Mečys Laurinkus. Kas buvo Petras Cvirka?

Tikriausiai jau paskutinė vasara P.Cvirkos paminklui skvere, kurio pavadinimas asmeniui simboliui iškeliavus į muziejus ar dar kur nors taip pat bus pakeistas. Rašytojo vėlė, kelinti metai iš eilės spiritizmo seansais vasaros pabaigoje vis iškviečiama į diskusijų erdvę, pagaliau sugrįš į Rasų kapines.

P.Cvirka, kilęs iš varguomenės, pagal prigimtį imlus idėjoms, tikėjo mintimis, kad galima ne tik savo valsčių, bet ir pasaulį pakeisti.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
P.Cvirka, kilęs iš varguomenės, pagal prigimtį imlus idėjoms, tikėjo mintimis, kad galima ne tik savo valsčių, bet ir pasaulį pakeisti.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
P.Cvirka, kilęs iš varguomenės, pagal prigimtį imlus idėjoms, tikėjo mintimis, kad galima ne tik savo valsčių, bet ir pasaulį pakeisti.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
P.Cvirka, kilęs iš varguomenės, pagal prigimtį imlus idėjoms, tikėjo mintimis, kad galima ne tik savo valsčių, bet ir pasaulį pakeisti.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
P.Cvirka, kilęs iš varguomenės, pagal prigimtį imlus idėjoms, tikėjo mintimis, kad galima ne tik savo valsčių, bet ir pasaulį pakeisti.<br>M.Patašiaus nuotr.
P.Cvirka, kilęs iš varguomenės, pagal prigimtį imlus idėjoms, tikėjo mintimis, kad galima ne tik savo valsčių, bet ir pasaulį pakeisti.<br>M.Patašiaus nuotr.
Mečys Laurinkus<br>Archyvo nuotr.
Mečys Laurinkus<br>Archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Aug 29, 2021, 7:42 AM, atnaujinta Aug 29, 2021, 1:17 PM

Nežinau, ar tokiam paprastam sprendimui priimti taip ilgai reikėjo naudotis okultiniais metodais, kankinti nuo diskusijų pavargusią sielą neaišku kieno klausiant: ar paminklas talentui, ar okupacijos simboliui, paprasčiau tariant, kolaborantui? Jei pasitelksime apibrėžimą (kolaboravimas yra sąmoninga, reikšminga ir savanoriška pagalba okupanto tikslams), tai energinga rašytojo figūra su „literatūra“ rankoje ir simbolizuoja kryptį – su menu į šviesią ateitį.

Pastarųjų žodžių neironizuoju – nuo Kristaus laikų žmonija įvairiais būdais, žinoma, ne tik meninėmis priemonėmis, to siekia. Kas išdrįs pasakyti, kad tai blogai?

Manau, kad P.Cvirka, kilęs iš varguomenės, pagal prigimtį imlus idėjoms, tikėjo mintimis, kad galima ne tik savo valsčių, bet ir pasaulį pakeisti.

Šiais laikais, gyvendami informacinės taršos amžiuje, mes neįsivaizduojame, ką reiškė tais laikais nauja mintis ją suprantančiam, nors ir be pasekmių analizės, jaunam asmeniui.

Yra šimtai pavyzdžių, pasaulyje pagarsėjusių asmenybių, kaip jos jaunystėje pradėjo žavėtis marksizmu. Net ir tie, kurie tapo jo aršiais priešininkais.

Kas buvo P.Cvirka? Jaunuolis, atėjęs iš skurdžios praeities į verdančią Europą, kurios dalimi po ilgos Rusijos priespaudos tapo ir Lietuva. Plunksną valdantis, neišmokstamą pasakojimo meistrystę rodantis literatas buvo greitai pastebėtas ir kairiųjų, ir dešiniųjų.

Tarpukario Lietuvos humanitarinė kultūra po 1926 m. nepatyrė didelių autoritarinės valdžios cenzūros bangų, nors ir buvo uždarinėjami „neįtinkamo“ turinio laikraščiai. Kaip daug žadantis talentas P.Cvirka, oficialiai remiamas, išvyko į Paryžių.

Daug jaunų žmonių anuo metu ne vien ekonominės migracijos keliais išėjo į platųjį pasaulį. Ir daug grįždavo atgal. Nenusivylę, bet norintys keisti gyvenimą savo šalyse.

Išsamesnių tyrinėjimų, kaip XX a. pirmojoje pusėje Vakarų Europa veikė Lietuvą, nėra. Lietuvos meno pasaulyje reiškėsi visos modernistinės srovės.

Neatsiliko politinis ir socialinis gyvenimas. Tiesiogiai ir slapta didelę įtaką turėjo procesai Rusijoje. Įprastai dideli visuomeniniai ideologizuoti judėjimai veikia kumuliatyviniu būdu, kol žlunga susidūrę su panašiais į save arba savaime perdega.

Atsitiktinai ar ne, susipažinęs su ryškiu prancūzų rašytoju komunistu L.Aragonu, kuris vėliau ne mažiau pagarsėjo ir kaip iškilus siurrealistas, P.Cvirka įsivėlė į marksizmą ir perėjo visas įsijautimo pakopas.

Pakilimo viršūne tapo 1940 m., kai vis dar jaunas menininkas pasijuto ir naujos santvarkos kūrėju.

Apie šį tragišką Lietuvos valstybei laikotarpį ir P.Cvirkos bei jo bendražygių vaidmenį parašyta daug ir išsamiai.

P.Cvirkos dalyvavimas Lietuvą atiduodant sovietams nebuvo trumpo emocinio nusiteikimo rezultatas.

Aukšto rango sovietinės valdžios pareigūnas jis buvo nuo okupacijos pradžios iki savo mirties 1947 m. Rašytojo su savitu pasakojimo stiliumi tarsi nelikę – grynas funkcionierius.

O to, kas likę iš kūrybos, mokiniams geriau netgi nerodyti. Publicistika kupina pagyrų socialistinei Rusijai, serijoje straipsnių (daugiausia 1940 m.) begalinė (kitą žodį sunku ir rasti) meilė J.Stalinui.

Prašyte prašosi medicininės diagnozės. Mokytojams, pristatantiems P.Cvirkos kūrybą ir visuomeninę veiklą auditorijai, gimusiai XXI a. pradžioje, dvejonių dėl politinio vertinimo neturėtų kilti, tačiau nuo feisbuko staiga atsitraukusiam mokiniui gali kilti noras paklausti: o ką, negi taip jautriai apie savo kraštą rašiusiam rašytojui nebuvo gaila, kaip net jo tėviškės žmones trėmė ir žudė?

Negi įlįsi į žmogaus galvą, atsakys paklaustasis. O gal pabandyti?

Šių metų pradžioje pasirodė rašytojo G.Aleksos (g. 1946 m.) romanas „Baik cirkus, Cvirka“. Autorius – P.Cvirkos kraštietis, iki šiol ten ir gyvena, savaime suprantama, garsiojo kaimyno neprisimena, bet girdėjo daug pasakojimų.

Viename interviu G.Aleksa prisipažino, kad sumanymą parašyti romaną apie P.Cvirką brandino 30 metų, kol pagaliau pasiryžo įlįsti į „tragiškos asmenybės“ galvą.

Savotišku impulsu tapo romano autoriaus krikšto tėvo J.Veličkos, pažinojusio P.Cvirką, liudijimas, kad rašytojas supratęs klydęs ir norįs parašyti kūrinį, kuriame atskleisiąs visą tiesą apie okupantų tvarką. P.Cvirka buvęs labai susijaudinęs ir net verkė: „Juliau, tu net neįsivaizduoji, į kokio smako (turimas omenyje J.Stalinas. – M.L.) gerklę mes papuolėm.“

Romano schema nesudėtinga, jo pristatyme sakoma: „Tiksi paskutinės rašytojo P.Cvirkos gyvenimo valandos. Tiksi atmintis.“

Knygoje įtikinamai atskleista, kad P.Cvirka matė ir išgyveno dėl to, kas vyko po karo Lietuvoje. Iš kitų šaltinių žinoma, jog P.Cvirka yra padėjęs stribų išniekintas aukas palaidoti žmoniškai.

Tikiu, kad jis atsikvošėjo ne tik romane ir suprato, kas atsitiko Lietuvos valstybei. Tikriausiai neapsirinku manydamas, kad tiek staigus atsikvošėjimas, tiek bandymas užgesinti sumišusius jausmus „degiuoju skysčiu“, ir dar ryjant „vaistus nuo kirminų tris kartus per dieną“, sparčiai priartino mirtį.

Beliko, kaip G.Aleksos romane ir pasakojama, tiksint atminties laikrodžiui patraukti į paskutinę kelionę: J.Stalino prospektu į Rožių alėją, pro vietą, kurioje išdygs paminklas, į specpolikliniką, o iš ten jau į Rasas, pas aukštesnį nei paminklų ekspertai Teisėją.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.