Motiekų testamento staigmena: erdvus ir ištaigingas butas – ne artimiesiems

Neseniai mirusių garsių sutuoktinių Kazimiero ir Marijos Rožės Motiekų testamentas sukėlė šurmulį ir spėlionių. Kodėl prabangus butas Vilniuje buvo paliktas ne artimiausiems giminaičiams, o advokatų kontorai? Tokių palikimo istorijų pasitaiko išties retai.

K.Motieka ir M.R.Motiekienė testamentą surašė maždaug prieš dešimtmetį. Dokumente nurodyta, kad jų butas Vilniuje turi atitekti advokatų kontorai.<br>Nuotr. iš LR archyvo
K.Motieka ir M.R.Motiekienė testamentą surašė maždaug prieš dešimtmetį. Dokumente nurodyta, kad jų butas Vilniuje turi atitekti advokatų kontorai.<br>Nuotr. iš LR archyvo
 Advokatas K.Motieka 2000-aisiais.<br> R.Jurgaičio nuotr.
 Advokatas K.Motieka 2000-aisiais.<br> R.Jurgaičio nuotr.
K.Motieka su M.R.Motiekiene buvo laikomi viena žaviausių porų Lietuvoje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
K.Motieka su M.R.Motiekiene buvo laikomi viena žaviausių porų Lietuvoje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
 K.Motieka su M.R.Motiekiene buvo laikomi viena žaviausių porų Lietuvoje.<br> M.Juknevičiūtės nuotr.
 K.Motieka su M.R.Motiekiene buvo laikomi viena žaviausių porų Lietuvoje.<br> M.Juknevičiūtės nuotr.
 K.Motieka su M.R.Motiekiene buvo laikomi viena žaviausių porų Lietuvoje.<br> R.Neverbicko nuotr.
 K.Motieka su M.R.Motiekiene buvo laikomi viena žaviausių porų Lietuvoje.<br> R.Neverbicko nuotr.
 K.Motieka su M.R.Motiekiene buvo laikomi viena žaviausių porų Lietuvoje.<br> V.Balkūno nuotr.
 K.Motieka su M.R.Motiekiene buvo laikomi viena žaviausių porų Lietuvoje.<br> V.Balkūno nuotr.
Istorinėje nuotraukoje – Kovo 11-osios Akto signatarai (iš dešinės) K.Motieka, R.Ozolas, M.Laurinkus ir E.Bičkauskas.<br>Nuotr. iš LR archyvo
Istorinėje nuotraukoje – Kovo 11-osios Akto signatarai (iš dešinės) K.Motieka, R.Ozolas, M.Laurinkus ir E.Bičkauskas.<br>Nuotr. iš LR archyvo
Tarp advokato K.Motiekos klientų buvo ir skandalingas verslininkas G.Petrikas.
Tarp advokato K.Motiekos klientų buvo ir skandalingas verslininkas G.Petrikas.
 Advokatas K.Motieka 2005-aisiais.<br> E.Požerskytės nuotr.
 Advokatas K.Motieka 2005-aisiais.<br> E.Požerskytės nuotr.
R.Audzevičius: „Mūsų susitarimas buvo toks, kad mirus kuriam nors iš partnerių kontora tęsia darbą taip pat kaip ir anksčiau.“
R.Audzevičius: „Mūsų susitarimas buvo toks, kad mirus kuriam nors iš partnerių kontora tęsia darbą taip pat kaip ir anksčiau.“
Kazimiero Motiekos laidotuvės.<br>V.Skaraičio nuotr.
Kazimiero Motiekos laidotuvės.<br>V.Skaraičio nuotr.
Kazimiero Motiekos laidotuvės.<br>V.Skaraičio nuotr.
Kazimiero Motiekos laidotuvės.<br>V.Skaraičio nuotr.
Kazimiero Motiekos laidotuvės.<br>V.Skaraičio nuotr.
Kazimiero Motiekos laidotuvės.<br>V.Skaraičio nuotr.
Kazimiero Motiekos laidotuvės.<br>V.Skaraičio nuotr.
Kazimiero Motiekos laidotuvės.<br>V.Skaraičio nuotr.
Kazimiero Motiekos laidotuvės.<br>V.Skaraičio nuotr.
Kazimiero Motiekos laidotuvės.<br>V.Skaraičio nuotr.
Kazimiero Motiekos laidotuvės.<br>V.Skaraičio nuotr.
Kazimiero Motiekos laidotuvės.<br>V.Skaraičio nuotr.
Kazimiero Motiekos laidotuvės.<br>V.Skaraičio nuotr.
Kazimiero Motiekos laidotuvės.<br>V.Skaraičio nuotr.
Kazimiero Motiekos laidotuvės.<br>lrytas.lt montažas.
Kazimiero Motiekos laidotuvės.<br>lrytas.lt montažas.
Daugiau nuotraukų (18)

Lrytas.lt

Nov 20, 2021, 8:00 AM, atnaujinta Nov 21, 2021, 11:53 PM

Ne vieną dešimtmetį visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime žibėjusi viena tvirčiausių Lietuvos porų – Kovo 11-osios Akto signataras, advokatas 91 metų K.Motieka ir pora metų jaunesnė jo sutuoktinė pedagogė M.R.Motiekienė šių metų rudenį iškeliavo vienas paskui kitą anapus. Artimi Motiekų šeimos draugai mena, kad Marija Rožė dažnai užsimindavo norinti palikti šį pasaulį su savo Kazimieru tą pačią dieną, nes savęs be sutuoktinio ji tiesiog neįsivaizduoja. Abiejų mirtį skyrė vos dvidešimt viena diena.

Šiuo metu buvęs Motiekų būstas, kurio papėdėje – sostinės Senamiestis, užrakintas. Jo sienos mena daugybę M.R.Motiekienės rengtų vakarėlių, pasisėdėjimų su artimais šeimos bičiuliais. Čia tvirtai laikytasi tradicijų – kasmet švęsti abiejų sutuoktinių gimtadienius, o kovo 4-ąją – Kazimierines.

Be Motiekų šeimos metraščio, jų namuose neabejotinai gausu ir giminės nuotraukų, jos istoriją menančių relikvijų.

Juk K.Motiekos tėvas Vladislovas Motieka iki sovietinės okupacijos buvo iškilus Lietuvos karininkas, pulkininkas, o sovietmečiu jo antpečiai irgi buvo ne ką menkesni.

V.Motieka net buvo tapęs SSRS kariuomenės vadinamosios 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos vadu.

Tuo metu Kovo 11-osios Akto signataro K.Motiekos vardas ryškiomis raidėmis įrašytas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istorijos byloje. Būtent jis Maskvoje įteikė tuomečiam SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui reikalavimą, kad būtų paviešintas Ribbentropo-Molotovo paktas, kuris įrodo Lietuvos okupaciją. O SSRS liaudies deputatų suvažiavime 1989 metais K.Motieka mūsų šalies vardu pareiškė, kad Lietuva siekia ir sieks nepriklausomybės.

Kalbėjo apie ateities planus

Abiejų Motiekų valia, pagal prieš dešimtmetį sudarytą testamentą, jų butas Vilniuje atiteko K.Motiekos ir Ramūno Audzevičiaus advokatų kontorai.

„Visą turtą, išskyrus butą, įstatymo numatyta tvarka paveldės artimieji, o kokia to buto ateitis – labai ankstyvas klausimas. Šiuo metu steigiamas K.Motiekos fondas, kuris rems gabius teisės mokslų doktorantus. Kiek anksčiau buvo įsteigta K.Motiekos ir R.Audzevičiaus stipendija geriausiems teisės studijų pirmakursiams.

Kadangi Kazimieras ir Marija buvo meno žmonės, planuojame įsteigti ir jų abiejų vardu pavadintą stipendiją jauniems menininkams“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo ilgametis K.Motiekos partneris ir verslo advokatų kontoros „Motieka & Audzevicius“ bendraturtis R.Audzevičius.

Netrukus po šio pokalbio buvo paskelbta, kad šių metų spalio 13 dieną pradėjo veikti viešoji įstaiga Kazimiero Motiekos fondas. Nuo 2023-iųjų mokslo metų pradžios fondas skirs stipendijas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto ir Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos doktorantams. Pagal iš anksto nustatytus kriterijus teisės profesionalų komisija atrinks geriausių disertacijų autorius, kuriems bus skiriamos išmokos.

Be to, pasak R.Audzevičiaus, vadovaujantis Vakarų šalių praktika bus siekiama išlaikyti kontoros „Motieka & Audzevicius“ pavadinimą ir ateityje, kad ir kas joje dirbtų: „Šį sprendimą su Kazimieru buvome aptarę seniai. Mūsų susitarimas buvo toks, kad mirus kuriam nors iš partnerių kontora tęsia darbą taip pat kaip ir anksčiau, o jos pavadinime išlieka bent vieno jos steigėjų vardas.“

Namai kol kas užrakinti

Su mirusio advokato brolio, talentingo lakūno, šviesaus atminimo Vidmanto Motiekos dukra Laima Motiekaite (48 m.) „Lietuvos rytas“ kalbėjosi po to, kai jau buvo įregistruotas K.Motiekos fondas. Ši moteris kartu su kitais Motiekų artimaisiais dalyvavo skaitant jos dėdės ir dėdienės bendrą testamentą.

„Jų valios palikti ištaigingą butą Vilniaus centre advokatų kontorai dabar jau niekas nebegali paneigti, tačiau ir man, ir kitiems artimiesiems šiek tiek apmaudu, kad butas užrakintas ir mes negalime net pasiimti šeimos nuotraukų, relikvijų. O juk mano senelis V.Motieka turėjo ne vieną aukštą prieškario Lietuvos apdovanojimą.

Kiek žinau, dėdė Kazimieras buvo išsaugojęs senelio vardinį ginklą. Tikiuosi, kad jo kolegos vis dėlto įleis į butą pasiimti mūsų šeimai brangių daiktų“, – kalbėjo L.Motiekaitė.

Ji svarstė, kad butą dėdė su žmona savo advokatų kontorai greičiausiai paliko dėl to, kad tuomečiai kolegos jais rūpinosi iki pat mirties.

„Kai mes su dėdės Kazimiero sūnumi Vidu iš pirmosios santuokos siūlėmės padėti, mums buvo pasakyta, kad yra kam pasirūpinti. Matyt, buvo sutarta, kad dėde ir teta pasirūpins advokatų kontoros darbuotojai, o mums jie tiesiog nenorėjo užkrauti rūpesčių“, – atviravo L.Motiekaitė.

Sūnus nuoskaudų nejaučia

Vienas išskirtinių K.Motiekos bruožų buvo sakyti tiesą arba net tokius dalykus, kurie ne itin malonūs, bet būtini.

Matyt, tą bruožą paveldėjo ir vienintelis advokato sūnus bibliotekininkas ir archyvaras Vidas Motieka (65 m.). Paprašytas prisiminti bendravimą su tėvu po jo skyrybų vyriškis tiesos negražino: „Nors gyvenime būna taip, kad ir išsiskyrę tėvai draugiškai bendrauja, mano atveju draugiškumo nebuvo, viso kito taip pat nebuvo.

Teoriškai gal ir galėčiau dėl to jausti nuoskaudą, bet praktiškai jokių nuoskaudų neturiu.

Man taip pat visiškai tas pat, kas ir kokiomis dalimis paveldėjo tėvo ir jo žmonos turtus.“

Paklaustas, gal garbaus amžiaus sulaukęs tėvas prašė jo kokios nors pagalbos, V.Motieka nustebo: „Ką jūs! Jis buvo išdidus žmogus.“

Anūkei bučiuodavo ranką

Prie K.Motiekos kapo vienintelė jo anūkė odontologė Indrė Motiekaitė-Misiūnienė (40 m.) atsisveikindama ištarė: „Myliu, gailiuosi, atleidžiu, dėkoju.“

Paklausta, už ką norėjo seneliui atleisti, moteris prisipažino neturėjusi galvoje ko nors konkretaus: „Į tuos savo žodžiuos norėjau sudėti visą žmogiškumą, jausmus, kurių neretai gyvenime stokojame arba tiesiog pamirštame, neturime laiko išreikšti, pasakyti. Todėl palydint į paskutinę kelionę savo artimuosius tai padaryti būtina.“

Senelį I.Motiekaitė-Misiūnienė prisiminė šiltai – susitikus jis jai visada pabučiuodavo ranką.

„Tai mane ir nustebindavo, ir būdavo keista, kad su manimi elgiamasi kaip su suaugusia moterimi. Tokią pagarbą rodo vaikui!“ – prisiminimais dalijosi K.Motiekos anūkė, auginanti tris sūnus – Mykolą, Martyną ir Morkų.

K.Motieka ją labai žavėjo savo vyriškumu, tvirtumu, išskirtine gyvenimo disciplina: „Pamenu, kad keldavosi kasdien labai anksti. Visą gyvenimą sportavo ir buvo puikus šaulys. Bet didžiausia jo aistra buvo automobiliai. Apskritai visi Motiekų vyrai buvo užkietėję automobilininkai. Vienas net buvo laimėjęs prestižinę taurę.“

Kalbėdama apie savo panašumus su seneliu I.Motiekaitė-Misiūnienė prisipažino, kad teisė, kuriai jis atidavė visą gyvenimą, jos niekuomet nežavėjo, bet charakterio bruožų savyje tikrai pastebinti: „Turiu vidinio tvirtumo ir jėgos, kuri kartais leidžia elgtis beprotiškai drąsiai. Kaip senelis sakydavo: kas bus – tebūnie. Žinau, kad galiu tiesiai pasakyti blogiukams, kas jie iš tikrųjų yra, nes suprantu, kad būtent šitaip reikia elgtis. Nepaisant to, kad dėl tokio elgesio dažnai galima nukentėti.“

I.Motiekaitė-Misiūnienė žavėjosi senelio santykiais su žmona Marija Rože: „Man jo draugai yra pasakoję, kaip, tarkime, pobūvio metu, sutinkant Naujuosius metus, visi vyrai bėga šaudyti fejerverkų, o Kazimieras velka Rožei paltą – nebėga paskui visus šaudyti. Iš tikrųjų senelio žmonos vardas Marija, bet jis visą gyvenimą ją vadino Rožiuku. Taip ir prilipo jai Rožės vardas.“

Pavadino glaudžia pora

„Jie buvo glaudi pora. Labai gražiai sutardavo. Vienas nuo kito dulkes nupūsdavo“, – kalbėdamas su „Lietuvos rytu“ prisiminė M.R.Motiekienės sūnus iš pirmosios santuokos Saulius Tomas Kondrotas (68 m.), nuo 2004 metų gyvenantis JAV. Jis – žinomas rašytojas, buvęs radijo stoties „Laisvoji Europa“ darbuotojas.

Sauliui Tomui buvo aštuoneri metai, kai motinos gyvenime atsirado advokatas K.Motieka.

Paklaustas, kaip su nauju mamos vyru mezgėsi santykiai, rašytojas nedaugžodžiavo: „Kažkokio prisijaukinimo iš jo pusės nebuvo.

Aš tuo metu augau pas močiutę iš mamos pusės Seredžiuje. Mamą su K.Motieka matydavau savaitgaliais. Jis dažnai žvejodavo. Atveždavo žuvies ar kokį kibirą vėžių. Atrodė įdomus ir linksmas.“

Prisimindamas motiną S.T.Kondrotas pabrėžė, kad ji buvo griežta: „Savo auklėjimu daug iš manęs reikalaudavo. Jai buvo svarbu mane išmokyti, kaip laikyti šaukštą, kaip valgyti, kaip vaikščioti. Bet apskritai buvo valdinga moteris. Kontroliavo visą šeimą. Viskas būdavo jos rankose.“

Rašytojas prisipažino paauglystėje maištavęs prieš mamos nuostatą, kad būtinai reikia įgyti aukštąjį išsilavinimą: „Bet ji rado būdų priversti mane įsiklausyti į šį jos reikalavimą. Kai tai supratau, nebesikišo ir nenurodinėjo, kokias studijas turėčiau rinktis. Vėliau bet kokias mano iniciatyvas besąlygiškai rėmė ir palaikė. O tų iniciatyvų buvo įvairių – mokiausi dailės mokykloje, sportavau.

Kai 1986 metais pasitraukiau į Vakarus, mama džiaugėsi, kad man pavyko ištrūkti iš sovietinio režimo, nes nuo pat vaikystės ir ji, ir močiutė, ir Motieka pasakodavo apie gyvenimą iki okupacijos. Kartais jie pakalbėdavo, kad ta okupacija kada nors baigsis, bet aš nusprendžiau to nelaukti.“

M.R.Motiekienė mirė praėjus vos trims savaitėms po K.Motiekos mirties. Prie jos iki paskutinės gyvenimo dienos budėjo vienintelis sūnus.

Vyro laidotuvėse ji dalyvauti nebegalėjo, nes vieną naktį namie, kai K.Motieka jau buvo ligoninėje, patyrė sunkią traumą. Su jo urna atsisveikino slaugos ligoninėje. Amžino poilsio Kazimieras ir jo Rožė, pragyvenę sykiu šešiasdešimt vienus metus, atgulė į vieną kapą Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Palikimas – nebūtinai artimiesiems

Panašių į Motiekų istorijų, kai testamentais namai ar kitoks turtas būdavo paliekamas ne artimiesiems, o svetimiems žmonėms, Lietuvoje yra buvę ir daugiau.

2020 m. pavasarį 90-metis panevėžietis Vytautas Bražiulis po žmonos 91-erių Janinos Šuminienės mirties buvo priblokštas, kai sužinojo, kad po beveik dvidešimt metų trukusios santuokos ji buvo pakeitusi testamentą. Prieš santuoką moteris 2001 m. visą turtą buvo užrašiusi būsimam vyrui, o po ketverių metų ji paslapčia testamentą pakeitė – paveldėtoju tapo abiejų sutuoktinių šeimos gydytojas, Panevėžio miesto taryboje dirbęs liberalas Gintaras Noreika.

V.Bražiulis beveik pusantrų metų bylinėjosi su gydytoju, tačiau jam taip ir nepavyko užginčyti velionės žmonos testamento. Panevėžio apylinkės teismas nurodė, kad byloje nebuvę įrodymų, jog J.Šuminienė įstatymo nustatyta tvarka būtų buvusi neveiksni. Negana to, V.Bražiulis dar turėjo medikui sumokėti daugiau nei tūkstantį eurų bylinėjimosi išlaidų.

Dėl gauto palikimo yra tekę bylinėtis ir Panevėžio vyskupijai. Apie 2010 m. Australijos lietuvis Vytautas Štelemėkas prieš mirtį nutarė palikti 50 tūkst. Australijos dolerių Biržų rajone esančių Jasiuliškių kapinių koplyčiai remontuoti ir prižiūrėti. Bet šio palikimo reikalai 2012 m. atsidūrė teismuose po to, kai pinigus administravęs velionio dukterėčios vyras Vytautas Jurgaitis nebevykdė giminaičio valios.

2012 m. dvasininkai narpliojo ir tuomet mirusios 89 metų kėdainiškės Veronikos Kazlauskienės palikimo peripetijas. Iš pradžių senolė savo turtą buvo užrašiusi Labūnavos klebonui Oskarui Volskiui, o po to keistomis aplinkybėmis prieš pat mirtį atsirado antras testamentas, kuriuo moteris 15 ha žemės, 11 ha miško ir 40 tūkst. litų (11 tūkst. 585 eurų perrašė vos metus pažįstamai Dalei Lukšienei iš Kėdainių rajono Zabieliškių kaimo.

Prieš devynerius metus teismų duris varstė ir Lazdijų rajono Minkiškių kaimo gyventojo Alfonso Klimo nesantuokinė dukra Ona Grėbliūnienė. Velionis, likus vos mėnesiui iki mirties, nauju testamentu savo turtą paliko kaimynystėje gyvenusiai ir jį prižiūrėjusiai Aldonai Šuminskienei.

2001 m. rugsėjį, išgirdusi Vilniuje vėžio diagnozę, buvusi Lietuvos ambasadorė prie UNESCO, publicistė, literatūros kritikė ir vertėja Ugnė Karvelis iš karto surašė testamentą. Juo erdvų butą sostinės Senamiestyje paliko Paryžiuje gyvenančiam sūnui Christophe’ui Karveliui, o dešimt hektarų žemės – artimai draugei, Kauno žaislų įmonės bendraturtei Vilijai Šibonienei. Ji buvo įpareigota žemę parduoti, o gautus pinigus atiduoti Noreikiškių vidurinei mokyklai. U.Karvelis valia buvo įvykdyta.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.