmogaus teisių diskursą, yra keliama abejonė žmogaus teisių reikalingumu, ypač kalbant apie moterų teises, feminizmą.
„Kai D.Grybauskaitė pateikė Seimui ratifikuoti Stambulo konvenciją, Vyskupų konferencija iškomunikavo, kad mes prieš smurtą, bet esame už tradicinius, prigimtinius lyčių bruožus, savybes ir vaidmenis.
Vėlgi, naudojami žodžiai „tradicijos“, „vyrų ir moterų“ dichotomija. Jie labai greitai reaguoja į visą tai, kas vyksta viešojoje erdvėje, ir visą laiką iškomunikuoja savo žinutę. Katalikų bažnyčia šiuo klausimu yra labai efektyvi“, – įvertino lektorė.
Maskuojasi daugumos nuomone
Tuo metu filosofas, apžvalgininkas Paulius Gritėnas žmogaus teisių diskurse pastebi maskavimosi „daugumos“ žmonių nuomone problemą, slepiant tai, kad žmogaus teisių klausimai visada egzistavo, nors dabar yra pateikiami kaip nauji, ideologiniai, paslėpti po sąmokslo teorijų skraiste ar tiesiog importuojami į Lietuvą.
„Nepaisant to, kad vienintelis dalykas, kuris šiuo metu importuojamas į Lietuvą, tai yra būtent kultūrinių karų naratyvas – tas naratyvas, kad reikia su kažkuo kovoti, priešintis, ginti ir marširuoti tam, kad išlaikytum tikrovę nekintančią taip, kad įsivaizduoji, kad gali ją išlaikyti“, – kalbėjo P.Gritėnas.
Apžvalgininkas pastebi, kad judėjimas prieš žmogaus teises matomas ne tik Lietuvoje – tam tikri klausimai suaktyvėjo JAV prezidento D.Trumpo kadencijos metu. Populiarumo sulaukia radikaliu naratyvu prieš žmogaus teises pasižymintis Brazilijos prezidentas.
P.Gritėno teigimu, veikimo formos, pastebimos ir Lenkijoje ar Vengrijoje, yra importuojamos į Lietuvą – anot jo, iš mūsų visuomenės nekyla toks griežtas ir didelis pasipriešinimas, kokį suformuoja bandantys manipuliuoti tautos ar tikinčiųjų bendruomenės vardu, kalbėdami prisidengdami „tyliosios daugumos“ konceptu.
„Prisidengiama, kad yra didelė žmonių grupė, kuri neišsako savo nuomonės, nepaisant to, kad ją išsako įvairiuose sprendimuose, rinkdami parlamento narius“, – pastebėjo P.Gritėnas.
Anot jo, Lietuvoje valstybės atkūrimas iš esmės pradėtas nuo žmogaus teisių diskurso, tačiau žmogaus teisių klausimų sprendimo nuoseklumas po Nepriklausomybės paskelbimo labai greitai nutrūko. Todėl dabar turime vijimosi periodą, kada daugelį klausimų reikia sugrąžinti į politinę erdvę kaip naujus klausimus.
„Dėl to galbūt kai kuriems atrodo, kaip čia staiga homoseksualių žmonių ar lytinio švietimo klausimai suaktyvėjo, lyg tai būtų naujiena. Tai nėra naujiena, tai yra ta pati sena problema, apie kurią nebuvo kalbėta, bet dabar pradėta vytis“, – kalbėjo P.Gritėnas.
Lytiškumo ugdymo specialistė Akvilė Giniotaitė kalbėjo, kad nėra išnaudojamas ugdymo, švietimo sistemos potencialas formuojant kritinį mąstymą.
„Gyvename tokioje visuomenėje, ne vien Lietuvoje vyksta šis procesas, kada yra absoliuti informacinė sumaištis. Gyvename su nuostata, jog visi esame teisūs, sureikšminima nuomonė.
Šioje diskusijoje kalbame apie žmogaus teisių prasmės nematymo grėsmę, tačiau lygiai tas pats vyksta su mokslu – mokslas irgi netenka savo autoriteto, šlovės. Mokslo argumentai nebeturi didžiulės reikšmės“, – pastebėjo A.Giniotaitė.
