Valdas Bartasevičius. Rusijos baubas virsta paranoja? (35)

Turbūt jau daug kam įgriso kasdien girdėti šnekas apie Rusijos grėsmę. Pliekti V.Putino režimą viešojoje erdvėje seniai tapo gero politinio tono požymiu, o prasitarti – net netyčia – ką nors prasilenkiančio su vien neigiamais šios šalies politikos ar istorijos vertinimais blogiau nei gėda. Tai tarnavimas V.Putinui, kitaip sakant, tėvynės išdavystė.

Valdas Bartasevičius.<br>lrytas.lt nuotr.
Valdas Bartasevičius.<br>lrytas.lt nuotr.
Rimas Tuminas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Rimas Tuminas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Rimas Tuminas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Rimas Tuminas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Nov 23, 2021, 5:57 AM, atnaujinta Nov 23, 2021, 5:57 AM

Tokios mintys lenda į galvą, stebint reakciją į Maskvos J.Vachtangovo teatro režisieriaus R.Tumino pasisakymą Rusijos televizijoje kalbantis su žymiu rusų žurnalistu V.Pozneriu, kuris anaiptol nelaikomas užkietėjusiu V.Putino šalininku, imperinio mąstymo žmogumi, o greičiau priskiriamas liberaliajai rusų visuomenės daliai.

Labiau nei R.Tumino mintys nustebino jo įkurto Mažojo teatro atsižegnojimas nuo savo įkūrėjo, kilus audrai dėl jo interviu. Ko bijo šio teatro vadovai? Kad bus vargo gaunant valstybės finansavimą, kad Kultūros ministerija ims į juos šnairuoti ir grės, pasibaigus kadencijai, prarasti postus?

Dar liūdnesnį įspūdį palieka skubus paties R.Tumino atsiribojimas nuo kelių savo sakinių atsakant į klausimą, ar laiko rusus okupantais ir kaip vertina Molotovo-Ribbentropo paktą. Taip, tikėtina, kad jis įkliuvo į pinkles ir atsakė ne visai taip, kaip norėjo, bet jo teisinimasis dvelkė išgąsčiu, kad dabar Lietuvoje jį užkapos žodžių karo su Rusija vanagai.

Bet ko R.Tuminui, pasaulinio lygio teatro režisieriui, bijoti, kam jam teisintis Lietuvos rėksniams? Jis turi teisę sakyti ką nori, gali ir klysti ar net nusikalbėti, jo žodžiai daug kam gali nepatikti ir sulaukti smarkios kritikos. Vis dėlto bijoti jam nėra ko, jis jau įrašė savo vardą į teatro istoriją, o tie, kurie jį užsipuls, gal rytoj bus pamiršti, net ir šiandien svarbūs atrodo dažniausiai tik sau patiems.

Valandos interviu daugiausia buvo kalbama apie teatrą ir vos porą minučių – apie politiką. Taip, R.Tuminas pasakė, kad nelaiko rusų okupantais. Tai galima visaip suprasti – gal turi galvoje rusus kaip tautą, o ne Sovietų Sąjungos ar Rusijos imperinius užmojus.

Molotovo-Ribbentropo pakto jis neneigė, tik nepasakė, kad šis sandėris lėmė Lietuvos okupaciją. Galima prieštarauti tokiam požiūriui, bet ar maža ir Vakaruose net garsių įstorikų, kurie Antrojo pasaulinio karo ištakas pirmiausia įžvelgia Čekoslovakiją sunaikinusiame ir Hitleriui rankas atrišusiame gėdingame 1938 metų Miuncheno sąmoksle?

Išvis būtų laikas mažiau kreipti dėmesio į tai, kas pasakoma Rusijoje, žinoma, neatsisakant savo požiūrio į istoriją. Kai tiek daug aistrų dėl kiekvieno Maskvoje ištarto žodžio, noromis nenoromis pamanai, kad lietuviai vis dar neišsivadavę iš priklausomybės nuo Rusijos psichologinio komplekso.

Istorija palieka gilius pėdsakus, randai neišnyksta, bet laisva šalis gali savo praeitį tyrinėti ir vertinti, nepasiduodama kitų primetamai propagandinio karo retorikai ar net isterijai. Įsivėlus į į nuolatinio kariavimo su priešo propaganda būseną sunku suvokti savo istoriją, objektyviai vertinti įvykius ir jiems įtaką dariusiusius asmenis.

Istorinių pinklių pavyzdys – Graikijoje Lietuvos prašymu sulaikyto Sausio 13-osios byloje nuteisto Ukrainos piliečio A.Radkevičiaus atvejis. Paaiškėjo, kad jis kariavo su Donbaso separatistais, ukrainiečių laikomas daug nusipelniusiu jų valstybei asmeniu.

A.Radkevičiui už akių buvo skirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė už tai, kad Sausio įvykių dienomis vairavo tanką prie Spaudos rūmų ir Lietuva siekia jo išdavimo. Ukraina, priešingai, prašo Graikijos mūsų šaliai jo neišduoti.

Turbūt ypatingai draugiškais savo santykius vadinančios šalys dėl vieno asmens nesusipyks, bet Lietuvai, ko gero, būtų geriausia, jei A.Radkevičius neatsidurtų su antrankiais Lietuvoje. Ne vien dėl akivaizdaus konflikto su ukrainiečiais, bet ir teisiniu požiūriu.

Ar iš tiesų surinkta nepaneigiamų A.Radkevičiaus asmeninės kaltės įrodymų? Teismai už akių – abejotina teisingumo priemonė. Šis asmuo, tuometis Sovietų Sąjungos kariškis, vykdydamas įsakymą, vairavo tanką. Tai Lietuva laiko karo nusikaltimu neturinčiu senaties termino.

Tačiau sovietinės kariuomenės joks tarptautinis teismas nėra kaip hitlerinės SS paskelbęs nusikalstama organizacija. Ar Europos Žmogaus Teisių Teismas palaimintų laisvės atėmimo nuosprendį asmeniui, kuris prieš 30 metų, vykdydamas vadų įsakymą, vairavo tanką?

Teisiniu požiūriu labai slidus ir argumentas, kad jokie vėlesni nuopelnai neatleidžia asmens nuo atsakomybės už senaties termino neturinčius nusikaltimus žmogiškumui.

Nuosekliai laikantis tokio požiūrio kitokiomis akimis reikėtų pažvelgti, pavyzdžiui, ir į paskutiniu Lietuvos partizanu laikomo A.Kraujelio-Siaubūno herojizavimą – juk jo veiklą tyręs buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas J.Jurgelis tvirtina, kad šis asmuo nužudė 11 civilių, įskaitant net ir nėsčią moterį.

Yra ne vienas liudijimas apie civilių asmenų žūtį nuo partizanų rankų. Pasakos, kad šiuos žmonės žudė tik persirengę enkavedistai ir stribai, neįtikina pokario metus išgyvenusių žmonių. Jei Lietuvos valstybė visiems nusikaltimams žmogiškumui taiko tą patį senaties nebuvimo principą, kol nevėlu, kol dar gyvi liudininkai, turėtų būti išaiškinti ir pokario aukų žudikai.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.