– Neseniai tapote Europos liaudies partijos frakcijos vicepirmininke. Tai – ne tik didelis laimėjimas, bet ir atsakomybė. Kaip dabar pasikeitė jūsų darbotvarkė?
– EP darbas sukonstruotas taip, kad visa politinė virtuvė, visa tai, ką EP veikia, prasideda politinėse grupėse. Ypač – stipriausiose. Europos liaudies partija, kuriai priklausau, yra didžiausia politinė grupė EP. Būti tokios didelės politinės grupės vadovybėje yra faktiškai tas pat, kas būti virtuvėje. Moterys žino, kad prieš patiekiant patiekalus ant stalo visi procesai vyksta būtent virtuvėje.
Dabar, kai aktualūs neteisėtos migracijos klausimai, mano žodis apie tai, kas vyksta, ten yra svarbus.
– Kalbant apie neteisėtą migraciją, Lenkijos pasienį su Baltarusija užplūdus tūkstantinei migrantų bangai, EK pirmininkė Ursula von der Leyen patvirtino, kad sieks sankcijų Baltarusijai išplėtimo. Kiek reikšmingas smūgis tai gali būti A.Lukašenkai?
– A.Lukašenka pats prisiprašys daugiau sankcijų, nors jis tikisi atvirkštinio rezultato. Akivaizdu, kad ataką prieš ES jis organizuoja siekdamas pagąsdinti. A.Lukašenka nori, kad ES pasiduotų ir sėstų su juo prie derybų stalo taip pripažindama jį kaip valstybės vadovą, nors ir tokiu kruvinu keliu atėjusį į valdžią. Atsiranda ir ES valstybių viduje politikų, kurie pradeda sakyti, kad reikia kalbėtis su A.Lukašenka. Mes ir Lietuvoje tokių turime. Pasižiūrėkite, ką sako Ramūnas Karbauskis ir kiti: reikia keisti mūsų užsienio politiką, elgtis kitaip, reikia su juo kalbėtis...
Aš tai vertinu kaip pagalbą režimui vykdyti būtent tokią politiką. Deja, bet tokių žmonių yra ir kitose valstybėse. Paklausytumėte diskusijų EP. Kai kurie kraštutinės kairės ar dešinės politikai kalba tą patį, ką Kremliaus vadinamosios žiniasklaidos propagandistai.
– Kai kurie apžvalgininkai svarsto, kad Baltarusija šiai koordinuotai didžiulei migrantų bangai pasirinko Lenkiją, o ne Lietuvą, dėl šios nesutarimų su ES. Esą siekiama dar labiau sukiršinti lenkus su Bendrija.
– Gali būti. EP tarp politinių partijų jaučiamas didelis susiskaldymas. Opozicinės jėgos, kritikuodamos dabartinę Lenkijos valdžią, kritikuoja viską, net ir tai, kas susiję su Baltarusijos išorine ataka. Sakoma, kad Lenkija bando pasinaudoti šia situacija prieš kitąmet vyksiančius rinkimus. A.Lukašenkos režimas, stebėdamas aplinką, numato, kur ką bandyti pralaužti. Jiems naudinga, kad Lenkijos valdžia yra savotiškuose santykiuose su ES. Vidinė politinė įtampa galėjo prisidėti prie to, kad buvo pasirinkta būtent Lenkijos siena.
– Pats ES požiūris į migrantų atstūmimo politiką – nevienareikšmiškas. Kalbate ir apie vidinį susiskaldymą tarp politinių jėgų EP. Ar matytumėte poreikį čia nustatyti daugiau aiškumo?
– Labai svarbu, kad ES visi suprastų, jog tai, kas dabar vyksta prie rytinių ES sienų, nėra tik paprasta migrantų krizė. Kai ES yra pasakoma sąvoka „migrantų krizė“, ji nieko nebestebina, nes čia visi prie to pripratę. Pavyzdžiui, Viduržemio jūros regione tai yra kasdienybė. Ten plūsta dešimtys ar šimtai tūkstančių žmonių iš Afrikos, Vidurinių Rytų. Tai yra sudėtingi, labai jautrūs, daug kainuojantys, įtampą keliantys srautai, tačiau jie yra natūralūs.
O ši krizė sukelta dirbtinai. Tai nėra natūralus migrantų srautas. Kai pasakome, kad pas mus atėjo 4 tūkst. migrantų, italams ar graikams tai visai neatrodo įspūdingi skaičiai. Mūsų užduotis nuo pat liepos mėnesio buvo ES labai tiksliai įvardyti, kas vyksta. Tai yra hibridinė ataka, dirbtinai sukelta krizė, o ne įprasta migracijos banga.
Kitas dalykas – įsisenėjęs ideologinis požiūrių skirtumas dėl migracijos tarp kairiųjų ir dešiniųjų. Daliai kairiųjų atrodo, kad mes turime priimti visus, net ir tada, kai tie žmonės tyčia permetami per mūsų sieną kaip minos ar bombos. Yra akivaizdžios spragos, kuriomis A.Lukašenka naudojasi.
– Neseniai EP priimtoje rezoliucijoje buvo pasmerktas A.Lukašenkos režimas ir jo veiksmai. Joje taip pat raginama A.Lukašenką patraukti į Tarptautinį teisingumo teismą. Kiek jums tai atrodo realu?
– Žinote, kaip sakoma, pirmiausia yra žodis. Tai, kad šitas žodis buvo ištartas, pirmą kartą paminėtas ES institucijų dokumentuose, jau yra žingsnis į priekį. Tačiau nieko nedarant, toliau nestumiant šios idėjos ji gali taip ir likti stalčiuose. A.Lukašenka turi būti teisiamas ne tik todėl, kad mušė savo žmones, žudė, pavogė rinkimus, bet ir už nusikaltimus tiems asmenims, kuriuos veža, skraidina lėktuvais kaip turistus, o po to tyčia stumia per ES sieną neleisdamas jiems grįžti atgal. Žmonių kontrabanda žmonėmis yra baisus nusikaltimas.
Aš tikiu, kad kada nors tai nutiks. Tikiu, kad pati dar sulauksiu šio momento. Kadaise juk neatrodė, kad Lietuva bus nepriklausoma, žlugs Sovietų Sąjunga. Tačiau praėjo jau daugiau nei 30 metų, kai jos nebėra žemėlapyje. Ateis laikas ir šiems diktatoriams.
– Lietuva kol kas išgirdo Europos Komisijos (EK) poziciją „neskirti pinigų aštriai vielai ir sienoms“. Kai kurie politologai paskelbė, kad tai – didelis Lietuvos diplomatijos pralaimėjimas, nes mūsų šalies jau renčiama sienos tvora kainuos daugiau kaip 150 mln. eurų ir buvo tikimasi, kad šias didžiules išlaidas bent iš dalies padengs ES. Prezidentas Gitanas Nausėda ir Užsienio reikalų ministerija mėgina guostis, kad tai dar ne paskutinis Briuselio žodis. Ar tokia pozicija dar gali keistis atsižvelgiant į pastarųjų savaičių įvykius prie Lenkijos sienos?
– Matote, Lietuva, kaip ir Lenkija, gali pati daug padaryti. Jei neįleidimo į šalį principas nėra deklaruotas ES dokumentuose, nereiškia, kad valstybės narės negali to daryti. Mes turime suverenią teisę ginti savo sienas. Lygiai tas pat dėl sienų statybos. ES padeda ir padės pinigais kitoms sritims, pavyzdžiui, sienos aprūpinimui moderniausiomis technologijomis ir kitokiais dalykais. Mums niekas nedraudžia statyti sienos kaip suvereniai valstybei, ginančiai savo ir visos ES išorinę sieną už tuos pinigus, kuriuos mes galime šiandien skirti. Ramiai tai ir darykime.
Tiesa, pajuokaudama galiu pasakyti, kad A.Lukašenka gali padėti tuos pinigus skirti net ir sienos statybai. Kai V.Putinas užpuolė Ukrainą, susiformavo Ukrainos tauta. Atsirado valstybė su ambicijomis tapti kitokia. Lygiai taip pat ir čia gali atsitikti, kad ES keisis šiuo požiūriu.
– Pandemijos metu pastebimai padaugėjo melagienų, dezinformacijos. Su tuo puikiai kovoti sekasi Taivanui. Platinantiems įvairiausias melagienas apie skiepus ten gyventi gerokai sunkiau nei Lietuvoje, nes už tai numatyta baudžiamoji atsakomybė. Ar tokia praktika pasiteisintų Lietuvoje?
– Aš norėčiau, kad apskritai bet koks melas apie skiepus būtų draudžiamas, nes tai kenkia žmonių gyvybei. Pati iki politikos dirbau vaikų gydytoja, žinau, ką reiškia skiepijimasis, žinau, kiek skiepai išgelbėjo gyvybių visame pasaulyje. Tai yra šiuolaikinis stebuklas. O antivakserių yra visur. Man imponuoja Taivano patirtis, bet nežinau, ar valstybėse, kuriose mes lyg ir įpratę duoti laisvę kalbėti, ką žmogus nori, duoti laisvę meluoti, tokiam sprendimui priimti užtektų politinės jėgos.
– Kaip pastaruoju metu keičiasi dezinformacijos, kaip hibridinio ginklo, supratimas ES?
– Dažniausiai valstybės į dezinformaciją atkreipia dėmesį tuomet, kai su ja susiduria. Vieni politikai apie kitus, žmogus apie žmogų, kaimynas apie kaimyną – tokios apkalbos, dezinformacija yra sena kaip pati žmonių giminė. EP yra specialus komitetas, vadinamas INGE (specialusis užsienio šalių kišimosi ir dezinformacijos komitetas), kuris veikia jau visus metus. Buvo surengta daugybė posėdžių, diskusijų su bene visais garsiausiais pasaulio ekspertais, dirbančiais su dezinformacija. Ypač susirūpinta socialiniais tinklais, kur žmonės tiesiogiai gauna melo dozes į savo ekranus.
Dezinformacija dažniausiai mus pasiekia iš Rusijos ir Kinijos. Ar įmanoma dėl to priimti kokius nors ypač svarbius sprendimus? Bijau, kad stebuklingo recepto nėra. Tačiau vien tai, kad šių valstybių platinama dezinformacija yra viešinama, kalbama, kad tai gali būti melas, jau yra neblogai.
Net ir tokios šalys kaip Ispanija po referendumo dėl Katalonijos atsiskyrimo pamatė, kokiu mastu Kremlius bandė kištis į šį procesą. Po tokių įvykių Ispanijos politikams atsivėrė akys.
– EP kaip vieną iš savo tikslų esate išsikėlusi istorinės atminties temų plėtojimą. Gal galite plačiau papasakoti, kaip sekasi dirbti su istorinės atminties temų sklaida? Ar jos yra aktualios EP?
– Kiek pastebiu, EP būdingas šioks toks susiskirstymas. Tose valstybėse, kur istorija seniai yra istorikų rankose, seniai viskas aišku, kas vyko Vokietijoje per nacių valdymą, kitose šalyse per nacių okupaciją, Holokausto metu. Šios temos nebėra tokios jautrios. Užaugo jau kelios kartos, kurios turi pakankamai informacijos.
Mes kol kas neturime tokios prabangos. Istorija, kuri atėjo su mumis į ES, nėra priimta taip suprantamai kaip Vakarų Europos istorija. Ji nėra tokia žinoma. Istorinė atmintis yra be galo svarbi pačiai ES ateičiai. Mes turime priimti kitos šalies narės istoriją kaip savo – ar tai būtų ispanų, ar portugalų istorija apie jų kovas. Naivu tikėtis, kad mes visi ją mokėsime, bet turime ją gerbti. Ir mūsų istorija turi būti gerbiama tokia, kokia ji buvo.
Komunistinių nusikaltimų pripažinimas nėra tiek pasiekęs, kiek nacistinių nusikaltimų įvertinimas. Pavyzdžiui, prieš kelis mėnesius parengėme rezoliuciją tremčių 80-mečiui paminėti. Į ją įdėjome daug informacijos apie gulagus su įvairiausiais pasiūlymais EK, paskiroms valstybėms. Deja, kairiųjų balsais rezoliucija liepos mėnesį nebuvo įtraukta į darbotvarkę.
Persiunčiau rezoliucijos projektą EP nariams, kad ją pasirašytų. Gavau iš Graikijos komunistų labai griežtą laišką, keikiantį mus, kad mes užsiimame fašistine propaganda, esą jei ir darė ką nors komunistai, tai tik kovodami su fašistais. Visi tie, kurie buvo ištremti, esą buvo ištremti tik tam, kad reikėjo kovoti su fašistais, kurie žudė komunistus. Vadinasi, ir mano devynerių metų mama pakliūva į tokį apibrėžimą.
– Ar atrašėte į laišką?
– Nutariau jiems padovanoti į anglų kalbą išverstą mamos knygą „Sibiras vaiko akimis“, kad jie ją perskaitytų arba bent turėtų.
