Sąlygos, kurių 1991 m. neišsiderėjo nei latviai nei estai, tik lietuviai

Jau šią savaitę, spalio 28-29 dienomis, į Vilnių suvažiuos daug ambasadorių, politinių veikėjų, mokslininkų ir žurnalistų, kad pasidalintų savo įžvalgomis apie Lietuvos ir Rusijos, taip pat ir viso regiono tarptautinių santykių praeitį, dabartį ir svarbiausia – ateitį. Lietuvos ir Rusijos diplomatinių santykių 30-metis skaičiuojamas nuo unikalios sutarties pasirašymo datos – 1991 m. liepos 29 d. Plačiau apie šį dokumentą, jo reikšmę ir kodėl tokios sutarties neturi nei latviai, nei estai pasakoja VDU mokslo darbuotoja ir asocijuota daktarė Tarptautinių tyrimų institute Paryžiuje (CERI) Emilija Pundziūtė-Gallois, kuri konferencijoje „Lietuvos ir Rusijos diplomatinių santykių 30-metis“ bus vienos sesijos moderatorė.

 Pasirašoma sutartis.
 Pasirašoma sutartis.
 Pasirašoma sutartis.
 Pasirašoma sutartis.
Sutartis.
Sutartis.
Sutartis.
Sutartis.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Oct 26, 2021, 10:06 AM, atnaujinta Oct 26, 2021, 10:06 AM

Gal galite papasakoti plačiau apie 1991 m. liepos 29 d. tarp Lietuvos ir Rusijos pasirašytos sutarties kontekstą, kodėl ir kaip ji buvo pasirašyta?

1990 metų kovo 11 dieną Lietuva paskelbia Nepriklausomybę, Estija, Latvija irgi seka iš paskos. Jų deklaracijos yra švelnesnės, nes ne tiesiogiai skelbia nepriklausomybę, bet pereinamąjį laikotarpį. Lietuvių deklaracija buvo griežčiausia, įtvirtinanti nepriklausomybės atstatymą be jokių kompromisų, o jau kovo 12 d. lietuvių deputatai Maskvoje neša dokumentus Gorbačiovui, skelbiančius, kad mes nepriklausomi. Ten vyksta SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame lietuvių deputatai jau drąsiai demonstruoja atsiskyrimą (mat jie demokratiškai išrinkti 1989 metais), jie išeina iš salės, atsisėda balkone, kaip stebėtojai. Taip demonstruoja, kad jau nedalyvauja Sovietų Sąjungos veikloje.

Prasideda sudėtingas aiškinimosi procesas su Maskva dėl Lietuvos statuso: Sovietų valdžia teigia, kad mes vis dar esam Tarybų Respublika, kad Lietuvoje vykstantys procesai yra Sovietų Sąjungos vidinis klausimas, Lietuva teigia, kad yra nepriklausoma valstybė ir siekia santykius su Maskva vystyti tarptautinės teisės pagrindais. Lietuviai mobilizuoja diplomatines pastangas Vakaruose, kalbasi su amerikiečiais, su skandinavais, prancūzais, lenkais, su visais, su kuo gali kalbėtis ir siekti Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės statuso pripažinimo.

Tuo metu Rusijoje taip pat vyksta permainos. 1985 metais paskelbta „perestroika“ pažadina piliečių demokratines aspiracijas, rusai irgi paskelbia autonomiją nuo Sovietų Sąjungos. Teigia, kad jie yra suvereni Respublika, gali turėti savo identitetą ir savarankišką politiką, jie išrenka savo parlamentą, jo pirmininką ir vėliau prezidentą Jelciną. RTFSR – Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika ima funkcionuoti kaip atskiras, savarankiškas darinys Sovietų Sąjungos sudėtyje.

Taigi, vienu metu valdžioje yra ir Gorbačiovas (vadovauja Sovietų Sąjungai) ir Jelcinas (vadovauja Rusijos Tarybų Federacinei Socialistinei Respublikai).

Kodėl iškyla Jelcino vadovaujama RTFSR?

Manau, didelės reikšmės turėjo Jelcino asmenybė, jo kaip lyderio ambicijos, asmeninė konkurencija su Gorbačiovu. Tačiau tai buvo sudėtingas ir daugialypis procesas: Rusijos elitas, komunistų partija siekė daugiau sprendimo laisvės, veikė ir platesnis „perestroikos“ kontekstas – buvo kalbama apie savivaldą, demokratiją, pokyčius. Rusai irgi jautėsi prispausti, nes Sovietų valdžios aparatas iš Kremliaus visus vienodai kontroliavo. O juk buvo nemažai ir rusų disidentų, inteligentijos, kurie norėjo išsilaisvinti. RTFSR statutas buvo ambivalentiškas, tarptautiniu mastu ji nebuvo pripažinta kaip tarptautinės teisės vienetas. Nepaisant to, visos Baltijos šalys bandė lošti žaidimą, kaip išsikovoti daugiau nepriklausomybės ir pripažinimo iš Maskvos ir pasinaudoti visomis galimybėmis.

Pagrindinis kelias – derėtis su visais tarptautinių santykių subjektais, visomis valstybėmis dėl nepriklausomybės pripažinimo. Kaip minėjau, buvo važiuota į JAV, susitinkama su Kongreso nariais, su prezidentu Bušu, intensyviai dirbama su Skandinavijos valstybėmis – Danija, Islandija, Švedija, Norvegija, ieškoma ryšių Europos institucijose. Pripažinimo buvo siekiama visokiais būdais, kalbantis su diplomatais, parlamentarais, politinėmis partijomis, mobilizuota diaspora, užsienio šalių visuomenės, rengiamos viešos akcijos. Gauti Rusijos pripažinimą buvo viena iš galimybių. Tai būtų pripažinimas ne iš sovietinės Maskvos, bet iš autonomiškos Rusijos.

Vienas iš esminių momentų buvo 1991 m. sausio 13-ta. Po tragiškos nakties Vilniuje Jelcinas atvažiavo į Taliną, siekdamas pademonstruoti solidarumą Baltijos šalims, jų išsilaisvinimui. Susitikime dalyvauja Estijos ir Latvijos parlamentų pirmininkai, Landsbergis atvykti negali, nes privalo likti Vilniuje po sausio įvykių. Jelcinas su Baltijos valstybių vadovais pasirašo kreipimąsi į JTO generalinį sekretorių raginantį Baltijos šalių problemą spręsti tarptautiniu mastu. Tomis dienomis Rusija su Latvija ir Estija pasirašo dvišales tarpusavio santykių pagrindų sutartis, kurios buvo ruošiamos jau nuo 1990-ųjų vasaros. Mes to sausį padaryti negalėjom, todėl turėjom daugiau laiko derėtis ir pasirašėme tik liepos 29 d.

Bet latvių ir estų tekstai yra gana šabloniniai, panašūs – pripažįstamas šalių suverenitetas, teisė į nepriklausomybę, referuojama į šalių atitinkamai paskelbtas nepriklausomybės deklaracijas. Sutartyse nėra paminėtos nei 1920-ųjų metų sutartys su Rusija, kuriomis ši visiems laikams atsisakė teisių į Baltijos valstybes, nei 1940-ųjų okupacija ar aneksija. Šie faktai minimi Latvijos ir Estijos nepriklausomybės deklaracijose, tad netiesiogiai pripažįstami, bet jie nėra fiksuoti dvišalėse sutartyse su Rusija.

O lietuviai su rusais derėtis ima truputėlį rimčiau. Jie stengiasi į sutartį įtraukti teiginį, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai turėtų būti pagrįsti dar 1920-ųjų metų sutarties nuostatomis, taip patvirtinant, kad Lietuva atstato savo valstybingumą, turėtą iki sovietinės okupacijos. Taip pat buvo siekiama paminėti, kad 1940 metais Lietuva buvo aneksuota ir kad Sovietų Sąjunga turės pašalinti aneksijos padarinius. Pirmosios formuluotės jiems įdėti nepavyksta, bet paliekama formuluotė, kuria pripažįstama aneksija.

Šalių užėmimo atvejais vartojami keli terminai: ir aneksija, ir okupacija. Kuo jie skiriasi?

Okupacija – valstybės teritorijos užėmimas, dažniausiai panaudojant karinę jėgą. Okupantas pagal tarptautinės teisės nuostatas turi tam tikrų įsipareigojimų okupuotos teritorijos ir jos gyventojų atžvilgiu. Todėl dažnai šio termino vengiama. O aneksija yra, kai šalis prisijungiama teisiškai, bet vienašališkai.

Lietuvoje iš pradžių įvyko okupacija, tada buvo suorganizuoti fiktyvūs Seimo rinkimai ir Seimas skubotai, neva savanoriškai, nubalsavo už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos. Panašiai kaip Kryme: atėjo „žali žmogeliukai“, susodino dalį vietinės tarybos ir inscenizavo balsavimą. Joks tikras demokratinis procesas neįvyko, be to, per tas kelias savaites iki Liaudies Seimo rinkimų didžioji dalis Lietuvos elito buvo suimti ir išvežti arba nužudyti, buvo pastatytos marionetės, kurios nuvažiavo į Maskvą ir parvežė Stalino saulę į Lietuvą.

Rusams aneksijos pripažinimas mažiau jautrus nei okupacijos pripažinimas. Aneksija – jau gali ginčytis ar čia patys lietuviai to norėjo, ar ne. Visgi ir dėl šio sakinio įtraukimo į 1991 m. liepos 29 d. sutartį vyko batalijos. Rusai buvo labai sunkūs derybininkai (jie visada buvo ir yra labai sunkūs derybininkai). Dėl kitų straipsnių jau buvo praktiškai sutarta, bet dėl preambulės buvo ginčijamasi labai ilgai. Derybų dalyviai pasakoja, kad rusai vis grįždavo prie formuluočių, jau atrodydavo, kad susitaria, o jie vėl persigalvoja, sako: „ne, čia mums netinka“.

Jau paskutinėmis dienomis, Landsbergiui atvažiavus į Maskvą pasirašyti sutarties, derybos dar vyko. Rusai sumanė paskutinę minutę pareikšti, kad formuluotė dėl aneksijos jiems netinka. Tada Landsbergis, pasak liudininkų, kreipėsi tiesiai į Jelciną sakydamas: „Bet Jūs esat sąžiningas žmogus, Jūs norit vykdyti sąžiningą politiką“. Jis apeliavo į Rusijos lyderio moralę. Jelcinas sutiko įrašyti aneksiją, nors jo derybininkai labai vengė to įvardijimo.

Kokia sutarties reikšmė šiandien?

Lietuviai mąstė labai strategiškai. Vytautas Landsbergis, vyriausias derybininkas Česlovas Stankevičius, su jais dirbę teisininkai ir patarėjai siekė, kad kažkur būtų užfiksuota būtinybė ištaisyti aneksijos pasekmes. Tai buvo svarbu tarptautinės teisės prasme, nes taip patvirtintas Lietuvos valstybės tęstinumas nuo 1918-ųjų metų, bet taip pat buvo galvojama ir apie kariuomenės išvedimą, apie atlyginimą už okupacijos padarytą žalą. Ta prasme mūsų 1991 liepos 29 d. sutartis yra išskirtinė, nes nei Latvija, nei Estija to neišsiderėjo. Na, iš tikrųjų su rusais buvo sunku derėtis, tai jie matyt labai smarkiai ir nespaudė.

Į šią sutartį vėliau buvo dažnai referuojama. Joje parašyta, kad šalys tarpvalstybinius santykius kurs draugystės, geros kaimynystės, lygiateisiškumo ir abipusės naudos principais pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, taigi diplomatiniame diskurse lietuviai gali tuo remtis ir sakyti, kad tam tikri veiksmai ar siekiai prieštarauja šiam susitarimui.

Dar ji unikali ir tuo, kad tai pirmoji tarpvalstybinė sutartis, kurioje Lietuva pripažinta kaip tarptautinės teisės subjektas. Tai pirmas dokumentas, kuriame tarptautinės teisės instrumentu patvirtinamas Lietuvos suverenumas ir valstybingumas. Iki tol Lietuvos nepriklausomybę buvo pripažinusios tik Moldova, Islandija ir Slovėnija vienašališkomis deklaracijomis. Kitos užsienio šalys Lietuvos suverenumo dar nebuvo pripažinusios.

Visgi tą vasarą įvykiai labai greitai rutuliojosi – 1991 m. rugpjūčio 19 d. Maskvoje įvyksta pučas – bandymas atstatyti sovietinę valdžią.

Kadangi jau nuo 1985 m. Sovietų Sąjungoje sklando laisvesni vėjai, pradėjęs „perestroiką“ Gorbačiovas nebeslepia informacijos, plečiama žodžio laisvė, spauda transformuojasi, joje atsiranda tokių straipsnių, kokių sovietmečiu jokiais būdais nebūtum skaitęs, bandoma sukurti daugiapartinę sistemą (anksčiau buvo tik komunistų partija), leidžiami demokratiniai rinkimai 1989 metais – todėl ir Sąjūdis Lietuvoje ateina į valdžią, jis išrenkamas piliečių.

Bet konservatyvus komunistų sparnas nepalaikė šių reformų, bijojo, kad žlugs Sovietų Sąjunga, jiems Gorbačiovas atrodė labai pavojingas reformatorius, todėl jie jį izoliavo, o Maskvoje 1991 m. rugpjūčio 19 d. paskelbė, kad atstato sovietinę valdžią. Bet viskas buvo prastai organizuota, pučistai neturėjo palaikymo. Išlaisvėjimo procesas buvo tiek pažengęs, kad žmonės išėjo į gatves, Jelcinas atsistojo ant tanko, įtikino karius, kad jie nešaudytų. Po trijų dienų pučas žlunga, krenta visas konservatyvusis sovietinis sparnas. Gorbačiovas grįžta kaip prezidentas, bet jis jau žemesnėje pozicijoje nei Jelcinas.

Lietuvą po pučo pripažįsta ir Sovietų Sąjunga, bet čia jau tik formalumas, nes nuo rugpjūčio 21 d. visos užsienio valstybės pripažįsta Baltijos šalių nepriklausomybę, tie pripažinimai pasipila vienas po kito.

Po pučo Sovietų Sąjungos likvidavimas yra formalus. Sovietų Sąjungą 1922 m. įkūrė Rusija, Ukraina ir Baltarusija, tad 1991 m. gruodžio 8 d. Jelcinas sukvietė šių trijų šalių vadovus į Belovežo girią ir pasirašė sutartį, kuria išformavo Sovietų Sąjungą. Kaip trys šalys ją įkūrė, taip tos trys šalys ją ir panaikino.

Apie ką kalbėsite spalio 28, 29 d. konferencijoje su užsienio svečiais, kas dalyvaus Jūsų diskusijoje?

Aš moderuosiu diskusiją, kurioje kalbėsime apie Lietuvos ir Rusijos diplomatinių santykių praeitį. Kalbėsime apie tai, kaip prisimename tuos įvykius, kokia jų reikšmė. Kitose sesijose aptarsime ir santykių dabartį bei ateitį. Įvadinę kalbą sakys Mike Morgan iš Kanados, o diskusijoje dalyvaus buvęs JK ambasadorius Rusijoje Roderic Braithwaite, Egidijus Bičkauskas, kuris buvo vienas iš Liaudies deputatų. Būtent jis dokumentus dėl Lietuvos Nepriklausomybės įteikė Sovietų valdžiai. Jis buvo pirmasis įgaliotinis Rusijoje – tai ambasadoriaus atitikmuo. Dalyvaus ir Paul Goble, Thomas Graham, jie tuo metu dirbo JAV valstybės departamente, Viačeslavas Bachminas, disidentas, žmogaus teisių gynėjas, Philippe de Suremain – pirmasis Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje, greitu Miterano sprendimu atsiųstas į Lietuvą tais laikais. Tai pat bus Ole Horpestad – dabartinis Norvegijos ambasadorius Lietuvoje, Dainius Žalimas, buvęs konstitucinio teismo teisėjas ir Vladimir Jermolenko, vienas iš Lietuvos derybininkų. Laukia įdomi diskusija!

Konferencija „Lietuvos ir Rusijos diplomatinių santykių 30-metis“ spalio 28, 29 dienomis anglų kalba vyks Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje ir bus tiesiogiai transliuojama su vertimu į lietuvių ir rusų kalbas. Transliacijos nuoroda: https://renginiai.puslapiai.lt/30yearslt-rus/

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.