Kaip rašoma projekte, įstatymo paskirtis – „sukurti nepriklausomos išorinės žvalgybos institucijų priežiūros teisinį reguliavimą, kuris garantuotų žvalgybos institucijų veiklos nepriklausomumą, teisėtumą, ir atitikti žmogaus teisių ir laisvių apsaugos reikalavimus“.
Žvalgybų visuomeninė kontrolė demokratinėse valstybėse gyvuoja jau 75 metus, ji įgyvendinta įvairiai, dėl to daug diskutuota, tebesiginčijama iki šiol.
Generolas leitenantas R.Gehlenas (1902–1979), buvęs vienas vermachto žvalgybos Rytų fronte vadovų, pokariu įkūręs žvalgybinę Gehleno organizaciją, vadovavęs VFR Federalinei žvalgybos tarnybai, taip rašė: „Vakarų Vokietijos spauda dabar mechaniškai kartoja, kad žvalgybos tarnyba privalo būti „atskaitinga“, ir netgi leidžia suprasti, kad ją dėl to reikėtų reorganizuoti.
Primenu: visada buvau įsitikinęs, kad tokios organizacijos ir jų procedūros gali būti atviros tiktai ribotam inspektavimui. Dėl savo veiklos pobūdžio slaptoji tarnyba neturėtų būti veliama į viešas polemikas, išskyrus tuos retus atvejus, kai tai yra valdomi „viešieji ryšiai“... Skaidri slaptoji tarnyba – tai loginis prieštaravimas.“
1947 m. JAV Nacionalinio saugumo įstatymas buvo papildytas straipsniu, leidžiančiu kontroliuoti CŽV veiklą. Vėliau atsirado specializuotos JAV žvalgybos institucijų kontrolės organizacijos.
Viena įtakingiausių – prezidento D.Eisenhowerio įkurta Prezidento konsultacinė taryba išorės žvalgybos klausimais (1956 m.). Tarybą sudarė įtakingi visuomenės veikėjai, iškilūs verslo atstovai, patyrę diplomatai ir buvę specialiųjų tarnybų vadovai.
Dar vėliau prezidentas J.Carteris įsteigė trijų iškilių asmenų tarybą, kuri turėjo vertinti visos JAV žvalgybinės bendruomenės veiklos teisėtumą. Savaime suprantama, į kontrolės darbą kibo Kongresas ir Senatas.
Užvirė diskusijos – kaip suderinti laisvę, privatumą ir saugumą, kur specialiųjų tarnybų ribos, kas pajėgus jas kontroliuoti.
Šiuo metu žvalgybos kontrolės panorama tokia: yra trys kontrolės atmainos – parlamentinė, nepriklausomų komitetų (įtraukiant ir visuomenės atstovus) ir ombudsmenai.
Vokietija, Australija, Austrija, Danija, JAV, Prancūzija, Graikija, Nyderlandai, Italija, Norvegija, Naujoji Zelandija, Didžioji Britanija, Šveicarija – parlamentinė kontrolė. Belgija, Kanada, Izraelis, Portugalija – nepriklausomi (mišrūs) komitetai. Suomija, Airija, Švedija – ombudsmenai.
Efektyviausia – parlamentinė kontrolė. Žinoma, jeigu sąžiningai dirbama. Geriausiai šiuo požiūriu atrodo JAV ir Vokietija. Menka parlamentinė kontrolė Prancūzijoje.
Nepriklausomi komitetai susiduria su priėjimu prie slaptos informacijos.
Tarnybų vadovai, gindami agentūrą, priešinasi suteikti kontrolieriams, jų manymu, jautrią informaciją.
Menkiausio kontrolės efektyvumo forma yra ombudsmenai. Jie faktiškai yra reaguojančioji institucija, tyrinėjanti skundus, nepasitenkinimą.
Dabartinis Seimas renkasi žvalgybos ombudsmeno variantą. O kodėl tokios institucijos reikia ir kas buvo blogai šiuo požiūriu iki šiol?
Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva iškart ėmėsi žvalgybos struktūrų parlamentinės kontrolės.
Teisiškai raštu viskas buvo padaryta gerai, šiuolaikiškai demokratiškai, bet praktiškai kontrolė šlubavo.
Politinės kovos Seime turėjo didelę reikšmę tiek tarnybų raidai, tiek jų kontrolei.
Būtent dėl politinių kautynių taip ir nepavyko organizuoti atitinkamų NSGK pakomitečių veiklos.
Kita vertus, tai labai sunkus, su begale popierizmo susijęs darbas. Kas norės tam aukotis?
Ką naujo pasiūlo žvalgybos inspektoriaus idėja?
Koncentruojamasi į skundų VSD ir atitinkamos tarnybos Krašto apsaugos ministerijoje atžvilgiu tyrimą. Apie kitas žvalgybinę veiklą vykdančias institucijas projekte nekalbama.
Galima kiek tik nori skųstis STT veikla, prašom, jeigu negaila laiko ir popieriaus, graudenkitės į valias.
Skundus dėl žvalgybos tarnybų nagrinėja Seimo kontrolierius.
Pradėjus įstatymo priėmimo procedūrą iškils konkreti problema, ar reikia naikinti Seimo kontrolieriaus funkciją.
Nesunku numatyti – tas ginčas geruoju nesibaigs. Tačiau didžiausią diskusijų dalį užims galimas konkretus žvalgybos kontrolierius.
Aš pagrįstai netikiu, kad nebus paisoma kandidato partinės orientacijos.
Ir dėl visos kontrolieriaus įstaigos bus daug ginčų – kiek kainuos, kas tokie, ar nėra sąsajų su Rusija, Kinija ir pan.
Beje, ir pačiam kontrolieriui apribotos kelionės į „pavojingas šalis“. Nelengva bus kandidatą rasti.
Tai vis dėlto reikia ar ne tokio įstatymo? Kadangi dėl partinių vidaus kovų Seimas niekada nesukurs visavertės kontrolės, santykinai nepriklausomo kontrolieriaus institucija užpildytų šią spragą.
Bet man svarbiau ne tiek žvalgybos institucijų kontrolė, kiek pačių tarnybų darbo efektyvumas.
Iššūkiai Lietuvos valstybei dideli. Ne tik kariniai. Mano požiūriu, Lietuva silpnai numato priimamų politinių sprendimų pasekmes ekonomikai.
Žinoma, galima Napoleono pavyzdžiu pirma mestis į mūšį, o paskui žiūrėti, ką daryti.
Kuo baigė Napoleonas, žinome. Rimtos valstybės turi solidžias analitines tarnybas, kurios daug ir naudingai padeda politikams.
