Pasak jos, sukurti partiją iš vieno klausimo nėra lengva, tuo labiau, kad bent jau kelios parlamentinės jėgos pretenduoja į tą pačią nišą – ginti esą grėsmių akistatoje atsidūrusias tradicines šeimas.
„Tai, kad Uspaskichas arba Karbauskis vienaip arba kitaip prie šio maršo prisišliejo, rodo, kad bent jau kai kurie politikai įsivaizduoja, jog yra niša kalbėti apie tai, kad reikia visuomenę nuo kažko ginti. Taip jie demonstruoja, kad ten mato savo rinkėją“, – šeštadienį prasidėjus vadinamajam „šeimos maršui“ Eltai teigė R. Urbonaitė.
Pasak MRU dėstytojos, net jei tarp renginio organizatorių ir yra minčių iš „maršo“ išauginti dar vieną politinę partiją Lietuvoje, realybė bei dirva tokioms politinėms ambicijoms vargu ar yra palanki. Politinė partija, pažymi R. Urbonaitė, nėra vienkartinis darinys.
„Partija negali apsiriboti vienu klausimu, reikia programos, kuri apimtų ne vieną sritį. Taigi jei šiuo atveju tu kuri partiją tik prieš LGBT, prieš Partnerystės įstatymą, Stambulo konvenciją, prieš vakcinavimą ar testavimą – natūralu, kad viskas gali labai greitai išsisemti. Žmonėms aktualu yra daugybė kitų dalykų, ne Partnerystės įstatymas, kuris daugumos gyvenimų niekaip nepaveiks, tačiau pensijų sistema, socialinio draudimo sistema, sveikatos ir švietimo sistemos“, – sakė politologė.
Ir nors Lietuvos istorijoje esama pavyzdžių, kuomet politinės partijos atsirado keldamos tik vieną klausimą – tokia buvo „Drąsos kelio“ politinė jėga – R. Urbonaitė skeptiškai vertina galimybes, kad būtent šiuo atveju tai galėtų pasikartoti.
„Yra partijų, be to, ir parlamentinių, kurios jau dabar yra užėmusios ar bando užimti nišą būtent šiais klausimais, kad tradicinės šeimos yra puolamos ir panašiai“, – „valstiečių“ bei „darbiečių“ partijas galvoje turėdama sakė MRU politologė.
Atsargiai R. Urbonaitė kalbėjo ir apie galimybes, kad „maršo“ iniciatoriai galėtų transformuotis į sėkmingus visuomeninius rinkimų komitetus. Jos teigimu, jei savivaldos rinkimuose būtų einama su idėjomis, kurias dabar dažnai kelia „Šeimų gynimo maršo“ iniciatoriai, vargu ar atsirastų pakankamas palaikymas.
„Jei tavęs klausia apie ūkinius reikalus, apie savivaldos problematiką... Juk tuomet nepakaks plakato – aš prieš Stambulo konvenciją, prieš skiepijimą, prieš partnerystę. Ne savivaldos prerogatyvoje tokie sprendimai. Tai nacionalinio lygio klausimai. O nacionaliniu lygiu šiais klausimais pasisakančių partijų jau yra“, – sakė R. Urbonaitė.
