Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas – apie karą Afganistane, lietuvių išvykas ir neatsakytus klausimus

Afganistane valdžią ką tik užėmus talibams savo patirtį šioje šalyje prisiminė ir prieš kelis dešimtmečius ten kariavęs buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, atsargos generolas leitenantas Valdas Tutkus (60 m.) – jis davė interviu „Lietuvos rytui“.

Kariai Afganistane, Goro provincijoje.<br>V.Balkūno nuotr.
Kariai Afganistane, Goro provincijoje.<br>V.Balkūno nuotr.
Kariai Afganistane, Goro provincijoje.<br>V.Balkūno nuotr.
Kariai Afganistane, Goro provincijoje.<br>V.Balkūno nuotr.
Atsargos generolas leitenantas V.Tutkus svarstė apie JAV ir sąjungininkų operaciją Afganistane.<br>V.Skaraičio nuotr.
Atsargos generolas leitenantas V.Tutkus svarstė apie JAV ir sąjungininkų operaciją Afganistane.<br>V.Skaraičio nuotr.
Kariai Afganistane, Goro provincijoje.<br>V.Balkūno nuotr.
Kariai Afganistane, Goro provincijoje.<br>V.Balkūno nuotr.
Kariai Afganistane, Goro provincijoje.<br>V.Balkūno nuotr.
Kariai Afganistane, Goro provincijoje.<br>V.Balkūno nuotr.
Kariai Afganistane, Goro provincijoje.<br>V.Balkūno nuotr.
Kariai Afganistane, Goro provincijoje.<br>V.Balkūno nuotr.
Kariai Afganistane, Goro provincijoje.<br>V.Balkūno nuotr.
Kariai Afganistane, Goro provincijoje.<br>V.Balkūno nuotr.
Kariai Afganistane, Goro provincijoje.<br>V.Balkūno nuotr.
Kariai Afganistane, Goro provincijoje.<br>V.Balkūno nuotr.
Atsargos generolas leitenantas V.Tutkus svarstė apie JAV ir sąjungininkų operaciją Afganistane.<br>V.Skaraičio nuotr.
Atsargos generolas leitenantas V.Tutkus svarstė apie JAV ir sąjungininkų operaciją Afganistane.<br>V.Skaraičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

Aug 22, 2021, 5:27 PM, atnaujinta Aug 23, 2021, 10:49 AM

V.Tutkaus teigimu, Lietuva prieš dvidešimt metų, kaip kandidatė tapti NATO nare, neprivalėjo dalyvauti tarptautinėje antiteroristinėje operacijoje „Enduring Freedom“ Afganistane, tačiau pasitarus su tuomečiu prezidentu Algirdu Brazausku ir Krašto apsaugos ministerijai vadovavusiu Linu Linkevičiumi buvo nuspręsta paremti JAV po to, kai ši valstybė 2001 m. rugsėjo 11 d. patyrė didžiausią teroro ataką savo istorijoje, kurios metu žuvo ar buvo sužeista tūkstančiai žmonių.

„Į pirmąją misiją Afganistane buvo išsiųsta, regis, apie penkiasdešimt karių iš specialiųjų Lietuvos kariuomenės padalinių. Jie pasivadino būriu „Erelis 1“. Šis pavadinimas neatsitiktinis. Tada buvo nutarta, kad į Afganistaną vyks ir Jėgerių bataliono štabo viršininkas Valerijus Šerelis.

Kai galvojome, kaip pavadinti grupę į Afganistaną išvykstančių lietuvių karių, man užkliuvo pavardė Šerelis. Nubraukus raidę Š liko žodis „erelis“, o angliškai – „eagle“, taip ir pavadinome savo būrį“, – prisiminė V.Tutkus.

– Kaip buvo parengti lietuviai, prieš 20 metų išsiųsti į Afganistaną?

– Paruošiamosios pratybos vyko kelis mėnesius.

Karius apmokė JAV karininkai. Tiesa, iš pradžių į Amerikos antiteroristinę operaciją „Enduring Freedom“ įsitraukė nedaug NATO šalių narių.

Bet tarp jų buvo Lietuva, dar tik siekianti narystės Aljanse.

– Ar lietuviai nebijojo išvykti į Afganistaną? Juk buvusios SSRS laikais karas šioje šalyje buvo vadinamas kelione namo cinko karste.

– Ką jūs! Daug kas tiesiog veržėsi. Motyvacijos buvo daugiau, nei reikia, o Lietuvos specialiųjų pajėgų vyrai Afganistane nuo pat pirmųjų dienų buvo įvertinti itin aukštai. Netrukus jie buvo įtraukti į JAV specialiąsias pajėgas.

Manau, kad Lietuvoje 2002 m. pabaigoje viešėdamas JAV prezidentas George’as W. Bushas ir sakydamas, kad Lietuvos priešas taps ir Amerikos priešu, neabejotinai žinojo apie mūsų šalies karių sugebėjimus bei ryžtą.

– Kaip jums iš dvidešimties metų perspektyvos atrodo, koks buvo JAV antiteroristinės operacijos Afganistane tikslas? Atkeršyti Talibanui už kruvinus išpuolius Niujorke ir kitose šalies vietose?

– 2001 metų rugsėjį man, kaip jau patyrusiam kariškiui, buvo visiškai aišku, kad JAV ir NATO privalėjo duoti atkirtį teroristams už tokį žiaurų išpuolį.

Net neabejoju, kad reikėjo atlikti baudžiamąją akciją. Bet po jos, manyčiau, būtų buvę protinga pasitraukti iš Afganistano.

Tačiau po karinės operacijos buvo nuspręsta imtis demokratizuoti Afganistaną kaip valstybę.

Ar to iš tikrųjų reikėjo – didžiulis klausimas.

– Tačiau JAV ir NATO pajėgos Afganistane buvo net dvidešimt metų?

– Matyt, tie politikai, kuriems patarinėjo aukšti, situaciją Afganistane išmanantys kariškiai, nelabai gilinosi, kokia šios šalies sąranga.

Juk neįmanoma iš feodalinės valstybės staiga peršokti į demokratinę.

Kaip teisingai kažkada yra atsakęs L.Linkevičius į klausimą, koks laiko skirtumas tarp Lietuvos ir Afganistano: „Pusantros valandos ir dar keli šimtai metų.“

– Koks buvo Lietuvos karių ir kariškių uždavinys Afganistane atsiradus Provincijos atstatymo grupei (PAG) Goro provincijoje?

– Iš esmės mūsų šalies atstovai neturėjo tikslo ir uždavinių dalyvauti kokiuose nors kariniuose veiksmuose ar operacijose.

Mums rūpėjo apsaugoti civilius gyventojus nuo teroristų išpuolių.

Per visą Lietuvos atstovų buvimo laiką Afganistane žuvo tik vienas karys.

2008 metais per riaušes vykdydamas pareigas buvo nušautas 34-erių seržantas alytiškis Arūnas Jarmalavičius.

Minia, kuri maištaudama ėjo prie Lietuvos PAG, buvo neginkluota ir tas vienas šūvis į A.Jarmalavičių buvo vadinamas atsitiktiniu. Tačiau jis buvo labai taiklus.

Greičiausiai tai buvo provokacija tikintis, kad Lietuvos atstovai pradės mūšį. Ir dabar džiaugiuosi, kad tuometis PAG vadas nesiėmė karinių veiksmų, kurie neabejotinai būtų virtę rimtu mūšiu.

– 1983–1985 metais jūs buvote SSRS motorizuotosios šaulių kuopos vadas Afganistane. Kodėl buvusi sovietinė imperija tada įsiveržė į šią musulmoniškąją šalį?

– Oficiali versija – Afganistano komunistų partija, nesugebėjusi suvaldyti situacijos šalyje, kreipėsi pagalbos į SSRS komunistų partiją. Iš pradžių sovietai žadėjo padėti, bet be karinės jėgos.

Tačiau viskas vyko visai kitaip – 1979 m. gruodžio 24 dieną SSRS daliniai įsiveržė į Afganistaną esą apginti teisėtos vyriausybės.

Gruodžio 27 d. buvo nužudytas tuometis šalies vadovas Hafizullah Aminas ir tą pačią dieną afganistaniečių komunistų lyderis Babrakas Karmalis, atvykęs su SSRS kariuomene, paskelbtas Afganistano prezidentu.

– Teko girdėti, kad Afganistane savo karius jūs drąsinote neįprastomis priemonėmis.

– Neretai tikri įvykiai apipinami kone legendomis.

Afganistane 1983 m. atsidūriau būdamas vos 22-ejų, ką tik baigęs tuometę Taškento aukštąją pėstininkų vadų mokyklą.

Važiuodamas maniau, kad pagalbos iš tikrųjų labai reikia taikiems žmonėms ir bus įmanoma jiems padėti kovojant su teroristais. Bet nuvykęs į Afganistaną supratau, kad teks dalyvauti tikrame kare.

Nė kiek nesigėdiju prisipažinti, kad vieną dieną teko patirti, ką reiškia, kai į tave šaudo tikromis kulkomis. Išsigandau nežmoniškai. Be to, tik prieš kelias dienas buvau paskirtas kuopos vadu.

Puikiai suvokiau, kad jeigu mano kariai pamatys, kad bijau apšaudymų, manimi, kaip vadu, niekas tiesiog netikės. Todėl zvimbiant kulkoms kelis kartus perbėgau pirmyn ir atgal apkasais.

Tik filmuose rodoma, kad bėgantį žmogų įmanoma lengvai nušauti. Realybė visai kitokia.

Maniau, kad tas mano žygis kulkų fone kariams paliks įkvepiantį įspūdį, bet mane labiau negu kulka pakirto vaizdas, kai pamačiau, kaip du mano pavaldiniai ramių ramiausiai kerta konservus.

Jie tada buvo vos metais ar dvejais vyresni už mane.

„Tu, žinoma, kietas vyrukas. Bet, užuot lakstęs po kulkomis, verčiau pagalvok ir pasakyk, ką mums daryti? O tuo metu mes pavalgysime“, – šią pamoką įsiminiau visam gyvenimui.

– Ar ši pamoka nėra užuomina, kad per dvidešimt metų ir NATO, ir JAV privalėjo sugalvoti, kaip sėkmingai baigti savo operaciją Afganistane?

– Neturėdamas objektyvios informacijos negalėčiau spręsti, kodėl JAV nesusivokė anksčiau trauktis iš Afganistano.

Neabejoju Amerikos generolų kompetencija.

Apskritai nepažįstu nė vieno generolo, kuris savo iniciatyva būtų pradėjęs karą, nes kažin ar kas nors geriau už kariškius suvokia taikos prasmę ir svarbą.

Manyčiau, jei buvo siekiama Afganistaną nukreipti demokratijos link, reikėjo tam atitinkamai parengti šalies dvasininkus.

Pamenu, man buvo įsakyta susitikti su vienu iš modžahedų vadų, kai jis ir jo kariai suprato, kad su sovietų pajėgomis kautis nebeturi jėgų. Tuomet jie gudriai nusprendė, kad suformuos dalinį, remiantį komunistą B.Karmalį ir jo vyriausybę.

Kai nuvykau į tas derybas, maniau, kad gyvas nebeišeisiu.

Vilties teikė tik tai, kad iš manęs nebuvo atimtas ginklas. Vadinasi, būčiau turėjęs bent menką galimybę gintis.

Prieš mane sėdėjo nenuspėjamų akių vadeiva, laikomas šventuoju mula. Jis gana taisyklinga rusų kalba manęs paklausė: „Gersi?“

Neturėjau jokio kito pasirinkimo. Tada pirmą kartą gyvenime paragavau tikro prancūziško konjako.

Mula man po ne vienos konjako taurelės pažadėjo, kad su savo kariais pereis į B.Karmalio pusę ir kaip ištikimi šunys padės kariauti prieš vietines grupuotes.

Taip ir buvo.

– Grįžkime prie šių dienų. Kodėl, jūsų manymu, puikiai apmokyta ir šiuolaikiniais ginklais apsiginklavusi Afganistano kariuomenė nestojo ginti demokratines vertybes tarsi išpažįstančios valdžios ir faktiškai pasidavė talibams?

– Todėl, kad nenorėjo ginti oficialios šalies valdžios.

Matyt, jai svarbiau Alachas, o ne demokratija. Aš per pirmąjį savo mūšį Afganistane labai bijojau mirti, o modžahedai to nebijo. Jie nelaukia rytojaus ir nežino, ką reiškia atleisti.

– Ar neatsitiks dabar taip, kad pasitraukus iš Afganistano amerikiečių karinėms pajėgoms keršto akcijos prieš jas imsis talibai?

– Kadangi Koranas griežtai draudžia narkotikų vartojimą, neabejoju, jog talibai imsis visų priemonių, kad kvaišalų keliai iš Afganistano būtų užkirsti.

Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad afganų tautos nėra.

Afganistane gyvena puštūnai, uzbekai, karzajai, kazachai. Jie tarpusavyje konkuruoja nuo neatmenamų laikų. Net neabejoju, kad tarp jų prasidės nesutarimai.

Todėl dabar nereikėtų ieškoti laimėjusių ar pralaimėjusių.

Mano galva, Europos Sąjungai protingiausia būtų pripažinti talibų valdžią.

Prasidėtų derybos dėl tam tikrų dalykų.

O su musulmonais kalbėtis įmanoma, tik reikėtų suprasti jų mąstymo ypatumus. Juk kito kelio šiuo metu tiesiog nėra. Gal su tam tikromis išlygomis talibų valdžią pripažintų ir JAV?

Tų derybų nereikėtų baimintis. Juk pradėjus tartis dėl tam tikrų dalykų dar nereiškia, kad jau ryt poryt teks priimti kokius nors nebeatšaukiamus sprendimus.

Kartais derybos tęsiasi metų metais. Žiūrėk, per tą laiką ir situacija bei jos vertinimai pasikeis.

– Kaip jums atrodo, ar Lietuva nesulauks dar ir talibų „priminimo“, kad ir lietuviai kariai dalyvavo Afganistano demokratizacijos procesuose?

– Kaip sako liaudies išmintis: „Rytai – subtilus reikalas.“ Todėl neturėčiau aiškaus atsakymo, ko netrukus imsis valdžią užėmę talibai.

Pastarosiomis dienomis jau girdėti, kad jie nusiteikę derėtis.

Su ES, JAV ir NATO talibams tikrai teks kalbėtis, tokios šalys kaip Lietuva, manau, jiems nelabai rūpi.

– Amerika kritikuojama, kad iš Afganistano pasitraukė ne taip, kaip galbūt derėjo. Ką jūs, kaip kariškis, manote apie šią operaciją?

– Mano galva, pirmiausia derėjo pasirūpinti itin pažeidžiamais žmonėmis – diplomatais, vertėjais, kitais asmenimis, kurie per tuos dvidešimt metų dirbo išvien su JAV ar jų sąjungininkėms.

Manau, ateityje dėl kai kurių šių žmonių likimo gali tekti pareikšti nuoširdžią užuojautą.

Lietuva taip pat laiku nepadėjo tiems žmonėms, kurie jai talkino Goro provincijoje.

Negana to, buvo palikta JAV karinė technika – neva naujajai Afganistano kariuomenei. Bet juk ji perėjo į talibų pusę.

Vadinasi, jie ta šiuolaikine technika ir naudosis.

Spėju, kad Amerikos politikai nelabai įsiklausė, ką patarinėjo patyrę kariškiai.

Bet kare kalti lieka generolai, o ne politikai.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Lietuvos narystės NATO metinės – ar iššūkių daugiau?