Į žmogaus teisių gynėjų keliamus klausimus nėra taip paprasta atsakyti net ir apsilankius stovyklavietėje. Migrantai skundžiasi, kad neturi geriamo vandens, tačiau vos už kelių žingsnių savanoriai per tvorą vieną po kito stumia šviežio vandens butelius.
Migrantų priekaištų sulaukia ir medikai, esą neatvažiuojantys laiku, tačiau ketvirtadienį į stovyklavietę atvykę medikai teigė atskubėję iš karto po iškvietimo. Kol vienas migrantas rodo šiukšlių krūvas, šalia stovintis užsienietis pakelį nuo užpilamų makaronų meta tiesiai sau po kojomis.
Savo istorijomis pasidaliję sulaikyti migrantai teigė atvykimo riziką įvertinę, tačiau tikėjosi, kad patekus į Europos šalį bus užtikrintos jų žmogaus teisės ir laisvės – vietoje to, teigia patekę į kalėjimą. Migrantai itin baiminasi artėjančio šaltojo sezono, skundžiasi iš pareigūnų negaunantys jokių atsakymų.
Nežinomybėje ir baimėje teigia gyvenantys ir vietos gyventojai, kurie pasakoja girdintys šūksnius iš stovyklavietės, neslepia, jog baiminasi migrantų pabėgimo.
Nori kuo greičiau ištrūkti
Keli būriai Rūdninkų poligono stovyklavietėje apgyvendintų migrantų noriai dalijasi savo istorijomis su žurnalistais. Vienas jų – iš Irako atvykęs ir Tidi vardu prisistatęs migrantas, kuris teigė į Europą atvykęs tam, kad išsaugotų savo gyvybę. Tiesa, irakietis buvo atviras – Lietuvoje likti jis nenorėtų.
„Ne, žinoma, ne. Nei vienas pabėgėlis nenori pasilikti čia – jie nori į Vakarų Europą, į Vokietiją arba Olandiją, Liuksenburgą“, – įsitikinęs jis.
Anot irakiečio, migrantai nenori pasilikti Lietuvoje, nes Lietuva – neturtinga valstybė, be to, su migrantais čia elgiamasi blogai.
„Pasakysiu taip – Latvija, Estija ir Lietuva nėra mūsų svajonių šalys. Visi pabėgėliai nori į Vokietiją. Nes ten yra daugiau teisių – gali mokytis, gali gauti darbo“, – kalbėjo irakietis.
Tidi tikino, kad visi migrantai nori pabėgti iš Rūdninkų poligono. Irakiečio žiniomis, trys ar penki pabėgėliai iš Rūdninkų stovyklavietės pabėgo ir išvyko į Vilnių.
„Kiekvienas pabėgėlis iš čia nori pabėgti. Kodėl? Nes čia labai blogai su mumis elgiamasi. Nesu tikras, bet man atrodo, kad ir žmonės nenori, kad mes čia pasiliktume“, – pastebėjo užsienietis.
Dešimt dienų Lietuvoje gyvenantis migrantas pabrėžė sudėtingas gyvenimo stovyklavietėje sąlygas ir teigė tiesiog laukiantis, kol pasienio policija sugrąžins jo mobilųjų telefoną.
Ieško saugaus gyvenimo
Tuo metu iš Kurdistano regiono atvykęs buvęs karys Amad teigė tiesiog norintis normalaus gyvenimo – nesvarbu, kurioje Europos valstybėje: „Kuri valstybės man suteiks gyvenimą, ten ir vyksiu“.
Už kelionę sumokėjęs 4 tūkst. dolerių Amad pasakojo, kad į Baltarusiją atskrido lėktuvu, o vėliau su taksi pasiekė Lietuvos sieną.
„Man labai sunku. Atidaviau daug pinigų, noriu geresnio, normalaus gyvenimo. Atvykau į Lietuvą, o net negaliu nusiprausti. Nežinau, kodėl čia esu. Klausiau pareigūnų, jie man neatsako. Nežinau, kas vyksta“, – kalbėjo vyras.
„Neturime medikų. Turime koronaviruso problemą, bet niekas neduoda veido kaukių. Vienoje patalpoje gyvena 20 žmonių – nesaugu. Prieš 24 valandas gavome vieną nedidelį sausainių pakelį – to neužtenka. Praėjusią naktį nemiegojau, nes buvo per šalta“, – gyvenimo sąlygas apibūdino jis.
Vis dėlto, grįžti namo Amad nenori. „Nenoriu grįžti atgal, nes mano šalis, mano gyvenimas – nesaugūs. Bet dabar atvykau čia, o čia yra taip pat, kaip Irake, nes aš esu kalėjime. Negaliu išeiti, neturiu interneto, negaliu paskambinti šeimai“, – apmaudo neslėpė jis.
Riziką įvertino
Kitas, dešimties žmonių šeimą Irane palikęs užsienietis apie kelią į Europą per Lietuvą teigė sužinojęs socialiniuose tinkluose – pamatęs tokį pasiūlymą, iš karto susidomėjo, pradėjo klausinėti pažįstamų žmonių.
„Žinojau, kad yra rizika. Visi čia žino, kad tai – rizikinga, bet ne taip rizikinga, kaip likti ten. Jei liktume, žinome, kad būtume nužudyti“, – sakė iranietis.
„Jie pasakė, kad kai esi Lietuvoje, esi Europoje. Kai išgirdome, kad esame Europoje, tikėjomės, kad jūs suteiksite mums mūsų teises ir laisves. Nuo čia keliautume iki Vokietijos“ – pasakojo jis.
Biologu ir anglų kalbos mokytoju prisistatęs iranietis teigė nenorintis skųstis gyvenimo stovyklavietėje sąlygomis, tačiau turėjo daug klausimų: kiek ilgai migrantai dar bus sulaikyti, kas nutiks, kai pradės snigti.
„Po mėnesio ar pusantro pradės snigti – žmonės mirs čia. Bus labai šalta. Žmonės nori sužinoti, kodėl Vyriausybė neturi sprendimo. Mes atvykome ne dėl kalėjimo – mes atvykome dėl savo laisvės.
Visi mes nuo kažko bėgame. Niekas tuo nesidžiaugia. Vieniems buvo grasinama, kad juos nužudys, kiti buvo užpulti savo namuose. Niekas nenori palikti savo šeimų“, – kalbėjo vyras.
„Bėgome dėl laisvės – ne tam, kad bijotume ir šaltume čia“, – pridūrė jis.
Baimės dėl šalčio
Tuo metu 12 dienų Lietuvoje sulaikytas irakietis skundų turėjo daug – daugiausiai nerimo kėlė artėjantis žiemos sezonas, tačiau daug priekaištų sulaukė ir vanduo stovyklavietėje, nedideli maisto kiekiai.
„Vanduo – jo nepanaudotume net rankų plovimui, tai kaip mums maudytis? Kiti 7-9 dienas nesiprausė, nes bijo to vandens – daug virusų, bakterijų vandenyje, nes jis nėra skaidrus. Mirsime nuo ligų, jei gersime šitą vandenį“, – įsitikinęs irakietis.
Mechanikos inžinieriumi prisistatęs irakietis neatmeta ir mirties nuo šalčio tikimybės.
„Po mėnesio pradės snigti. Čia labai šalta. Kas mums bus vėliau? Turime užklotą, bet to neužtenka. Tai gal mirsime čia nuo šalčio. Situacija yra labai bloga“, – kalbėjo jis.
Užsienietis pasakojo atvykęs į Baltarusiją, o tada buvo atvestas prie Lietuvos sienos. „Po to tiesiog ėjome, kol pareigūnų automobilis mus sulaikė“, – prisiminė irakietis.
„Man nerūpi valstybės. Savo valstybėje buvau mechanikos inžinieriumi, bėgau nuo mirties. Jei ši šalis žinotų žmogaus teises – liksiu čia. Arba pereisiu valstybę – aš tik noriu žmogaus teisių, noriu būti saugus“, – kalbėjo migrantas.
Dauguma iškvietimų – nepasitvirtina
Ne vienas Rūdninkų poligone kalbintas migrantas teigė, kad nesulaukia medikų pagalbos – esą medikai atvyksta tik praėjus kelioms valandoms po iškvietimo, nors nemaža dalis sulaikytų migrantų – sunkiai ligoti.
Vis dėlto, kitaip situaciją nupasakojo greitosios pagalbos medikė, ketvirtadienį iškviesta į stovyklavietę. Jos teigimu, greitosios pagalbos automobilis atvyko per dvidešimt minučių nuo iškvietimo. Medikų pagalbos prireikė vienam iš stovyklavietės migrantų, kuris skundėsi gerklės skausmu.
„Sakė, kad gerklę truputį skauda. Šiek tiek paraudusi, bet tonzilės normalios“, – įvertino medikė.
Anot jos, medikai iškvietimų į stovyklavietę gauna labai dažnai – vienam skauda galvą, kitam – ausį, trečias skundžiasi, jog viduriuoja.
„Kiekvieną dieną gaunami iškvietimai, ir dažniausiai jie nepasitvirtina“, – neslėpė medikė.
Gyventojų vertinimai skiriasi
Netoliese Rūdninkų poligono esančioje parduotuvėje sutikta Oksana pasakojo, kad vietiniai gyventojai šiuo metu gyvena nežinomybėje ir baimėje. Anot jos, arčiau stovyklavietės gyvenantys žmonės girdi ir mato viską, kas joje vyksta – girdi, ką šaukia sulaikyti migrantai, girdėjo riaušių garsus.
„Laidose matome, kas ten vyksta, kad jų daug, jie verčia tvoras, reikalauja kažko, ko mūsų valstybė kol kas negali duoti. Neįsivaizduoju, kas bus – žmonėms yra baisu, ypač dėl tos nežinomybės“, – kalbėjo Oksana.
Paklausta, ar daugiausiai baimės – dėl galimo migrantų pabėgimo, Oksana teigė, kad jie jau ne kartą buvo pabėgę.
„Jie jau buvo pabėgę – buvo labai daug policijos, gaudė ir vietos gyventojai. Pagavo, bet nežinia, kiek iš jų pabėgo, nežinia, kiek jų pagavo. Nėra informacijos, gal dėl to žmonės bijo.
Ir, aišku, bijo šitų žmonių – jie yra agresyvūs. Žinome, ko jie nori, bet kodėl jie įsivaizdavo, kad čia gaus laisvę? Nežinau, ar jie nori pasilikti ar išeiti, dirbti ar tiesiog gyventi. Niekas apie tai nekalba.
Vakar žiūrėjau laidą, mačiau, kad jie – kaip ir išsilavinę žmonės, nepanašūs į tuos karius, kurie ten gyveno ir kariavo, bet yra avių vilko kailyje, ir atvirkščiai. Nežinau, kas bus – būtent to žmonės ir bijo: nežino, kiek ten migrantų yra, ar jie čia pasiliks, ar žiemą bus tas pats, ar kitur tas miestelis bus“, – baimes įvardijo ji.
„Policijos yra daug – nieko negaliu pasakyti. Bet jeigu nepagavo tų, kurie pabėgo, tai kur jie nuėjo? Dabar kažkur eina po miškus, į kitas gyvenvietes. O šiandien skaičiau, kad apskritai yra 200 pabėgusių. Tai kur jie yra?“, – klausė ji.
Oksana teigė suprantanti migrantų nepasitenkinimą dėl sulijusių palapinių, dėl gyvenimo sąlygų stovyklavietėje. Tačiau šalčininkietei užkliuvo skundai dėl vandens.
„Jų šalyje – šilčiau, nėra tiek drėgmės. Jie nesupranta, kodėl juos apgyvendino tokioje vietoje, tokiomis sąlygomis. Nors dėl vandens gaila – Rūdninkų ir Baltosios Vokės gyventojų dar blogesnis vanduo. Rūdninkų gyventojai iš žemės tokį vandenį geltoną turi visą gyvenimą, o migrantai reikalauja kažko kito. Reiškia reikia jiems pirktis vandenį. Tai nėra normalu, bet jie nenori girdėti ir matyti, kad tie patys vietos gyventojai turi tokį patį vandenį“, – pastebėjo ji.
Tuo metu viena Baltosios Vokės gyventoja teigė, kad kol kas jokios baimės dėl rajone apgyvendintų migrantų nejaučianti.
„Aš mažai vaikštau, naktį neinu. Į mišką pirmą dieną pabijojau eiti, bet buvome vakar pasižiūrėti – na ką, nieko nedaro žmonės. Tokie patys žmonės, kaip mes“, – kalbėjo ji.
Panašiai mąstė ir Baltosios Vokės gyventoja Adelė – moteris teigė, kad jai, užsirakinusiai namų duris, yra ramu, tačiau pripažino, kad Rūdninkų miškuose gyvenantiems žmonės turėtų būti baisu.
„Mes sovietmečiu buvome pasienyje – kai iš Rygos atskrisdavo lėktuvai bombarduoti šį poligoną, tai mūsų langai drebėdavo. Bet buvo rusų kalba įspėta ant kiekvieno tako, kad „šausiu – neik“. Būdavo pasakyta, kad neitume – tai kokio perkūno ten lįsi?“, – juokėsi moteris.
Vietos gyventojas Erikas teigė nežinantis, kaip vertinti šią situaciją – pats teigė migrantų nebijantis, tačiau nesijaučia jaukiai, mat jo dukra gyvena Rūdninkuose.
„Dukra baiminasi. Ji nėščia, užsidaro. Bet irgi reikia išeiti į parduotuvę, apsipirkti. O ką darysi – tokia problema yra, manau kad mūsų valstybė kažkaip išspręs tai. Nereikia labai jaudintis, kai pučia burbulą iš to. Taip, nemalonu su tais žmonėmis, bet tai yra pirmas toks atvejis mūsų šalyje.
Dirbu Vilniuje, nuolat matau ten vaikštančius juodaodžius – nekreipiu į juos dėmesio, jie yra normalūs žmonės, kaip ir mes. Neagresyvūs. Kai matau juos žiniose, už tvoros, atrodo kitaip, tačiau tai – pulkeliai susirinkę, specialiai provokuojantys. Manau, kad jie po truputį važiuos namo, nes jiems čia nėra ką veikti – žmonės čia biednai gyvena, o senukai – ypač žiauriai“, – kalbėjo Erikas.
