Portalai, socialiniai tinklai plyšta nuo svarstymų apie migrantų grėsmę, bet ar ką nors naujo apie juos išsiaiškinome? Turbūt daugiau sužinome apie save, lietuvius, ir vieno agurkų temos klasiko žodžiais pasirėmus būtų galima sakyti: „Vaizdelis nekoks.“
Prieš keletą metų per sieną su Turkija į Graikiją brovėsi tūkstančiai, net dešimtys tūkstančių migrantų daugiausia iš Vidurinių Rytų ir per Balkanus keliavo į Vokietiją, Prancūziją, kėlėsi per Lamanšą į Jungtinę Karalystę. Tūkstančiai daugiausia afrikiečių – tie, kuriems pavykdavo nenuskendus įveikti Viduržemio jūrą – laipinosi Italijos pakrantėse.
Kaip tada kalbėjo lietuviai, kai su milžiniškomis miniomis susidūrusios Vakarų Europos šalys ir Europos Komisija (EK) ragino visą ES broliškai dalytis migracijos našta? Dauguma sakė, kad Vokietijos kanclerė A.Merkel juos kvietė, tegul pati jais ir rūpinasi.
Tiesa, Lietuvos valdžia raukydamasi galiausiai sutiko priglausti tūkstantį emigrantų, bet tai buvo nepopuliarus sprendimas, pylėsi kaltinimų lavina, kad mūsų valdantieji tik pataikauja Briuseliui ir nesirūpina savo tauta.
Tuo metu Vengrija ir dar kelios Rytų ir Vidurio Europos šalys išvis kategoriškai atmetė siūlytą migrantų kvotų sistemą ir atsisakė juos priimti.
Vengrai dar ir skubiai puolė statyti aukštos spygliuotos tvoros ties siena su Serbija, pro kurią plūdo migrantai, ir ši priemonė suveikė – migracijos banga Vengriją ėmė aplenkti.
Lietuva elgėsi kiek solidariau, susitaikė su tūkstantine migrantų kvota, bet nė neprireikė jos išsemti, nes atvyko vos viena kita šimtinė žmonių ir jie ilgai mūsų šalyje neužsibuvo – dauguma netrukus dingo Vokietijos ar Skandinavijos erdvėse.
Vis dėlto tai, kas dabar vyksta prie Lietuvos sienos, yra puikiausia lietuviškos patarlės, kad nespjauk į šulinį, nes gali pačiam tekti iš jo gerti, iliustracija. Bambėjome, ko tie vakarų europiečiai bruka mums arabus ir afrikiečius, visai nenorėjome būti solidarūs, o dabar patiems verkiant reikia Bendrijos pagalbos.
Ji atėjo. Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra „Frontex“ atsiuntė kelias dešimtis pareigūnų, pagalbą pasiūlė estai, EK tarsis su Irako valdžia, kad priimtų iš šios šalies atvykstančius migrantus, Briuselis žada ir finansinę paramą migrantų krizei spręsti. Sunku pasakyti, kiek tai bus efektyvu, kaip ir neaišku, ar pačiai Lietuvai pavyks ką nors nuveikti šiame fronte.
Tačiau aišku, jog A.Lukašenkos režimas nesiliaus naudoti migrantų kortos, ypač pamatęs, kad jų srautai jau sukėlė Lietuvoje politines rietenas ir daugelis lietuvių pyksta dėl šios krizės pirmiausia ant savo valdžios. Tai diktatoriui saldus kerštas aktyviai ES sankcijas remiantiems Lietuvos politikams.
A.Lukašenka – pirmiausia pačių baltarusių skaudulys. Europietiškas vertybes išpažįstančiam lietuviui širdį turėtų labiau gelti savos visuomenės reakcija į krizę. Ar turime teisę keiksnoti savo valdžią už tai, kad ji įsileido šimtus A.Lukašenkos režimo priešininkų, priglaudė S.Cichanouskają, laiko ją baltarusių politine lydere, spaudžia ES taikyti Baltarusijai kuo griežtesnes sankcijas?
Žinoma, galima kritikuoti konkrečius valdžios sprendimus, abejoti, ar jos pasirinkta politika duos kokių nors konkrečių vaisių. Neatrodo, kad A.Lukašenkos režimas greitai žlugtų, nepaisant ES sankcijų. Represinės struktūros ir valdžios aparatas vis dėlto liko ištikimas diktatoriui.
Turbūt ir nemaža dalis vyresnių žmonių, ypač provincijos gyventojų, dar išlieka A.Lukašenkos propagandos nelaisvėje, jau nekalbant apie stiprias Baltarusijoje prorusiškas nuotaikas. Tačiau ar dėl to Lietuva turėjo rūpintis tik savo reikalais ir numoti ranka į žvėriškai gatvėse daužomų, areštinėse kankinamų ir žeminamų baltarusių aimanas?
Tai vertybių klausimas. Kas lietuviams svarbiau: pajamos iš baltarusių kalio trąšų tranzito ar žmogaus teisės kaimyninėje šalyje?
Demokratinėje valstybėje kiekvienas turi teisę rinktis, bet ar galima gerbti žmogų, kuris renkasi žudiką ir jo trąšas, o ne solidarumą su jo aukomis? Net jei tai ir brangiai kainuoja.
