Baltarusijos diktatoriaus visiškai kontroliuojamo parlamento žemieji rūmai šią savaitę įšaldė readmisijos sutarties su ES galiojimą, kitaip sakant, įtvirtino savo nuostatą, kad nepriims grąžinamų migrantų.
Kartu Baltarusijos saugumo tarybos valstybės sekretorius paragino šią krizę spręsti diplomatiniu būdu – tai galima suprasti kaip kvietimą Vakarams tiesiogiai derėtis su A.Lukašenkos režimu.
Aišku, tokia sąlyga nei Lietuvai, nei su organizuotu migrantų antplūdžiu taip pat susiduriančioms Lenkijai ir Latvijai nėra priimtina. Tačiau krizė niekur nepradingo, nors mūsų šaliai ją ir pavyko suvaldyti, o Lenkija dabar susiduria su didesniais iššūkiais nei Lietuva.
Be abejo, tai visos ES problema, nes tenka saugoti ne tik nacionalines sienas, bet ir Bendrijos erdvę. Briuselis šią tiesą suvokia, todėl ne itin reikliai prižiūri, kaip laikomasi ES teisės normų apgręžiant migrantus.
Tai nėra lengvai sprendžiama problema, nes tenka laviruoti tarp būtinybės apsisaugoti nuo Minsko režimo surežisuotos migrantų lavinos ir europinių žmogaus teisių principų, privalomų kiekvienai ES narei.
Netgi įrodžius, kad migrantai kerta sieną neteisėtai ir tėra įrankis A.Lukašenkos rankose, tai nereiškia, jog jie – tik daiktai, su kuriais galima elgtis nežmoniškai.
Lietuvai pavyko išlaviruoti sėkmingiau nei Lenkijai, kurios pasienyje jau aptikti keli mirę asmenys ir dėl to Varšuva kaltinama žmogaus teisių pažeidimais – esą neleidžianti suteikti pagalbos savotiškais įkaitais tapusiems tarp valstybių įstrigusiems migrantams.
Pagal europines teisines normas, net neteisėtai į ES patekęs asmuo, jei paprašo politinio prieglobsčio, negali būti per prievartą išstumtas atgal į valstybę, iš kurios atkeliavo.
Atrodo, Lietuva itin preciziškai šio principo nesilaiko. Tai patvirtina ir penkių afganistaniečių atvejis, kai jie, advokatės padedami, Lietuvą apskundė Europos žmogaus teisių teismui (EŽTT) ir jiems buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, draudžiančios juos išsiųsti iš šalies.
Informacija apie šį atvejį buvo labai prieštaringa. Lietuva net kreipėsi į EŽTT teigdama, kad teismas buvo suklaidintas, ir prašė panaikinti sprendimą dėl laikinųjų priemonių.
EŽTT šį konfliktą išsprendė diplomatiškai – Lietuvos prašymo netenkino, bet ir neatmetė, nes buvo nuspręsta, kad laikinosios apsaugos priemonės jau nebeaktualios. Mat afganistaniečius Lietuva priėmė, jų prieglobsčio prašymas svarstomas.
Be abejo, Lietuvos siūlomas legalus prieglobsčio prašymo kelias esamomis aplinkybėmis nėra realus – mat migrantams baltarusių pareigūnai neleidžia vaikščioti savo teritorijoje, kur jie nori, o stumia neteisėtai kirsti sieną.
Taigi Lietuvai tenka laviruoti, aišku, ne iš gero gyvenimo, ir tai Briuselis supranta, nes nepuola priekabiauti dėl galimų ES teisės pažeidimų.
Vienaip ar kitaip, mūsų šalis su migrantų krize tvarkosi sėkmingiau nei Lenkija ir tokio masto tarptautinių skandalų kaip kaimynai išvengė, bet ir atsipūsti negali – kasdien migrantai dešimtimis apgręžiami.
Galų gale neaišku, ką daryti su beveik 4 tūkst. pas mus jau esančių užsieniečių.
Akivaizdu, kad, nepaisant anksčiau rengtų pratybų, kaip bus tvarkomasi net su 40 tūkst. migrantų lavina, ir dešimteriopai mažesnio jų srauto Lietuva apžioti neįstengė.
Kai kurių žmogaus teisių gynėjų teiginiai, kad užsieniečiams sudarytos jų orumą žeminančios gyvenimo sąlygos, ko gero, yra ne vien iš piršto laužti.
Dabar nelegalų padėtis jau pagerėjusi, tačiau būtina surasti sprendimus, kaip apsisaugoti nuo tokių atakų ateityje ir ką daryti su atvykusiais 4 tūkst. žmonių. Suprantama, kad atsakymų reikia ieškoti europiniu ir tarptautiniu lygiu.
Lietuva renčia rimta užkarda neteisėtai migracijai tapsiančią 508 kilometrų ilgio spygliuotos vielos tvorą ir stacionarią sieną, kurios kainuos 152 mln. eurų.
Tai didžiulės išlaidos ir bent dalį jų priklausytų padengti Briuseliui, nes migrantų tikslas – turtingieji Vakarai ir Lietuva saugo pirmiausia juos. Bet tam reikėtų keisti Bendrijos teisines normas. Mat spygliuota tvora laikoma nesuderinama su ES pagarbos žmogaus teisėms politika.
Išsiųsti visus dabar Lietuvoje esančius migrantus namo nerealu, nors kol kas tik apie tokį kelią daugiausia kalba ne vienas mūsų šalies valdžios atstovas.
Aišku, dauguma nelegalų vis viena ištrūks toliau į Vakarus, bet dalis užsiliks Lietuvoje, todėl jau dabar reikia galvoti, kaip juos kiek įmanoma integruoti į mūsų visuomenę, sumažinti konfliktų galimybę.
Užsieniečių vaikai jau pradedami mokyti lietuvių kalbos, bet tai tik pirmas žingsnis labai sudėtingos migrantų integracijos kelyje.
Kol kas nematyti ženklų, kad lietuvių visuomenė, ir taip smarkiai susipriešinusi, nesiveltų ir į vidaus karus dėl nelegalių migrantų.
Vieni mano, kad tokių užsieniečių bet kokiais būdais reikia kuo greičiau atsikratyti, o kiti nuogąstauja, jog taip nuvertinama pati demokratija, pažeidžiami žmogaus teisių principai.
