O bene labiausiai šioms nuostatoms grasina tas, kuris padėjęs ranką ant Konstitucijos prisiekė būti lygiai teisingas visiems, – prezidentas Gitanas Nausėda.
Ne itin sėkmingai paflirtavęs su šeimos maršu šalies vadovas dabar, atrodo, sudarė sutartį su Vyskupų konferencija. Katalikų hierarchai irgi vis drąsiau žengia į politiką – paskelbta net speciali Šiluvos deklaracija, kuri iš esmės paskirta pagrindiniam to žygio tikslui – priešintis lyčiai neutralios partnerystės instituto įteisinimui.
Lygiai tas pats tikslas ir Prezidentūroje vykstančių konferencijų, kuriose svarbiausi kalbėtojai yra pats prezidentas ir katalikų vadovai.
Pats G.Nausėda neseniai išpažino, kad tikrai nebūtų pasirašęs įstatymo, kurį Seimas atmetė vos dviejų balsų persvara pavasarį.
Tiesa, dabar valdantiesiems, o pirmiausia Laisvės partijai, rengiantis teikti naują variantą šalies vadovas aiškina, kad „diskutuoja“ ir „išklauso visas puses“.
Tačiau šie žodžiai, švelniai tariant, neįtikina, pavyzdžiui, vien dėl to, kad prezidentas pranešė jau diskutavęs tiek su Laisvės partija, tiek su katalikų hierarchais. Suprask, su abiem lygiavertėmis, suinteresuotomis ir sprendimo teisę šiame procese turinčiomis pusėmis.
Ganėtinai keista, kad tuo šalies vadovas tarsi sulygino politinę partiją ir vieną religinių konfesijų. Antra vertus, kodėl tai konfesijai teikiamas kone lemiamas žodis dėl įstatymo, kuris susijęs tik išimtinai su pasaulietiniais dalykais ir su vienos visuomenės grupių teisėmis bei interesais?
Kaip vykusiai pajuokavo kai kurie Seimo nariai, ši situacija analogiška, jeigu prezidentas dėl Lietuvos sutarties su Šventuoju Sostu ratifikavimo būtų sumanęs pasitarti su Seimo Regionų frakcija ir Romuvos bendrija.