Mus supa daugybė prieštaravimų, jie sunkiai arba visai neišsprendžiami be nuostolių vienai ar kitai pusei. Tiktų prisiminti oksimoroną, stilistinę figūrą, sudaromą iš dviejų viena kitą neigiančių arba viena kitai prieštaraujančių sąvokų: gudrus kvailys, kilniaširdis šunsnukis, skausminga nejautra.
Tarkime, migrantai: jie tuo pat metu yra ir nusikaltėliai (neteisėtas sienos pažeidimas), ir aukos (kažkas pažadėjo, apgavo, suklaidino). Galvodamas apie juos tuo pat metu ir piktiniesi – įsibrovėliai! Lukašenka! Hibridinis karas!, ir gaili, užjauti juos – jie nori geresnio gyvenimo kaip ir mes.
Arba skiepai. Renkuosi skiepą ne dėl to, kad vakcina man keltų orgazmą, paprasčiausiai iš dviejų blogių renkuosi mažesnį, na, bent jau taip manau. Žmonės, kurie nenori skiepytis, turi teisę manyti kitaip, kad „aš“ yra svarbiau nei „mes“, o jeigu žmogus yra anarchistinių pažiūrų, jis apskritai gali nekęsti valstybės.
Jeigu žvelgtume niūraus egzistencialisto akimis (gyvenimas – absurdiškas įprotis, kančia, bergždžias dalykas, vienintelė rimta filosofinė problema – savižudybė), tuomet nenorinčiųjų skiepytis pozicija būtų suprantamesnė.
Negana to, niekas tų žmonių, ypač vyresnių, nepaklausia, gal jie paprasčiausiai nori mirti, o jie patys nedrįsta prisipažinti, nes kaipgi tokiame gražiame save įsimylėjusių šiknių pasaulyje, kur tiek paspirtukų, mobiliakų ir kitokio dailaus, absurdiškai nereikalingo šlamšto, kaipgi čia imsi ir pasakysi, kad užkniso, paleiskite! Savižudybė – kaip tikros laisvės gestas, prieš įkalbinėjant žmogų skiepytis reikėtų pagalvoti ir apie tai.
Žinoma, tas žmogus turėtų būti padorus ir nebeapkrauti institucijų, gydytojų ir ligonių kasų – mirtų sau vienas namuose, ir tiek. Tokią laisvę suprasčiau.
Kitos laisvės tėra tariamos, nes iš tiesų laisvas žmogus neturėtų gyventi valstybėje, turėti pasą, draudimą, vairuotojo pažymėjimą...
Laisvė valstybėje suvokiama tik kaip kolektyvinis susitarimas, švelni visų prievarta visiems, su kuria susitaikydamas individas iškeičia savo laisvės suvaržymus į tam tikrą apsaugą. Taigi skiepų fantomas, šiandien persekiojantis kiekvieną žmogų, – dar vienas susitarimas.
Štai taip ir gyvename šiuo keistu, oksimoronų arba neišsprendžiamų prieštaravimų sklidinu laiku: nekenčiame migrantų ir kartu gailimės žmonių, patekusių į bėdą, klusniai vykdome pandeminius valstybės nurodymus tikėdamiesi, kad tai darome dėl bendro gėrio, ir maištaujame mosuodami individo teisėmis tikėdami, jog visas pasaulis – milžiniškas sąmokslas; tvirtiname, jog homoseksualai tokie pat žmonės kaip mes, arba klykiame, kad juos reikėtų uždaryti ir gydyti... Sąrašą galima tęsti, bet esmė nesikeis – sunkiai išsprendžiami prieštaravimai. Tiesą sakant, netgi gerai, kad jie yra. Žmogus – tragikomiška būtybė.
Sovietmečiu norėjome būti visokie, negalėjome pakęsti, kad viskas toje santvarkoje tik juoda ar balta, bet dabar viskas nemaloniai kartojasi, būtinai turi pasirinkti: jeigu ne su šeimos maršu, vadinasi, „esi už pederastus“, jeigu ne prieš pabėgėlius, vadinasi, už teroristus ir t.t. Velniškai užknisa šis agresyvus radikalizmas, žmogus – komplikuota, įvairialypė, daugiakampė būtybė, o ne sumautų lozungų rinkinys.
Sąvoka „tvarus“ – taip pat tragikomiškas oksimoronas. Madinga visur kabinti žodį „tvarus“ ir tarsi jau esi švaresnis, gražesnis, beveik išsaugojęs planetą. Tokios pastangos skatinti sąmoningumą primena dar vieną rinkodaros triuką, cinišką godumą, gal šventą naivumą, o gal du viename. Jei iš tiesų norėtume būti tvarūs, mūsų BMW ir mersai turėtų būti pagaminti iš šiaudų, molio ir bambukų. Tvarus kosminis laivas, pagamintas iš šikamojo popieriaus? Kita vertus, galbūt šiuo metu žmonija kaip tik tokiu laivu ir keliauja – tiesiai į juodąją klozeto skylę.
Ir vis dėlto kodėl bobulytė nesileido fotografuojama? Ar tik nebus Kremliaus šnipė? Kas galėtų paneigti? Kvepia sąmokslu.
