Po įvykių Baltarusijoje šalia šios grėsmingos kaimynės kitoje sienos pusėje gyvenantys žmonės, atrodytų, turėtų virti diskusijų katile. Bet taip nėra. „Domėtis politika, sekti įvykius Baltarusijoje? Kam gaišti laiką dėl to, kas nuo tavęs visiškai nepriklauso?“ – rėžė Buivydžiuose (Vilniaus r.) gyvenantis Janušas. Nuo jo trobos iki pasienio – vos puskilometris.
Kas kita Medininkuose, kur prie įvažiavimo į Lietuvos teritoriją jau kelios dienos išdygęs palapinių miestelis. Čia baltarusiai protestuoja prieš tai, kas vyksta jų gimtinėje.
Susirinkę daugiau nei pusšimtis
A.Lukašenką smerkiančiais plakatais apkabinėta visa pakelė. Link Baltarusijos traukiančių vilkikų vairuotojai signalizuoja, rusų ir baltarusių kalbomis kalbantys protestuotojai atsako iškeltomis rankomis ir šūksniais.
Dauguma jų čia gyvena parą ar dvi. „Būsime čia iki pabaigos, iki pergalės“, – ryžtą demonstravo jaunas pašnekovas. Kaip ir kiti, jis prašė nefiksuoti automobilių, kuriais atvyko, baltarusiškų valstybinių numerių.
Paklaustas, kas tie žmonės, kurie atvyko protestuoti į pasienį, baltarusis tikino, kad jie įvairių specialybių, yra studentų. Sekmadienio popietė jų buvo susirinkę daugiau nei pusšimtis.
Pasak protestuotojų, daug tolimųjų reisų vairuotojų signalizuoja, bet išlipti pasišnekėti vengia. Tik vienas rusas buvo prišokęs, kažką aiškino. „Kiti, nors ir stovi eilėje, tūno savo kabinose. Gal jie tokį įsakymą gavo neiti prie mūsų?“ – klausė prieš tai, kas vyksta Baltarusijoje, pasisakanti mergina.
Gyventi pasienyje nėra lengva, nors protestuotojų bičiuliai atveža maisto, vandens. Mat parduotuvės arti nėra, tik degalinė. Lietuvos pasieniečiai buvo atvykę sekmadienio rytą, įteikė telefono numerį, kuriuo susirinkusieji gali skambinti bet kuriuo metu iškilus problemoms.
Netoli sienos aukštai padebesiuose iškilusi istorinė Baltarusijos vėliava. Protestuotojai atvykstančių iš šios šalies klausinėjo, ar ji matyti gretimoje valstybėje.
Dirba nuo ankstyvo ryto iki vakaro
Kas kita Veseluchos kaime, nutolusiame vos 500 metrų nuo Baltarusijos sienos. Kaime nelietuvišku pavadinimu turėtų gyventi linksmuoliai (rusiškai veselyj – linksmas). Vitoldas toks ir yra, tik jo veide šypsena dingsta pradėjus kalbėti apie padėtį kaimynų Baltarusijoje.
Nelabai ką turi jis pasakyti. Dirba nuo 6 valandų ryto, namo grįžta po 18 valandos – Arvydų kaime gamina kubilus. Viskas brangu, vien už kelionę autobusu į darbą jis kiekvieną mėnesį priverstas atiduoti 48 eurus. O čia dar pasieniečiai sustabdę klausinėja, gal matė apylinkėse nepažįstamų žmonių. „O ką aš galiu matyti, jei dirbu nuo ryto iki vakaro?“ – pyktelėjo šiaip geraširdis Veseluchos gyventojas.
Nors prie sienos prigludusioje Veseluchoje, kurioje tik trys trobos ir tik dviejose nuolat gyvenama, matyti Lietuvos televizija. Nors jeigu anteną ant aukšto stiebo pakreipsi į Baltarusijos pusę, gausi baltarusiškos propagandos porciją.
Vitoldas tikino žiūrįs lietuviškas programas.
Pro medžių tarpą – atominė elektrinė
Kai giedra, Punžonyse Astravo atominė elektrinė iš tiesų matyti. Tai patvirtino Laimis, šiame kaime įsikūręs prieš metus.
Kartu su sūnumi jis sekmadienio popietę benzinine žoliapjove pjovė pievą. Tai vienas papjauna, tai kitas – dviese lengviau.
„Nei mes tam Lukašenkai labai rūpime, nes mums jis turėtų rūpėti. Pagaliau rūpinkimės savo reikalais“, – mostelėjo ranka Laimis.
Nors Janušas tikino nesidomįs politika, nerimą į Lietuvą plūstantys migrantai jam kelia. „Kur reikės juos apgyvendinti, kaip išmaitinti, mokėti pašalpas? Užsienyje pabėgėlių stovyklos lūžta, o juk Lietuva maža šalis“, – svarstė Buivydžių gyventojas.
Negali atsidžiaugti įsigyta sodyba
Išoriškių kaime taip pat neseniai įsikūręs Vitoldas kopinėjo pirmą šiųmetį medų, sukinėjosi aplink avilius, Virginija triūsė kieme.
Moters nuomone, dviejų valstybių santykiai pernelyg politizuoti, nebelikę geros kaimynystės bent kitose srityse.
Trumpam nuo bičių atsitraukęs Vitoldas pajuokavo, kad ne tik Lietuva vis dar perka Astravo atominėje elektrinėje pagamintą elektros energiją, o šiemet jau už ją sumokėjo 16 mln. eurų. Ir jo bitės neša baltarusišką nektarą, juk viena kita tikrai į Baltarusiją nuskrenda.
Pirmu medumi Vitoldas labai nesigyrė: jis šviesios spalvos, suneštas beveik vien iš rapsų, ilgai tokio neišsaugosi. Laimė, vietos ūkininkai bent rapsų chemikalais gausiai nepurškia, tai Vitoldo bitės nenukentėjo.
O Baltarusijos pusėje bitėms yra iš ko nektarą rinkti – ten avietynai, miškai. Vitoldas ir Virginija negali atsidžiaugti nusipirkta sodyba: aplink tylu, pasieniečiai dažnai keliu važiuoja. Tad nors atrodytų keista, bet iš tiesų Baltarusijos pasienis – viena saugiausių vietų Lietuvoje.
