Niekas nereagavo
Skelbiama, kad iš gyvenimo pasitraukusi 36 metų gydytoja anesteziologė-reanimatologė nesitaikstė su patiriama neteisybe, o jos artimieji pareigūnams perdavė paliktą atsisveikinimo laišką, kuriame įvardijami jos patiriamo spaudimo kaltininkai – Šiaulių ligoninėje vadovaujamas pareigas einantys asmenys.
Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) vadovė Auristida Gerliakienė sutiko, kad jaunos medikės savižudybė – tik ledkalnio viršūnė, kalbant apie mobingą medikų bendruomenėje.
„Man pačiai teko patirti, matau tokius reiškinius ir aplinkoje, feisbuko komentaruose sulaukiame labai daug žinučių apie mobingą. Ir kai kalbamės su medikais, girdžiu daug tokių patirčių“, – „Žinių radijo“ laidoje kalbėjo A.Gerliakienė.
Pasigirdus pareiškimams, kad jauna medikė galėjo tiesiog ieškoti kitos darbo vietos, A.Gerliakienė pabrėžia medikės atleidimo aplinkybes.
„Atleidžiant medikę iš darbo, jos atleidimo lapelyje buvo įrašas, kad ji atleidžiama už šiukščius pažeidimus. Toks įrašas užkerta bet kokį kelią įsidarbinti užsienyje ar ieškoti darbo Lietuvoje.
Tada nebent keisti profesiją. Bet jeigu žmogus investuoja į savo profesiją 12 metų, tai nėra taip labai paprasta ją pakeisti. Aišku, galima dirbti taksiste, tačiau ją puikiai suprantu“, – kalbėjo A.Gerliakienė.
LMS vadovė teigė, kad tiek darbuotojai, tiek pati velionė kreipėsi į tarnybas – tiek į Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM), tiek į Valstybinę darbo inspekciją (VDI). Tačiau nesulaukė jokios pagalbos.
„Kaip teigia kolegos, konfliktas tęsėsi ne vienerius metus, tačiau atsakingos žmogiškųjų išteklių, audito tarnybos nereagavo. Nebuvo jokio rezultato, ir tai yra faktas. Viskas vyksta formaliai – kaip tada profsąjungos nereagavo į šitą procesą, taip ir dabar nereaguoja“, – kalbėjo ji.
Anot A.Gerliakienės, prevencinė sistema visiškai neveikia, atsakingos institucijos visada teisinasi, kad mobingo atvejus labai sunku įrodyti: „Tai nėra sunku įrodyti, tiesiog reikia kažką daryti.“
Pasak LMS vadovės, Lietuvoje yra orientuojamasi į rezultatą – kaip vadovas tvarkosi su finansais, ar išpildo reikalavimus paslaugų tiekime, tuo metu būdai, kaip jis tai daro, niekam nerūpi.
Kodėl Lietuvoje negalioja nerašytas garbės kodeksas? Kodėl įstaigos vadovas automatiškai nerašo pareiškimo?
„Manau, kad jie nesijaučia kalti, tie įstaigų vadovai. Tikrai didžioji dalis įstaigų vadovų taip elgiasi, ir mobingas šiandien yra norma, žmonės net nebesupranta, kad tai yra nepriimtina“, – vertino LMS vadovė.
Daugybė reiškinių
Valdiškose gydymo įstaigose A.Gerliakienė pokyčių į gerą pusę teigė nematanti, o mobingas matomas visuose lygmenyse: „Tai yra norma, jeigu darbuotojas ligoninės vadovo yra apšaukiamas koridoriuje, prie visų pacientų ir kolegų, nebūtinai turint tam pagrindą“.
Pasak A.Gerliakienės, būtų galima įvardinti daug kitų reiškinių – pavyzdžiui, sudarinėjami darbuotojui nepalankūs budėjimų grafikai: jei medikas prašo vienokio, nes turi suderinti kelis darbus, tai būtinai jam įrašys nepalankų grafiką.
Taip pat matomi asmeniniai darbuotojų kiršinimai, nuteikinėjimai vienas prieš kitą. „Vyksta psichologinės manipuliacijos. Manau, kad tokia aplinka yra labai paranki skaldant ir valdant darbuotojus, palanki siekti tikslų, kuriuos turi ligoninių ir padarinių vadovai“, – kalbėjo A.Gerliakienė.
Pasak LMS vadovės, didžiausia problema – nepakankamas finansavimas: vadovai priversti suktis su tomis lėšomis, kurios yra suteikiamos, labai stipriai taupyti regentus, asmens apsaugos priemones.
„Dėl nepakankamo finansavimo ne tik, kad neužtenka priemonių darbui, bet ir samdomų darbuotojų. Jų yra ženkliai per mažai – per didelis darbo krūvis, tokiu atveju darbuotojui susitvarkyti su užduotimi yra žymiai sunkiau. Daromos klaidos dokumentų pildyme ir net gydyme, paslaugų tiekime, kurios kartais baigiasi net ir mirtimi“, – teigė ji.
Vis dėlto, šios problemos, anot A.Gerliakienės, yra užglaistomos, nutylimos ir ignoruojamos.
„Atsitikus nenumatytam atvejui, vietoj to, kad administracija pripažintų klaidą, kad ji įvyko, nes nepakanka darbuotojų, negalima kokybiškai paslaugos teikti, administracija sako, kad viskas yra gerai“, – įvardijo medikė.
Vienintelis sprendimas
Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, socialinių mokslų daktarė Jolita Vveinhardt teigė, kad mobingo klausimu situacija Lietuvoje yra labai baisi, tačiau taip pat baisu yra tai, kad ir toliau nieko dėl to nedaroma.
Anot jos, prieš pusantrų metų, po mediko savižudybės Vilniuje buvo kuriamos komisijos, organizuoti susirinkimai, kurie jokių pokyčių neatnešė.
J.Vveinhardt pabrėžė, kad apklausomis, pasitikėjimo linijomis, kuriomis aukos nepasitiki, problemos neišspręsime.
„Manęs kasdien klausia, ką daryti, kaip tai pakeisti, ar įmanoma pamatyti šviesą tunelio gale? Deja, perprogramuoti žmonių smegenis ar sukurti stebuklingą piliulę, kuri išgelbėtų nuo šios ligos – neįmanoma“, – „Žinių radijo“ laidoje kalbėjo profesorė.
Anot jos, nieko nepavyksta padaryti, nes veiksmų imamasi ne nuo ten, kur reikėtų.
„Prikuriame komitetų, komisijų, padarome kelis vietinės reikšmės susirinkimus, paplepame. Iki kitos savižudybės. Kas pasikeitė per tą laiką nuo to rudens, kada visi labai garsiai kalbėjo? Niekas nepasikeitė, vėl turime naują savižudybę. Vėl bus sukurta komisija, atliktas tyrimas. Koks bus rezultatas? Ar po metų nekalbėsime vėl apie tą pačią temą kitoje ligoninėje?“, – klausė J.Vveinhardt.
Profesorės teigimu, vienintelis sprendimas – baudžiamoji atsakomybė.
„Ispanijoje baudžiamajame kodekse yra numatyta atsakomybė už psichologinį smurtą. Lenkijoje darbo kodekse numatytos piniginės kompensacijos darbuotojui už dėl mobingo padarytą žalą. Vokietijoje specialaus įstatymo nėra, bet egzistuoja teisminė praktika, vadovaujantis mokslininkų sukurtu mobingo apibrėžimu. Kitose šalyse kažkaip įmanoma tai spręsti, judėjimas yra, procentai lyg ir krenta, o pas mus – neįmanoma“, – stebėjosi J.Vveinhardt.
Įsišaknijusi patyčių kultūra
Tuo metu premjerės patarėja sveikatos apsaugai Živilė Gudlevičienė teigė matanti tokios idėjos ydų.
„Sankcijos turi būti, bet reikėtų pasverti: kartais gali atsitikti taip, kad tas pranešimas nėra teisingas vieno ar kito asmens atžvilgiu“, – laidos metu kalbėjo Ž.Gudlevičienė.
Premjerės patarėja svarstė, kad mobingo problema prasideda nuo studijų metų: „Bedravimas pradedamas iš jėgos pozicijos: kad studentai yra niekas, o dėstytojai yra kažkokie aukštesnės kastos žmonės. Visa tai vėliau persikelia į darbo vietas“.
Tuo metu psichologė, psichikos sveikatos ir žmogaus teisių ekspertė Karilė Levickaitė pastebi, kad mes patys pateisiname patyčių kultūrą, tam tikras žmonių grupes vadindami įvairiais įžeidžiančiais žodžiais.
„Mums atrodo, kad tai yra OK, bet iš esmės tai yra mūsų žodyne, mūsų požiūryje yra užkoduoti patyčių elementai“, – pabrėžė ji.
„Kiekvienas iš mūsų asmeniškai, kaip visuomenė, turėtų mokytis atpažinti patyčias, įvairiais smurto formas, ir tinkamai reaguoti“, – pridūrė K.Levickaitė.
