Nepritariu suskubusiems kaltinti prezidentą keičiant Lietuvos užsienio politiką – jai jokios grėsmės nėra. Grėsmė yra sušalti ir mirti Lenkijos ir Lietuvos pasienyje įstrigusiems benamiams, kaip nelegalus vadina V.Landsbergis, tarp jų šeimoms su mažais vaikais.
Vis dar kanclerio poste esanti A.Merkel pasielgė teisingai paskambinusi ir V.Putinui, ir A.Lukašenkai. Pirmiausia reikia suteikti pagalbą į A.Lukašenkos pinkles pakliuvusiems, o jau po to tarptautiniu lygiu užsiimti autokratu.
Visas pasaulis mato, ne tik per CNN, klaikius vaizdus neutralioje zonoje tarp Baltarusijos ir Lenkijos. Niekaip negaliu pateisinti minusinėje temperatūroje lieti vandenį, beje, spalvotą (visi žino, ką tai reiškia) ant suklaidintų žmonių.
Iki šiol teigiamai vertinau Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos apgręžimo politiką, tačiau telkiantis didesniems nelegalų būriams taktiką reikėjo keisti. Šeimas su vaikais įsileisti, o „bernus“, priklausomai nuo jų elgesio, vertinti individualiai. Deja, taktika nepakito, įtampos temperatūra pakilo, ją siekdama numušti A.Merkel ir paskambino.
Manau, kad pasitarusi su kitomis (gal ir ne visomis) ES narėmis. Kaip klostysis įvykiai toliau, sunku prognozuoti. A.Lukašenka, patenkintas, kad A.Merkel kreipėsi į jį, o ne į S.Cichanouskają, gali ir priverti nelegalų magistralę.
Savaime suprantama, negalėjo neiškilti Kremliaus vaidmuo nelegalų magistralės statyboje. Mano netobulu spėjimu šiuokart Maskvos investicijos nedidelės. V.Putino reakcija į A.Lukašenkos grasinimus uždaryti dujas Vakarams buvo tiesmuka – „su mumis nesitarė“.
Yra manančių, kad būtent V.Putinas sugalvojo ir patarė A.Lukašenkai prisikviesti nelegalų iš karštųjų taškų ir nukreipti juos pirma į Lietuvą, Latviją, o paskui – į Lenkiją.
Manyčiau kitaip – visas šis „koncertinos koncertas“ yra A.Lukašenkos namudinis projektas. Kaip ir lėktuvo nutupdymas, kuris režimui jau kainavo pusantro milijardo JAV dolerių. A.Lukašenkos kerštas Lenkijai ir Lietuvai už pernykštę vasarą, bent jau sprendžiant iš Kremliaus dvaro propagandininkų, nelabai džiugina V.Putiną, kuriam svarbiausia dabar įdarbinti „Nord Stream-2“, kol dar A.Merkel valdžioje.
Tas momentas, kai vamzdžiais pradės tekėti dujos, bus didžiausias Kremliaus kerštas Ukrainai.
Smulkiu kerštu V.Putinas neužsiima. Konkretus jo kerštas Baltijos valstybėms – Astravo AE, tranzitas į Ust Lugą ir Rusijos kariniai daliniai prie vakarinės Baltarusijos sienos. Būtent tai, dėl ko dabar ir nerimauja Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas L.Kasčiūnas.
Bet nerimauti reikėjo kur kas anksčiau ir pagalvoti, kokia taktika Minsko atžvilgiu geresnė ir naudingesnė. Tačiau šaukštai po pietų. Kuo gausiau Vakarų sankcijų paketų Baltarusijai, tuo spartesni pastarosios žingsniai į Rusijos glėbį.
Jokia paslaptis, kad Kremlius patyliukais rengia sau palankų pakaitalą A.Lukašenkai. Tačiau net jeigu nauju Baltarusijos prezidentu taptų dabartinei susiskaldžiusiai opozicijai priimtinas asmuo, sunku įsivaizduoti, kad jis panaikintų A.Lukašenkos pasirašytas integracines sutartis su Maskva ar pareikalautų Rusijos kariuomenės išsikraustymo. Juolab nepradėtų stabdyti antrojo Astravo AE bloko statybos.
Kaip ir šiuo metu juodžiausias V.Putino oponentas, netikėtai atsidūręs Rusijos prezidento soste, neatiduotų Krymo Ukrainai. Valstybių logika pasaulio istorijoje viena – ką užsikariavo, tą ir turi. Iki tol, kol pati nesugriūva.
Šiaip jau dabartinė krizė prie Lenkijos ir Baltarusijos sienos yra nedidelis milžiniškos emigracijos panoramos pasaulyje epizodas. Tai ir emigrantų, beje, irgi tapusių žmonių kontrabandos prekėmis, aukos Viduržemio jūroje, ir nežmoniškos sąlygos pabėgėlių stovyklose Turkijoje, ir konkretus į Vakarus nukreiptas R.T.Erdoga- no šantažas, ir konfliktai Seutoje, Meliljoje, ir dar tai, kas laukia iš Afganistano.
Tautų kraustymasis šeštajame amžiuje po Kristaus vyko dešimtmečius ir šimtmečius. Dabar – lėktuvais, laivais, traukiniais. Tai nauja naujo pasaulio realybė. Didelės ir mažos, galingos ekonomiškai ir silpnesnės valstybės turi skirtingą požiūrį į šį procesą. Vienoms – ekonominė nauda dėl pigesnės darbo jėgos, kitoms – nepageidaujama kultūrinė, religinė invazija.
Skirtingas ir ES valstybių požiūris. Susirenkama į įvairaus formato pasitarimus dėl bendros pozicijos, tačiau net deklaravus vieną nuomonę nueinama skirtingais keliais.
Neseniai ES užsienio reikalų ministrai susirinko aptarti, kaip reaguoti į A.Lukašenką. Visi sutarė – bjauru, neleistina, reikia sankcijų. O kitą dieną A.Merkel skambina ir V.Putinui, ir A.Lukašenkai.
Užsienio reikalų ministras G.Landsbergis aiškino labai nustebęs dėl tokios kanclerės pozicijos. Prisipažino – nebuvo net informuotas apie galimą A.Merkel akciją. Tuo metu G.Nausėda buvo informuotas.
Tad kyla paprastas klausimas: kodėl Lietuvoje nebuvo aptarta bendra visuomenei pateikiama pozicija? O prisiminus, kad dėl Taivano atstovybės pavadinimo Užsienio reikalų ministerija taip pat nederino galutinio sprendimo su prezidentu, kirba dar daugiau klausimų.
