2015 metais keli Lietuvos skulptoriai, tarp jų – Marius Grušas, buvo pakviesti į Norvegiją įrengti ledo galerijos.
Bet kai tą šalį staiga užplūdo migrantai, lietuvių darbdavys nutarė įrengti laikinąją pabėgėlių stovyklą turistiniame žvejų kaimelyje Salstraumene ir paprašė mūsiškių menininkų padėti.
Tuomet lietuviams labai pravertė rusų kalba, kuria jie galėjo susikalbėti su migrantais.
Mat dauguma pabėgėlių iš Sirijos ir Afganistano prieš tai buvo įsikūrę Rusijoje, tačiau neaiškūs tipai atėjo į jų būstus ir įsakmiai paragino vykti į Norvegiją.
– Ar tada Norvegijoje supratote, kad tai dirbtinai sukelta pabėgėlių krizė? – „Lietuvos rytas“ paklausė M.Grušo.
– Niekam nebuvo abejonių, kad tą situaciją kažkas iš anksto suplanavo. Tokie žmonių srautai nesusiorganizuoja savaime.
Sunkoka buvo įsivaizduoti, kad tiek daug žmonių atsitiktinai susirinko į grupes ir pajudėjo per Norvegijos sieną dviračiais (buvo pasinaudota įstatymo spraga, leidžiančia toje vietoje kirsti sieną dviračiu. – Red.).
Kažkas turėjo tas grupes atvežti iki sienos, susodinti ant dviračių, parodyti, kur važiuoti. Nemaža dalis pabėgėlių Rusijoje gyveno daug metų.
Įtikinti žmones viską mesti ir važiuoti į nežinomą kraštą visais laikais sudėtinga.
Pats kalbėjau su pabėgėliu, kuris su šeima atvyko į Norvegiją metęs savo verslą ir nesuprato, ko ten važiavo. Bet jo žmona neturėjo dokumentų ir kažkas pagrasino, kad ją gali deportuoti, tai jis sėdo su šeima ant dviračių ir įvažiavo. Bet buvo pabėgėlių, kuriuos išjudinti buvo lengviau. Daugybė jaunikaičių – vaikai tų, kurie bendradarbiavo su sovietais Afganistane, buvo baigę mokyklas Rusijoje ir puikiai kalbėjo rusiškai. Tačiau Rusijoje jie neturėjo jokio teisinio statuso. „Aš Rusijoje esu niekas“, – sakė jie.
– O Norvegijoje pabėgėliams kas nors iš toliau vadovavo?
– Ne. Didžiausia problema buvo etniniai konfliktai pačioje stovykloje.
Jeigu kas nors turi iliuzijų, kad galima pabėgėlius kontroliuoti, verčiau jų atsisakytų.
Pasiekęs Europą kiekvienas toks migrantas vadovaujasi asmeniniais motyvais. Jokių organizacijų iš principo negali būti, nes pabėgėliai nepavaldūs niekam.
Organizuoti migrantų maištai – man visiškai neįsivaizduojamas reiškinys. Nors pats grasinimų iš vieno kito pabėgėlio išgirdau.
– Kaip manote, jei buvo tokios dirbtinai sukeltų pabėgėlių krizių patirties, ar negalėjo Lietuva dabartiniams migrantų srautams geriau pasirengti?
– Kol žaibas netrenkia – nepersižegnosi. Reikėjo būti ypač įžvalgiam, kad numatytum, jog paaštrėjus santykiams su Baltarusija bus ištraukta ta korta.
– Kaip su netikėtu migrantų srautu tvarkėsi norvegai?
– Norvegija buvo visiškai nepasirengusi. Pabėgėlius vis vežė, o jie neturėjo kur jų dėti. Bet vos per savaitę visi pabėgėliai buvo apgyvendinti!
Mes buvome nuvykę į Norvegiją įrengti ledo galerijos. Bet kai Norvegijos vyriausybė kreipėsi į privačius asmenis, turinčius sąlygas apgyvendinti pabėgėlius, mūsų darbdavys stovyklą suorganizavo per 24 valandas.
Privatininkai pasirašydavo sutartis, gaudavo pinigus iš vyriausybės ir tvarkėsi savarankiškai. Valdžia laiku suprato, kad su savo biurokratine tvarka nesugebės to greitai padaryti, ir iškart kreipėsi į privačius asmenis.
Beje, Norvegiją pabėgėliai užplūdo gruodį. Tokiu metu palapinių miestelio poliaratyje nepastatysi.
– Neturėjote jokios patirties, kaip dirbti su pabėgėliais. Vargu ar toje stovykloje pravertė mokėjimas kurti ledo skulptūras.
– Mes nebuvome sargai. Dirbome valgykloje, o jei pabėgėlis sunegaluodavo, nuvesdavome į ligoninę.
Apsaugos iš viso jokios nebuvo. Tiesa, tvarką prižiūrėjo policininkai.
Pabėgėliams buvo paaiškinta, kad jeigu kas nors išeis iš stovyklos, iš karto pateks į deportuojamųjų būrį. Visus sužymėjo, pirštų atspaudus surinko, ir kiekvienas labai gerai žinojo, kad iš Vokietijos ar Švedijos, kur buvo didžiausios pašalpos, akimirksniu bus grąžintas.
– Kaip pavyko įtikinti norvegus nesipriešinti laikinųjų pabėgėlių centrų įrengimui šalia jų namų?
– Nesu socialinių dalykų ekspertas – galiu sakyti tiktai asmeninę nuomonę. Norvegai ne tik nesipriešino – vietos gyventojų bendruomenės aktyviai talkino, siuntė savanorius pabėgėliams padėti, rinko drabužius, rengė vakarones.
Kodėl jie elgėsi kitaip nei dabar lietuviai? Mano manymu, tai rodo, kad norvegų patirtis kitokia. Norvegai niekada nepatyrė sovietinės priespaudos, nebuvo užguiti, skirtingai nei niekuo nepasitikintys sovietiniai žmonės.
Tik laisvi žmonės gali užjausti ir priimti kitą, kad ir kitokį, padėti jam ištikus bėdai.
– Kada pabėgėlių krizė Norvegijoje baigėsi?
– Aš grįžau į Lietuvą vasarį, o po dviejų savaičių baigėsi ir ta krizė. Ekstremaliomis sąlygomis įkurtos laikinosios prieglobsčio stovyklos buvo uždarytos.
Maždaug trečdalis pabėgėlių buvo deportuota atgal į Rusiją – čia policija veikė ryžtingai. O kiti buvo perkelti į nuolat veikiančius pabėgėlių centrus.
Labdarą pavertė jovalu
2015–2016 m. laikinojoje pabėgėlių stovykloje Salstraumene dirbo ir skulptoriaus padėjėjas Evaldas Girkontas.
Jis irgi prisiminė, kad iš pradžių norvegai pabėgėlius priėmė labai gerai, – rengdavo šventes, skylėtų blynų su uogiene puotas, organizuodavo koncertus, į kuriuos atvažiuodavo ansambliai, dainuodavo vaikai.
Į stovyklą buvo prinešta knygų, siuvamųjų mašinų, siūlų, kitokios labdaros.
Viskas net išdėliota pagal amžių, kam tie daiktai skirti.
Tačiau jau po penkių minučių dviejų vienos poros batų nebegalėjai rasti – viskas buvo suversta.
„Jei ant batų neužrašyta „Adidas“, jiems tai ne batai, ne tas lygis. Aš irgi auksinę grandinėlę nešioju, bet dar nebuvau matęs tokių, su kokiomis jie ten atvažiavo. O kokie telefonai – mes tokių nebuvome regėję“, – tvirtino lietuvis.
E.Girkontas dalydavo higienos priemones.
„Prausykloje pilnos muilo pakuotės nebuvo galima statyti – akimirksniu dingdavo. Pilnų skysto muilo buteliukų irgi nebuvo galima palikti.
Padedi nors dešimt dantų šepetėlių, dešimt dantų pastos tūbelių – viskas akimirksniu dingsta“, – prisiminė tuometis skulptoriaus padėjėjas.
O per pirmas dvi dienas restorane neliko nė vienos druskinės ir pipirinės.
Išsidirbinėjo ir skundėsi
Lietuvį ypač sukrėtė pabėgėlių nepagarba maistui.
„Pusryčiai ir vakarienė būdavo patiekiami kaip švediškas stalas. Tai jie kraudavo į lėkštes, kiek telpa, o paskui beveik viską išmesdavo. Pietums porcijinį maistą dalydavome. Prisimenu, toks veikėjas, pamatęs vištienos gabalėlį, išpoškino: „Aš šito gabalėlio nenoriu, noriu to.“ „Aš daliju iš eilės“, – paaiškinau. „Tada išmesk visus gabalus iki to, kurio noriu, ir bus mano eilė.“
Kartą pabėgėliai pasiskundė norvegų Raudonajam Kryžiui, kad lietuviai juos skriaudžia. Atvykusios moteriškės pamatė, kiek maisto mes išmetame. Ir kokio! Tik už galvos griebėsi: „Sorry sorry, sorry sorry.“ Buvo baisu! Aišku, negaliu sakyti, kad ten visi tokie buvo“, – pasakojo E.Girkontas.
Neišvengta ir konfliktų
„Pabėgėliai buvo laisvi žmonės, galėjo eiti, kur norėjo. Gyveno daug geresnėmis sąlygomis negu mes, darbininkai. Jie pietus valgydavo 14 val., o vakarienę – 18 val. Tai daugelis iš restorano niekur ir neidavo, sėdėdavo, „bardaką“ keldavo.
Mūsų vadas sakė, kad tuo metu nesirodytume jiems akyse“, – prisiminė E.Girkontas.
Lietuvis stebėjosi, kad pabėgėliai nesirūpino savo vaikais: „Kelis kartus konfliktų turėjau. Vaikams būdavo leidžiama lakstyti stalais, restorane žaisti futbolą, dviratukais važinėti.“
– Ar nebandėte pasisiūlyti dirbti su pabėgėliais ir Lietuvoje – juk turite patirties? – paklausiau E.Girkonto.
– Aišku, patirties turiu. Pabėgėliams reikia duoti po kastuvą ir tegu dirba. Tegu jie užsidirba duonytę!
Pats važinėju į Norvegiją būdamas 62 metų. Dirbu po 10–12 valandų per dieną, bet vežu pinigus į Lietuvą.
Srautas nutrūko po derybų su Rusija
2015-aisiais, kai į Europos pietus ėmė plūsti pabėgėliai iš Sirijos ir kitų valstybių – daugiausia per Turkiją, migrantai pasirodė ir tolimoje šiaurėje, ties Norvegijos siena su Rusija.
Sieną jie kirsdavo važiuodami dviračiu. Manoma, kad 2015-ųjų pabaigoje taip į Norvegiją pateko maždaug 5,4 tūkstančio pabėgėlių, daugiausia iš Sirijos ir Afganistano. Pasienyje susikaupė kalnai dviračių.
Migrantai pajudėjo ir į Suomiją – sieną su Rusija poliaratyje esančiame pasienio punkte 2015-aisiais perėjo 700 migrantų, maždaug po 20 per dieną. Suomijai uždraudus per šį punktą vykti pėsčiomis ar dviračiu migrantai pradėjo važiuoti senais rusiškais automobiliais.
Pabėgėlių srautas nutrūko 2016-ųjų pradžioje po derybų su Maskva. Rusija, kuri iki tol tvirtino nieko nežinanti, uždraudė per pasienio punktus vykti žmonėms, neturintiems Šengeno vizos.
