Diskusijoms dėl rugsėjo 23-iąją nutikusio incidento Švč.Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje išplitus po daugelį pasaulio šalių, nemažai lietuvių sveikino E.Malinauskaitę ir siūlė nuo šiol Gitaną Nausėdą pasitikti su protestais dėl jo homofobijos kur tik jis nuvyktų.
Vieni Eglę vadino heroje, išdrįsusia protestuoti prieš slegiančias gyvenimo aplinkybes, kiti stebėjosi, kaip mergina liko gyva. Esą jeigu prezidento apsauga nebūtų taip sutrikusi, ją, ko gero, galėjo nušauti – juk šalia saugomo valstybės vadovo staiga išdygo nežinomas asmuo, rankose laikantis daiktą, ištrauktą iš kišenės.
Mat būgštaudama, kad popierinis plakatas gali sukelti įtarimų apsaugai, E.Malinauskaitė rašikliu užrašė tris žodžius apie Lietuvos prezidentą ant marškinėlių ir susikišo juos į kišenę.
Ginčai – įvairiabalsiai
Yra besipiktinančių jūrų šauliais, kurie atėmė plakatą su užrašu „Nausėda yra homofobas“ ir griebėsi smurto bažnyčioje, – taip esą pakenkė ir taip skandalų draskomos Bažnyčios autoritetui.
Bet dalis diskutuotojų įsitikinę, kad išskleidusi užrašą apie Lietuvos prezidentą Švč.Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje smurtavo pati Eglė.
„Šį kartą išėjo durnystė“, – dėl to, regis, sutarė daugelis. Bet ginčijosi dėl nuopelnų.
Daliai žmonių užkliuvo tai, kad uniformuotiems entuziastams, kurių veikla dažniausiai apsiriboja stovėjimu garbės kuopoje ar medžio pasodinimu, teko ginti Lietuvos prezidentą, kol jo apsauginiai delsė tai daryti.
„Kur prasideda kito nosis, tavo teisės baigiasi“, – piktinosi panaudota prievarta vieni, o kiti aiškino, kad nuo Eglės iki sveikinimo kalbą sakančio G.Nausėdos buvo pakankamas atstumas ir apsauginiams kištis nevertėjo.
Netgi pasigirdo raginimų, kad G.Nausėda turėtų E.Malinauskaitės atsiprašyti ir taip ištaisyti savo „klaidą“.
„Kai žmogus atsistoja ir sako tai, kas jam svarbu, turi paklausti: „Kodėl tu taip sakai?“ Šioje vietoje prasideda žmogiškumas. Sutinku, kad įžeidinėti negražu, bet mergaitė sako: „Man gana, noriu būti visavertis žmogus“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo pensininkas iš Čikagos, prašęs neskelbti jo pavardės.
Garbaus amžiaus lietuvis pabrėžė, kad visais laikais žmogus, kuris nepriima jam primestos skriaudos, yra laikomas herojumi.
Nėra tikra dėl lyties
E.Malinauskaitė, su kuria per ryšio priemones susisiekė „Lietuvos ryto“ žurnalistė, norėtų, kad balti marškinėliai su užrašu „Nausėda yra homofobas“ būtų jai grąžinti. Arba esą derėtų jai bent jau pranešti, kur jie yra. Juk šiuo metu jie tapo savotiška relikvija.
Beje, LGBT bendruomenei priklausanti E.Malinauskaitė yra dvinarė („non-binary“): „Nesijaučiu nei vyras, nei moteris.“
2017 m. E.Malinauskaitė baigė Ilinojaus universiteto Technologijos institutą, kur studijavo biomedicinos inžinerijos mokslus, dabar nori studijuoti mediciną.
Kaune gimusi aktyvistė 21 metus gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Protestas – ne pirmas
– G.Nausėda yra ne vienintelis prezidentas, kurį matėte iš arti. Jūs buvote susitikusi ir su JAV vadovais? – „Lietuvos rytas“ paklausė E.Malinauskaitės.
– Su Donaldu Trumpu buvau susitikusi 2015 metais Ajovoje. Jis dar tik rengėsi tapti prezidentu ir važinėjo po Ameriką, o aš norėjau su juo pasišnekėti apie mediciną. Man atrodė, kad JAV turėtų daugiau pinigų skirti kovai su Ebolos virusu Vakarų Afrikoje.
Bet kai aš priėjau, D.Trumpas pradėjo kalbėti apie sieną – esą mes pastatysime sieną ir Amerikoje Ebolos nebus.
Tai aš pagalvojau: „Nebus iš tų kalbų nieko gero, diskusija beviltiška.“
Tad nutariau su D.Trumpu kalbėti apie emigraciją. Mat esu migrantė ir gyvenu Amerikoje be dokumentų. Pradėjau rėkti: „Kur tu mane deportuosi, kur tu mane išmesi?!“
Publika pradėjo pykti, nes „trampistai“ tokie žmonės, kuriems migrantai nepatinka.
2017 metais Čikagoje aš iškėliau plakatą prieš Baracką Obamą dėl emigrantų. Atsistojau ir laikiau plakatą.
– Kuo tai baigėsi?
– Panašiai kaip ir Čikagoje su G.Nausėda. Atėjo policija, pradėjo sakyti: „Eikite, eikite. Savo jau pasakėte, turite eiti.“ Mane išvedė iš to pastato ir pasakė: „Jei grįšite atgal – suimsime.“
Todėl eidama į bažnyčią susitikti su G.Nausėda pagalvojau, kad jei nešiuosi popieriaus lapą, žmonės matys. Todėl tuos žodžius užrašiau ant marškinėlių ir įsikišau į kišenę.
– Ar po to su jumis susisiekė G.Nausėdos komanda? Gal klausė, dėl ko jūs protestavote, galbūt kvietė susitikti?
– Ne. Kai aš išėjau į lauką, man ėmė sakyti: „Koks jūsų vardas, kodėl jūs čia? Duokite asmens kortelę, praneškite, kur dabar vyksite, kur stovi jūsų mašina, ar galime nuvesti iki mašinos?“
Aš jiems pasakiau, kad informacijos neteiksiu, esu lietuvė.
– Ar tai buvo G.Nausėdos apsauginiai?
– Jie su manimi angliškai kalbėjo, tai turbūt buvo policininkai.
– Ar nebijojote, kad prezidento apsauga gali jus nušauti? Juk apsauginiai turi nurodymą saugoti prezidentą nuo priartėjusių nepažįstamų žmonių. Ar žinojote, kokį atstumą reikia išlaikyti?
– Bet aš nebėgau prie jo, gražiai priėjau, iškėliau tą plakatą ir palaikiau.
Galėjau arčiau prieiti, bet tenorėjau, kad jis ir susirinkusieji bažnyčioje tą plakatą pamatytų, o mano draugas, su kuriuo buvau atvažiavusi, padarytų vaizdo įrašą ir įdėtų į socialinius tinklus.
Jau kitą dieną žmonės pradėjo man rašyti žinutes. Tikrai norėčiau pasakyti: „Suprantu, kad žmonėms nepatogu, jog viskas vyko bažnyčioje, bet taip pat suprantu, kad homofobija yra daug blogiau. Kai vaikai bijo pasakyti tėvams, kas jie iš tikrųjų esą, arba jei pasako ir juos iš namų išmeta. Arba kai žudo.
Jūs manęs klausiate, ar nebijojau, kad mane nužudys žmonės, kurie galėjo pamanyti, jog aš prezidentui ką nors padarysiu. Tuomet nebijojau, bet dabar pradėjau bijoti.
Šiuo metu bijau, kad mane nužudys čia, Amerikoje, ar Lietuvoje. Ypač būdama Lietuvoje bijosiu.
Bet aš žinau, kad reikia kovoti dėl geresnio gyvenimo visiems. Kitaip mes nieko nepakeisime.
Kai bažnyčioje atsistojau su plakatu, maniau, kad jie iš karto mane išmes.
Atėjo vienas iš jūrų šaulių – dar G.Nausėda kalba. Tada kitas priėjo ir sako: „Jau dabar eik.“
Žmonės, kurie sėdėjo bažnyčioje, pradėjo rėkti: suimkite ją, čia bažnyčia, ką ji daro. Žinojau, kad taip ir bus. Tikrai nemaniau, kad jie pradės man ploti.
– O kiek bažnyčioje buvo susirinkę žmonių?
– Sakyčiau, kokie 75. Apie susitikimą konsulas pranešė paskutinę minutę – nebuvo daug laiko pasiruošti.
– Kodėl jūs vadinate Lietuvos prezidentą homofobu?
– G.Nausėda privalo turėti daugiau drąsos.
Žinau, kad LGBT jaunimas nori su juo susitikti, papasakoti savo istorijas. Bet jis net to nedaro. Sako: „Aš nesu homofobas, bet jei Lietuvoje yra homofobų, aš juos palaikysiu.“
– Kada jis taip sakė?
– Gal taip ir nesakė, bet susidarė toks įspūdis.
Jei jis net negali su LGBT jaunimu susitikti ir jei palaiko tokias žmonių grupes, kurie sako, kad homoseksualai yra pedofilai...
– Jūs paminėjote, kad esate nelegalė. Ar šis protestas negali pakenkti jūsų padėčiai?
– Aš turiu DACA kortelę – dar B.Obama pradėjo programą, kad užaugusiems Amerikoje leistų dirbti ir nedeportuotų. Tai aš toje programoje esu.
Kortelę reikia keisti kas dveji metai, pildyti iš naujo dokumentus, sumokėti 500 dolerių.
Tai gal tikrai yra rizikos, kad mane gali suimti ta emigracinė tarnyba.
– Kaip jūs tapote nelegale?
– 2001 metais atvykau į Ameriką būdama šešerių, mane atvežė tėvai.
– Lietuvoje manoma, jog nelegalas yra tas, kuris slapstosi, niekur nesirodo, nes bijo, kad jį išmes iš šalies. O jūs studijuojate universitete, susitinkate su prezidentais.
– Amerikoje yra nemažai europiečių, kurie slapstosi. Bijo, nors tikisi: „Aš esu baltasis, manęs neišmes.“
Aš manau, kad man reikia kovoti dėl geresnės sistemos.
Žinau, kad žmonės ant manęs pyksta: ji, pasirodo, yra LGBT žmogus ir dar nelegalė. O siaube! Nevykėlė!
Bet man tai nerūpi. Man rūpi žmonės, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės, kad tie, kurie daugiausia turi ką prarasti, kovotų ir laimėtų.
Ir aš suprantu, kad tas vienas mano plakatas padarė labai daug. Plakatą iškėliau rugsėjo 23-iąją, o žmonės iki šiol apie tai šneka. Daugybė žmonių rašė, kad mane palaiko.
O kai kurie sakė: „Dabar reikia kovoti toliau. Eiti į ambasadas, konsulatus, sakyti, jog visi pasaulio lietuviai, kurie palaiko LGBT bendruomenę ir nori, kad Lietuvoje būtų priimtas Partnerystės įstatymas, įtvirtinta santuokos lygybė, turi tiesiai eiti pas prezidentą, kad ir į kokią pasaulio vietą jis nuvyktų, ir sakyti: „Nebijok.“
– Ar tuomet grįšite gyventi į Lietuvą?
– Šią vasarą Kazickų šeimos fondas irgi manęs klausė: „Kas turi pasikeisti, kad grįžtumėte į Lietuvą?“ Aš atsakiau: „Pirmiausia – Partnerystės įstatymas.“
Bet tuomet pagalvojau, kad noriu būti gydytoja. Aš nesu žmogus, kuris tikisi daug uždirbti iš daktaro darbo, bet noriu būti savo vietoje ten, kur dirbu su žmonėmis.
Lietuvoje tikrai studijų sistema geresnė nei Amerikoje, nes čia neretai turi mokėti už viską.
Bet reikia, kad daug dalykų Lietuvoje pasikeistų.
– Ar susidūrėte Lietuvoje su žmonėmis iš LGBT? Kuo skiriasi jų gyvenimas nuo tokių žmonių padėties JAV?
– Amerikoje LGBT žmonės kur kas daugiau kalba viešai.
Man atrodo, kad Lietuvoje tokie žmonės labiau bendrauja ir reiškia savo nuomonę per socialinius tinklus. Daugiausia gyvena užsidarę. Galbūt ir bijo. Nelengva jiems dabar gyventi.
