Atsiskyrėlių frakcijos Seime kūrėsi praeityje. Visokiais pavidalais ir pavadinimais jų bus tol, kol visuomenėms nusibos parlamentai. Tačiau buvusiam premjerui S.Skverneliui pasitraukus iš opozicinės LVŽS frakcijos su vos ne bibliniu skaičiumi šalininkų galėjai pamanyti, kad įvyko nauji rinkimai į Seimą.
Savaitę prieš „žengimą iš nuodėmingos žemės“ žiniasklaidoje tik ir skambėjo: ar jau tikrai, ar pagaliau sulauksime? Jau kitą dieną po „žengimo dangun“ iš nekenčiamo „prokuratoriaus“ R.Karbauskio politinių valdų komentarai vos ne trigubai užgožė svarstymus, ką daryti su skiepų atžagareiviais.
Mano manymu, įvyko dar vienas banalus politinis veiksmas. Staigiai pradėjo kilti socialdemokratų su pensininkų, kurių gausiausiai ir ateina į rinkimus, globėja V.Blinkevičiūte reitingai, todėl natūralu, kad miglotų pažiūrų politikams, laužantiems galvą, kaip čia pasilikti kitame Seime, iškart kilo noras prisijungti.
Atsiskyrimams nuo partijos „motinos“ pateisinamų žodžių netrūksta. Šiuo atveju pasirinkta „konstruktyvi opozicija“. Atvirai sakant, nelabai suprantu šio žodžio prasmę parlamentinėje partinėje konkurencijoje. Opozicija visuomet yra nuosekli valdančiosios partijos ar partijų kritika. Kai net kai kuriais klausimais pritariama valdantiesiems, tai jau nebėra opozicija, o kandidatas į koaliciją.
Nauja frakcija pasivadino „Vardan Lietuvos“. Įdomu, o dabartinė valdžia vardan ko? O gal kovingai opozicijai vis mažiau erdvės, už ką kovoti? Lietuvos užsienio politika tęstinė ir vientisa, gynybos politika – tokia pat, pasirinktas ekonominis modelis – tęstinis, pasirašytas partijų susitarimas dėl švietimo, ateityje šviečiasi kiti pasirašymai – energetikos, ekologijos ir pan.
Kas lieka aršiems ginčams? Jeigu bus patvirtinta Stambulo konvencija, priimtas teikiamas partnerystės įstatymas, skirtingų nuomonių (ne pozicijų) erdvė susiaurės iki tikriausiai prieš naujus prezidento rinkimus prisiminto klausimo – o kas turėtų dalyvauti ES vadovų pasitarimuose?
Spėliojama, ar S.Skvernelis gali pradėti kurti naują partiją. Pradėti gali, bet kuo pasibaigs? Ir kas iš naujos partijos naujumo? Ką dar galima pasiūlyti Lietuvos žmonėms, nei rinkimų programose buvo parašyta per trisdešimt metų?
Ketvirtą techninę revoliuciją, visuotinę robotizaciją, skrydį į Mėnulį, įgyvendinant K.Pakšto viziją, ją patobulinant apsigyventi Marse? O štai socialinės atskirties jokia – nei sena, nei nauja – neįveiks.
Vienintelė Lietuvos visuomenės dalis, šiek tiek gausesnė nei tradiciškai naujai kuriamos partijos pajėgios sutelkti, galinti steigti politinį judėjimą, yra šeimų maršo dalyviai. Su savo kategoriška konservatyvia programa, palaikant Bažnyčiai, jie dar galėtų pretenduoti į kitą Seimą. Nieko svarbaus ten nenuveiktų, bet darbo vietas kelerius metus turėtų. Beje, skubūs „maršistų“ aktyvo sulaikymai prieš naują mitingą, regis, ir šio šanso nepaliks.
Savaime suprantama, opozicijos skilinėjimas valdantiesiems naudingas, bet per daug džiūgauti nederėtų. Su vieninga opozicija lemiamu valstybei momentu lengviau susitarti negu su paskiromis grupėmis.
Vis dėlto didžiausia problema valdančiajai koalicijai bus ne santykiai su bet kurio pavidalo opozicija, o jos pačios sprendimai.
Nepaisant dominuojančios negatyvios gana didelės visuomenės dalies nuomonės, į Seimo dienotvarkę vėl brukami ne tik katalikus erzinantys įstatymų projektai iš išplėstai įvardijamo „Stambulo paketo“.
Plečiasi erdvė sąmokslo teorijoms. Jau pradėta trečiojo skiepo akcija, bet tuo pat metu skverbiasi žinios apie būsimą būtiną ketvirtąją. Tai verčia klausti, ar dažnėjantys privalomi skiepijimai yra prasmingi ir iš tikrųjų apsaugo. Jeigu nebus rimto mokslinio paaiškinimo, gali kilti chaosas.
Šitokiomis aplinkybėmis neišsilaikys joks tiesiogiai su pandemijos valdymu susijęs ministras.
Jau girdėti, kad norima atnaujinti Seimo narių ir kai kurių ministrų apkaltos ar nepasitikėjimo procedūras.
Pritariu Seimo nario E.Gentvilo nuomonei, kad Vidaus reikalų ir Sveikatos apsaugos ministerijų vadovų postų klibinimas šiuo metu būtų pavojingas, bet jaučiu, jog apkaltų išbandymo dabartinė koalicija neišvengs.
Prie kritikos dėl pandemijos valdymo prisidės nepasitenkinimas ir valdančiųjų užsienio politika.
Kritikų nuomone, galima sutikti su vertybine Lietuvos užsienio politika ir kad „laisvė kainuoja“, bet kaina neturėtų būti lygi Vakarų ir Rytų tranzito per mūsų valstybę praradimui.
Drąsūs ir principingi Lietuvos pareiškimai ir sprendimai Rusijos, Baltarusijos ar net Kinijos atžvilgiu daromi tikintis (ir sulaukiant) Vakarų parėmimo ir galvojant apie neišvengiamas demokratines permainas šiose šalyse.
Deja, permainos vyksta lėtai ar net atvirkščiai, kaip atsitiko Afganistane.
Mano manymu, Kinijoje esama santvarka bus dar ne vieną dešimtmetį, o Rusijoje rinkimus į Dūmą laimės „Vieningoji Rusija“ ir gal net suvaidins parodomąją koaliciją su mažesnėmis partijomis.
Daugiau naujienų neturėtų būti. O štai Baltarusija po tikros revoliucionierės tikrąja šio žodžio prasme M.Kalesnikavos įkalinimo vienuolikai metų nesukilo ir, matyt, dar ilgai nesukils, nes Minskas vis labiau glaudžiasi prie Kremliaus.
