Jo teigimu, pastaruoju metu vykstantis šalies vadovo poslinkis link radikalios visuomenės grupės gerokai palengvina gyvenimą į jo vietą stoti ketinantiems kandidatams.
„Man kartais net gaila, kad jis neatranda sau vietos visoje valstybės architektūroje“, – interviu portalui lrytas.lt sakė A.Kubilius.
Europos liaudies partijos frakcijoje dirbantis politikas taip pat neišsižada minties, kad atėjo metas „turėti Vyriausybę, kuri gali turėti net ne vieną kadenciją“, o sėkmės receptas tam būtų akylesnis žvilgsnis į regionus.
– Prezidentas G.Nausėda neseniai pareiškė, esą Vyriausybė vasarą specialiai galėjo sulėtinti skiepijimo tempus tam, kad nebūtų pasiektas jo iškeltas tikslas. Nustebino jus tokia teorija?
– Žmogiškai žiūrint, tai tikrai stebina ir šokiruoja tokie pareiškimai, bet jau baigiame priprasti. Iki šiol mes turėjome visą eilę prezidentų, gal R.Paksas nebent būtų išimtis, kurie kiekvienas savotiškai buvo reikšmingas. Net ir A.Brazauskas savo rinkėjus, nostalgiškus praeičiai, sovietmečiui, vis tiek išlaikė. Nekalbu apie V.Adamkų, V.Landsbergį ar D.Grybauskaitę.
Kai atėjo G.Nausėda, aš iš karto sakiau, kad galime turėti tokį reiškinį, kai turėsime pirmą nelabai reikšmingą prezidentą, kuriam savo reikšmę suprasti bus labai sudėtinga. Turėjau tokią intuiciją ir dėl jo paties savybių, ir dėl kitų dalykų. Ir aš tai matau. Man kartais net gaila, kad jis neatranda sau vietos visoje valstybės architektūroje.
Kartais jis bando tapti antru premjeru, o tai automatiškai sukelia visą eilę natūralių konfliktų. Kartais – karaliumi, kuris sako „mes“ ir pan. Matau tuos epizodus, atitinkančius mano pradinį intuityvų įvardijimą ir aš nematau, kad kas nors gali pasikeisti.
– Skirtingai vertinamų prezidento komunikacijos sprendimų matėme jau ne vieną kartą. Ko pritrūksta – patarėjų vaidmens ar patirties?
– Man atrodo, čia yra problema, kuri kyla iš jo profesinės patirties. Ilgą laiką jo darbas buvo būti ekonomikos, finansų patarėju banke. Tai yra darbas, kuris svarbus, leido susikurti populiarumo, bet tai yra darbas, kur turi dirbti pats su savimi ir statistika. Gal jis ir turėjo dar kokią vieną padėjėją grafikams nupaišyti, bet jis nevadovavo jokiam kolektyvui, nepriiminėjo jokių sprendimų. Jam tereikėdavo parodyti, kad ekonomika auga, krinta...
O dabar jis atėjo į tokias pareigas, kur reikia ir vadovauti savo kolektyvui, kuris yra gerokai didesnis, ir priimti sprendimus, kurie kartais tikrai būna sudėtingi, reikalaujantys patirties. Kai ateini be nuoseklaus suvokimo, pasirengimo tokiam darbui, be abejo, tada gali būti visko.
Kai atsiranda suvokimas, kad galime susidurti su nereikšmingu prezidentu, kuris bandys ieškoti savo reikšmės, natūraliai prasideda gana daug blaškymosi, kaip susikurti savo reikšmę. Vienu metu būnama su „maršininkais“, po to jau nebe su „maršininkais“, dar su kuo nors.
– Jau kurį laiką nevyksta kassavaitiniai prezidento G.Nausėdos ir premjerės I.Šimonytės susitikimai. Ar iš savo patirties pamenate dar tokių atvejų, kai prezidentas ir premjeras reguliariai neaptarinėtų valstybės gyvenimo?
– Aš iš savo patirties galiu pasakyti, kad iš pradžių su D.Grybauskaite mes irgi neturėdavome susitikimų, kol neatėjome iki tam tikro karšto nesutarimų taško. Tada pats ir pasiūliau, kad reikia kas savaitę susitikti ir aptarti reikalus. Tada pradėjome susitikinėti.
Mano manymu, ir pačiam prezidentui būtų naudingiau susitikinėti, mažiau dirbtinai kariauti su Vyriausybe. Tos frazės, kad Vyriausybė stabdo vakcinavimą tam, jog pakenktų prezidentui... Nežinau, kaip tokia mintis iš viso susisuka. Būtų gerai, kad prezidentas pakeistų šitą požiūrį.
Galų gale, nežinau, kas prezidentui pataria iš politinės, politologinės istorijos, nes tai, ką mes turime Lietuvos Konstitucijoje, tą pusiau prezidentinę sistemą (panašiai, kaip Prancūzijoje, tik pas mus, ačiū Dievui, prezidentas turi mažiau galių), tai prezidentai sugeba pasiekti tiek, kiek jie dirba kartu su Vyriausybe.
Kitaip sakant, jeigu prezidentas dirba kartu su Vyriausybe, jis gali tikėtis, kad jo nuostatos, siūlymai tikrai taps įgyvendinti. Jeigu prezidentas pasirenka konflikto kelią, tai Vyriausybė daro savo darbą, įgyvendina savo programą, o prezidentas ir lieka tik toks bekovojantis su Vyriausybe. Aš nežinau, ar prezidentui tokia pozicija labai tinka.
– Sakote, kad šiuo atveju turėtų nusileisti prezidentas?
– Aš nežinau, ar tai yra nusileidimas. Prezidentas turi galvoti, kokia yra jo programa, tikslai, uždaviniai. Jeigu jis aiškiai sau pats įsivardytų, ką nori realaus pasiekti, kaip pasiekti išreklamuotąją gerovės valstybę, o ne tik politiniame lauke galvotų, su kuo kovoti, o su kuo ne, jis turėtų dirbti kartu Vyriausybe.
– Kai kurie politikai ir politikos apžvalgininkai sako, kad tokiais aštriais pasisakymais apie Vyriausybę G.Nausėda jau pradėjo 2024 metų prezidento rinkimų kampaniją.
– Aš tokius ženklus matau jau gana seniai. Dėl to per daug nesistebėčiau. Tai yra natūralus gyvenimo dėsnis, kad politikai apie kitus rinkimus pradeda galvoti vos pasibaigus pirmiems. Prezidentas, matyt, galvoja, bet nežinau, kaip jam tas galvojimas susidėlioja.
Prezidento poslinkis link radikalios visuomenės dalies, ką mes matėme ir nuo šių metų pradžios, ir nuo anksčiau, automatiškai atriboja prezidentą nuo kitos visuomenės dalies. Prezidentas, nežinau, kieno patartas, siaurina savo rinkėjų bazę.
Ar tikrai jam pavyks pasiekti tą antrą kadenciją, nesiimčiau prognozuoti. Pastaruoju metu mačiau nervingą jo reakciją, kai pirmą kartą „Vilmorus“ reitinguose V.Blinkevičiūtė jį aplenkė vienoje iš kategorijų. Dėl to, mano manymu, Vyriausybė sulaukė veto dėl testavimo.
– Ar matote lyderių, kurie galėtų mesti jam pirštinę?
– Tikrai bus, ir iš jaunesnės kartos. Daug kas įvardija V.Čmilytę-Nielsen, kuri gali tikrai labai stipriai pasirodyti. Gali būti ir kitų kandidatų. Generacijų kaita, naujų politikų, rinkėjų atėjimas stipriai keičia politinį landšaftą. Dabartinė G.Nausėdos laikysena atveria daug galimybių kitiems sudalyvauti būsimuose prezidento rinkimuose.
– Esate pasakęs, kad ši Vyriausybė turi visus šansus dirbti ir antrą kadenciją. Tiesa, reitingai rodo visai ką kitą. Nepakeitėte dar nuomonės?
– Aš tuo esu įsitikinęs, nes, tiesą sakant, nematau geresnės alternatyvos. Matau slinktį pačioje rinkėjų demografijoje – daugėja miestų gyventojų, gausiau balsuoti ateina jaunesnė karta. Kokios bus jų nuostatos, aišku, pamatysime, bet manau, kad jos bus palankesnės normalioms politinėms partijoms. Lietuvoje matau siaurėjančią erdvę populizmui. Žinoma, visada išliks bandymai radikaliai pašūkaujant ką nors gauti.
Antras dalykas, ši Vyriausybė, nepaisant reitingų, kritikos iš opozicijos ar prezidento, su reikalais tvarkosi labai neblogai. Aišku, nėra su kuo palyginti, nes tai yra Vyriausybė, kuriai tenka atlaikyti visą krūvą krizių – nuo pandemijos iki hibridinio A.Lukašenkos karo, dar yra ir energetikos kainų krizė... Ji tvarkosi gerai, mokosi, stiprėja. Matau jaunų ministrų, kurie iš pradžių atrodė išsigandę ir nuščiuvę, bet padarė profesinę pažangą.
Nelabai matau alternatyvų. Valstiečiai dabar eina į visišką eroziją, neturi jokių perspektyvų. S.Skvernelio komanda gal turi daugiau energijos, bet nelabai matau kažkokio aiškesnio jų idėjinio apsibrėžimo. Socialdemokratai yra pakilę ant V.Blinkevičiūtės populiarumo sparnų ir labai palaimingai snaudžia.
Gal tai ir padės išlaikyti populiarumą – niekur nedalyvaujant, niekur nesikišant. Bet iš kitos pusės, neparodant savęs rimtame politiniame darbe gali sulaukti ir to, kad rinkėjai pasakys: „Gražiai jūs čia prasnaudėte, malonu matyti, bet renkamės tuos, kurie dirba.“
– Kurie ministrai kol kas jums palieka didžiausią įspūdį?
– Matau G.Landsbergį kaip tikrai puikų užsienio reikalų ministrą. Jo energija, gyvybė, su kuria Lietuvos užsienio politika išsiveržė į Europos ir pasaulio užsienio reikalus, yra stebėtina. Ta pati A.Bilotaitė. Neblogai ją pažįstu, džiaugiausi, kad ji taip drąsiai ėmėsi vidaus reikalų ministro posto, kur reikalai, taip sakant, yra daugiau tokie „vyriški“.
Pradžioje buvo šiokio tokio nerimo, bet prasidėjus krizei tikrai matau, kad ji gerai susitvarkė dalykiškai ir politiškai gerai atrodo. Štai finansų ministrė G.Skaistė, kurios gal niekas per daug nežinojo iki jos tapimo ministre, vėlgi, puikiai tvarkosi. Be abejo, čia ir Ingridos nuopelnai, kad su finansais Lietuva atrodo labai gerai. Aš tokios patirties net neturiu, kad galėtume gyventi su pertekliniu biudžetu. Visada būdavo priešingai.
– Ar matytumėte, kad šioje Vyriausybės dėlionėje reikėtų kokių nors pokyčių?
Nebūna taip, kad visas Vyriausybės kolektyvas pragyventų visą kadenciją visiškai nesikeisdamas. Kažkas pavargsta arba reikia naujos energijos. Aš buvau pirmas premjeras 2008-2012 metų laikotarpiu, kuris išbuvo visą kadenciją, nes krizė buvo tokia gili, kad niekas nenorėjo ateiti į mūsų vietą.
Vėliau A.Butkevičius ir S.Skvernelis irgi išbuvo visą kadenciją, I.Šimonytė irgi išbus. Ateina metas turėti Vyriausybę, kuri gali turėti net ne vieną kadenciją.
– Užsiminėte apie V.Blinkevičiūtės populiarumo fenomeną. Kaip jūs jį paaiškintumėte?
Aš jį paaiškinu R.Karbauskio smukimu. Viskas čia taip gerai susiklostė. R.Karbauskis gal ir taip jau būtų smukęs, bet atsirado dar V.Blinkevičiūtė. Tiems rinkėjams, kuriems R.Karbauskio šūksniai ir riksmai jau buvo pabodę, dabar yra ji. Bet kaip ilgai socialdemokratai liks, ar jie bus labai įkvėpti, kalbėti dar per anksti.
Lietuvos politiniame gyvenime visas chaosas kyla centro-kairėje. Centro-dešinė su Tėvynės sąjunga ir vienokiais ar kitokiais liberalais yra pakankamai stabili. Mūsų pusėje didelių pokyčių nebūna. Jie vyksta anoje pusėje, kur jie susiję turbūt ne tik su politinėmis partijomis, bet ir rinkėjų kaita. Kol kas negaliu prognozuoti labai geros centro-kairės ateities.
O centro-dešinė išliks pakankamai stabili ir turi visas galimybes toliau augti, jeigu vykdys politiką, nubrėžtą ir į tolesnę ateitį ir neapsiribos vien tik miesto rinkėjais. Ko Lietuvai labai trūksta, tai kad centro-dešinieji drąsiau eitų į lauką, kur jų rinkėjų nėra tiek daug, bet kur centro-kairiosios Vyriausybės tikrai nieko gero nepadarė. Kalbu apie regionus ir provinciją. Reikėtų siūlyti rimtas programas, kaip vystyti, plėtoti gyvenimą ten.
Kai dabar gyvendamas Briuselyje grįžtu į Vilnių, be jokių statistikų sakau, kad gyvenimas Vilniuje jau yra geresnis nei Briuselyje. Aš čia nevertinu atlyginimų ir kitų dalykų. Kalbu apie susitvarkymą, paslaugų kokybę, daugelį bruožų ir dalykų. Aišku, Briuselis yra žymiai didesnis miestas, teatrų ir muziejų turbūt yra daugiau, bet gyvenimas Vilniuje nėra atsiliekantis. Daugeliu požymių jis atrodo geriau.
Kur yra skirtumas – provincijoje ir regionuose. Išvažiavus į provinciją, ypač link Olandijos, tas skirtumas dar gana didelis. Jeigu Lietuvoje mes sugebėtume ne tik Vilniumi pasivyti Belgiją, bet ir regionais, matyčiau ir plintančią gerovę, ir besikeičiantį politinį gyvenimą.
