Košmaras Minske – iš pirmų lūpų: lietuvė atskleidė labai išsamias detales, kas vyko „Ryanair“ lėktuve ir oro uoste

„Mūsų bendrakeleivis prieš leidžiantis Minske kartojo, kad jam gresia mirties bausmė“, – toks kraupus epizodas įsiminė vienai iš Aliaksandro Lukašenkos režimo priversto nusileisti „Ryanair“ lėktuvo keleivei.

 Kadras iš priverstinai Minske nutupdyto lėktuvo.<br> „Ryanair“ keleivės nuotr.
 Kadras iš priverstinai Minske nutupdyto lėktuvo.<br> „Ryanair“ keleivės nuotr.
Tokius laiškus gavo keleiviai.<br> „Ryanair“ keleivės nuotr.
Tokius laiškus gavo keleiviai.<br> „Ryanair“ keleivės nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

May 25, 2021, 9:06 PM, atnaujinta May 25, 2021, 10:22 PM

Tas asmuo – Baltarusijos opozicijos aktyvistas ir žurnalistas Ramanas Pratasevičius, kuris buvo iškart sulaikytas ir išvežtas nežinoma kryptimi, nors lėktuvas priverstinai buvo nutupdytas paskelbus niekur nepatvirtintą informaciją apie neva jame esančią bombą.

„Labai viliuosi, kad Ramanas bent jau liks gyvas“, – istoriją pasakojo lietuvė.

Ji atvirai papasakojo viską, kas dėjosi nuo pat kelionės iš Graikijos pradžios ir momento, kai visi žmonės staiga atsidūrė Minsko oro uoste, nors čia būti ir neturėjo. Nors visų detalių dėl vykstančio tyrimo atskleisti ji negalėjo, atvirai papasakoti epizodai leidžia gerai suprasti, kas dėjosi lėktuve ir kaip su žmonėmis elgėsi A.Lukašenkos režimas, jėga išsivežęs ne tik R.Pratasevičių, bet ir jo draugę Sofiją Sapegą.

Pateikiame savo vardo atskleisti nenorėjusios „Ryanair“ lėktuvo keleivės pasakojimą (kalba netaisyta):

Pavargę nuo griežto karantino, buities bei blogo oro, sugalvojome išbandyti savo jėgas ir su savo bei draugų šeimomis savaitę praleidome katamarane Graikijoje. Mūsų įgulą sudarė 6 suaugę ir trys vaikai – mūsų 4,5 metų priešmokyklinukas ir jo 3,5 mėnesio broliukas bei draugų 4 mėnesių dukrytė.

Iš Vilniaus į Atėnus skridome AirBaltic lėktuvu su persėdimu Rygoje. Kelionė išties buvo labai sėkminga bei turininga – išplaukę laivu iš Atėnų uosto aplankėme visą eilę Kyklados salyno salų, nuplaukėme beveik 300 jūrmylių, ką nevisuomet padaro komandos be vaikų. Keliauti su dar nevaikštančiais ir kieto maisto nevalgančiais kūdikiais irgi nebuvo labai sunku. Puikiai paskrieję ant bangų, penktadienį vakare grįžome į Atėnus, kur praleidome laiką iki skrydžio namo.

Atgal iš Atėnų į Vilnių gegužės 23 dieną tiesioginiu reisu turėjome grįžti su RyanAir – tuo Minske nutupdytu lėktuvu apie kurį dabar kalba visas pasaulis. 10 val. išskridome iš Atėnų, Vilniuje turėjome leistis apie 13 val. Pats skrydis buvo įprastas, tik mano 3 mėnesių mažylis kažko išvien zirzė, tad visą kelią jį turėjau raminti, o tai jam nėra būdinga.

Dabar galvoju, kad kažką vaikelis turbūt nujautė. Aš su kūdikiu ant rankų ir vyresnėliu gretimais sėdėjome lėktuvo vidury, maždaug ant sparnų. Kažkur 12:30 vyresnėlis man sako – „mama pažiūrėk pro langą, kaip gražu!“. Aš pradėjau žiūrėt, o už kelių minučių lėktuvas pradėjo staiga sukti į dešinę. Dar pagalvojau – kaip keistai ir kampuotai tie lėktuvai skraido...

Dar už kelių minučių pilotas pranešė, kad dėl saugumo ar techninių reikalų Vilniaus oro uoste, leisimės Minske… Visi keleiviai pradėjo keistai žvilgčiot vieni į kitus ir klausinėt, ar gerai suprato piloto žodžius. O užsieniečiai, nekalbantys angliškai, iš viso pasimetė.

Prie manęs ir sūnų sėdėjęs maloniai nusiteikęs arabas, nekalbantis angliškai, bet kantriai kentėjęs nenustygstantį vietoje vyresnėlį, visiems pradėjus žvilgčiotis, atsisuko į mane, išpūtė akis ir sako – „problem? No problem?“. Aš tik pakilnojau pečius ir angliškai pasakiau – „I don’t know“. Lėktuvo stiuardai pradėjo lakstyti po lėktuvą, visiems liepdami sėstis ir ruoštis leidimuisi ir kai kuriems užklaususiems, kas čia vyksta, atsakinėjo labai ne konkrečiai.

Toje pačioje eilėje už praėjimo sėdėjęs simpatiškas, vakarietiškai atrodantis vyrukas pradėjo labai panikuoti, prašyti stiuardų nesileisti Minske, bet stiuardai vis pikčiau kartojo jam sėstis ir nesikarščiuot. Tamsių akių vaikino rankos stipriai drebėjo, jis vis susiimdavo už galvos, nervingai lingavo. Jo draugė, panašu, nesuprato kas vyksta taip pat.

Lėktuvas leidosi gana staigiai, jį šiek tiek purtė oro srovės. Man kelias akimirkas situacija ėmė atrodyti panaši į teroro išpuolį, net perspėjau vyresnėlį nebijot nieko kas benutiktų, bet kai pamačiau, kad niekas nieko nepuola, supratau, kad čia gali būti ir politiniai ar techniniai reikalai… Taip mes, skrisdami tarp dviejų puikių ES miestų nusileidom Minske, Europos Šiaurės Korėjoje.

Mūs pasitiko gaisrinių, greitosios pagalbos mašinų bei Baltarusjos pareigūnų delegacija. Nelabai supratome, ko jie šitaip mūsų laukia... Išlipus iš lėktuvo po kelis, griežtai paliepti turėjome savo rankinio bagažo daiktus guldyti ant žemės – juos apuostynėjo šunys.

Lėktuvo autobuse gan ilgai stovėjom susigrūdę, o oro uoste, kuriame visi užrašai baltarusių, anglų bei korejiečių (jei neklystu) kalbomis, keleivių laukė 3 val. užtruksianti grubi patikra. Aš atkreipiau dėmesį į pasienio pareigūnų aprangas – senovinio stiliaus tamsiai žalius marškinius ir turbūt vilnones platėjančias tamsiai žalias kelnes, riestanosius senovinio dizaino batus.

Kaip dabar suprantu, mums visai pasisekė, kad mano 3 mėnesių kūdikis buvo irzlus. Įėjus į oro uosto patalpas taip užbliovė, kad net alaviniai kareivėliai leido praeiti su šeima į patį priekį (nors sėdėjome lėktuvo viduryje ir išlipome vieni paskutinių) pralenkdami visus kitus vargšus kaleivius laukimo eilėse, siaurame tunelyje be langų… Be WC, vandens ir bet ko, apie ką tikrai nebuvo pagalvota iš anksto.

Surauktaveidės pasienietės moterys ir kietakakčiai vyrai imė kiekvieno keleivio dokumentus ir, nerodydami pačiam keleiviui, rusiškai (kalba, kurią tikrai ne visi lėktuvo keleiviai supranta) kiekvieno klausinėjo, koks pačio keleivio ar jo vaiko vardas, pavardė, gimimo metai...

Atsakyti irgi reikėjo rusiškai. Griežti pareigūnai praleidinėjo žmones pro skanavimo prietaisus apčiupinėdami visus (įskaitant vaikus ir kūdikius) nuo galvos iki kojų ir grubiai liesdami genitalijas. Na bet čia turbūt normali, tik jau seniai pamiršta, procedūra, skrendant tarp neišsivysčiusių šalių.

Minsko oro uosto tranzito salėje prabuvome iki vakaro, aiškiai nežinodami, ar tikrai galėsime išskristi. Aš jau pradėjau galvoti apie scenarijų, jei reikės su vaikais čia miegoti ir gal net ne dieną ar dvi…

Informaciją apie tai kas vyksta sužinojome iš lietuviškų portalų. Panašu, kad jiems apie tai buvo pranešta tik nusileidus lėktuvui. Mes su šeima ir draugais nusprendėme per daug detalių artimiesiems ar spaudai Lietuvoje neteikti, nes buvo akivaizdu, kad visos ryšio priemonės yra sekamos. Vėliau buvo panašu, kad kai kurie baltarusiški operatoriai portalus pradėjo blokuoti, nes tik įjungus, kurį nors žinomą naujienų portalą, jis po kelių sekundžių išsijungdavo. Salėje buvo vyrų, moterų ir invalidų tualetai su, ačiūdie, normaliai veikiančiais praustuvais.

Gerai, kad moterų tualete dar buvo kūdikių vystymo lenta ir galėjome gana patogiai pakeisti sauskelnes. Mes su drauge pradėjome bendrauti su dar viena 6 mėn. berniuką besivežančia malonia mama ir skaičiuoti, kiek mes bendrai turime sauskelnių rankiniam bagaže… Juk niekas registruoto bagažo ir vežimėlių mums net neketino atiduoti. Ten „ieškojo bombos“.

Salėje dar buvo nedidelis bufetas, jame iš pradžių pirkome tik užkandžius ir gėrimus, o vėliau atsirado ir normalesnis meniu su karštais patiekalais (bulviniais blynais ir pan.). Rūstaus veido vidutinio amžiaus bufetininkė sakė, kad toje salėje niekad nėra mačiusi tiek žmonių. Tik vieno nepilno dviejų eilių po 3 vietas Ryanair lėktuvo, pagalvojau...

Nebadavome, be to labai daug žmonių (gal iš baimės, o gal dėl žemų kainų) šlavė nuo baro alkoholinius gėrimus. Teko apsvaigusių ir sunkiai sukalbamų žmonių prašyti, kad nevaikščiotų rūkyti į tualetus, kur bloga ventiliacija, nes mes čia su kūdikiais, vaikais, pensininkais ir kitais įvairaus plauko žmonėmis neturime kuo kvėpuoti, o be to galime toje patalpoje užsilikte ne dienai ar dviem. Covid19 pandemijos ribojimai jau liko kažkur anapus… Aš praktiškai visą laiką praleidau su zirzaliuojančiu kūdikiu ant rankų, o vyresnėlis vis kartojo, kad labai nori namo į Vilnių.

Dienos eigoje kai kuriems keleiviams pavyko užmegzti kontaktą su ambasada ir pradėjo šviestis viltis, kad išskrisim. Žmonės kalbėjo, kad pradžioje Vakarų diplomatai nebuvo įleisti į oro uostą, bet vėliau jiems pavyko prasibrauti.

Apie 19 val. mus pakvietė eiti pro vartus į lėktuvą, kuriame trūko keletos iki Minsko skridusių keleivių, tarp jų ir mūsų eilėje sėdėjusio vaikino bei išvaizdžios jo draugės. Man tikrai dėl to stipriai spaudžia širdį, ypač pamačius iš arti kokie žiaurumai pas beprotį kaimyną vyksta… Mūsų bendrakeleivis prieš leidžiantis Minske kartojo, kad jam gresia mirties bausmė.

Lėktuvui nusileidus Vilniuje apie 21 val., žmonės su ašaromis akyse pradėjo ploti ir šūkaut iš džiaugsmo, kad vėl grįžome į išsivysčiusią šalį. Dabar mes fiziškai sveiki, gyvi, saugūs, namie. Širdžiai mielas įvykis, nusileidus lėktuvui Vilniuje – kol vyras ieškojo prie lėktuvo durų dokumentų, kad galėtume eiti pas tyrėjus, Lietuvos premjerė paprašyta pagalbos ant rankų sūpavo mūsų kūdikį.

Po medinių Baltarusijos pareigūnų veidų, tiek mūsų premjerė, tiek policijos pareigūnai, net vėlų sekmadienio vakarą, atrodė ir elgėsi su mumis kaip artimi ir šilti žmonės.

Deja daugiau detalių, susijusiu su kriminaliniu įvykiu, atskleisti negaliu, nes su visa šeima dalyvaujame policijos tyrime. Labai viliuosi, kad Ramanas bent jau liks gyvas.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.