Pirmojo Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko bičiulis Nursultanas Nazarbajevas prarado iki šiol Kazachstane turėtą kone absoliučią valdžią, o jo statytinis ir įpėdinis Kasimas Tokajevas tvirtina savo pozicijas ir valo pirmtako žmones iš postų.
Tokia pagrindinė masinių protestų bei neramumų, sukrėtusių šią šalį ir nuslopintų žudynėmis, išdava.
2003–2007 metais Kazachstane ambasadoriavusio R.Visokavičiaus teigimu, dabar svarbiausia, ar pusiausvyrą atgavusiai tenykštei valdžiai pavyks sumažinti gaisro priežastimi tapusią socialinę atskirtį, taip pat atremti Rusijos mėginimus dar labiau ten įsigalėti.
Bet ar tokių režimų kaip Kazachstano, dešimtmečiais atrodžiusių nepajudinamais, tolesnis slydimas griūties link nėra neišvengiamas procesas?
– Tas sprogimas, vos nepriartėjęs prie griūties, jums buvo netikėtas ar manėte, kad ką nors panašaus buvo galima prognozuoti?
– N.Nazarbajevas, nors iš pradžių sunkiai, vis dėlto tvirtai buvo perėmęs šios valstybės vairą. Jo istorija tipiška ne tik tam regionui, bet ir visai posovietinei erdvei.
Juk, pavyzdžiui, aš Kazachstane atsidūriau todėl, kad mane komandiravo tuometis premjeras A.Brazauskas, kuris su N.Nazarbajevu buvo ne tik panašaus likimo istoriniai veikėjai, bet ir labai gerai sutarė tarpusavyje.
Kai gavau diplomatinį rangą, galėjau vykti arba į Latviją, arba į Ukrainą, arba į Kazachstaną. Būtent A.Brazauskas įkalbėjo mane vykti į pastarąją šalį.
Kalbant apie Kazachstaną, pirmiausia reikia pasakyti, kad jame labai ryškus gentinis, klaninis pasiskirstymas. Ten yra trys žemės, vadinamos žuzais, – Vyresnysis, Vidurinis ir Jaunesnysis, kurie suskirsto šalį ir geografiškai.
Juokaudamas kazachams sakydavau, kad Lietuvoje jų yra penki, – tai žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai, suvalkiečiai, mažlietuviai.
Galima drąsiai sakyti, kad tie klanai-regionai sudaro visos socialinės, ekonominės ir politinės Kazachstano struktūros pagrindą.
Pats N.Nazarbajevas oficialiai visuomet būdavo skelbiamas Vyresniojo žuzo atstovu, nors turėjo sąsajų ir su Viduriniu.
O Jaunesnysis, aršiausias ir ambicingiausias, esantis šalies vakaruose, ir tapo dabartinio protrūkio židiniu, po to viskas persikėlė į Almatą.
O iki tol N.Nazarbajevas sugebėjo subalansuoti visų trijų žuzų įtaką ir interesus.
Todėl viena pagrindinių priežasčių, kodėl jis sostinę iš Almatos, kurioje dominavo Vyresnysis žuzas, perkėlė tolyn, į šiaurę.
Tačiau dabar sukilo antrasis ir trečiasis žuzai, kurie jautėsi pernelyg nustumti nuo šalies valdymo, be to, manė, kad N.Nazarbajevas ir jo šeima tebeturi pernelyg didelę įtaką prezidentui K.Tokajevui.
– Šiuo metu keliamos įvairios versijos. Esą tuo sukilimu K.Tokajevas pasinaudojo, kad galėtų atsikratyti buvusio prezidento įtakos, galbūt net paties N.Nazarbajevo ir tapti išties savarankiškas. Kalbama, kad valdžia specialiai pasiuntė į protestuotojų gretas provokatorius, kurių veiksmai maksimaliai paaštrino situaciją iki žmonių šaudymo. Bet sakoma ir tai, kad rimtų tarpusavio nesutarimų nėra, kai kurių artimų N.Nazarbajevo bendražygių paaukojimas – tik parodomasis veiksmas siekiant apraminti aistras, o abiejų vedlių ir jų šalininkų bendrystė lieka nepajudinama. Ką manote jūs?
– K.Tokajevas – N.Nazarbajevo statytinis ir įpėdinis, kuriuo buvęs prezidentas pasitikėjo, tačiau kontroliavo.
Bet gyvenimas bėga. N.Nazarbajevui – jau devintoji dešimtis.
Tiesa, dabar net neaišku, ar jis išvis gyvas ir ar kas nors kitas nekalba jo vardu.
Aš pats mėginau skambinti visiems savo pažįstamiems iš N.Nazarbajevo aplinkos, kurių kontaktus tebeturiu, bet visų ryšys išjungtas, nieko neįmanoma pasiekti.
Ten su žmonėmis, kurie pradeda trukdyti, susitvarko ir greitai, ir juvelyriškai. Jie staiga žūsta autoavarijoje ar kalėjime ko nors užvalgo ir apsinuodija.
Žodžiu, netgi pačiose viršūnėse nesi saugus, jei pasielgei kaip nors netinkamai pagal klano taisykles. Galimybės atsiprašyti ar pasitaisyti tiesiog nėra.
Bet kokiu atveju aš manau, kad K.Tokajevas, nors greičiausiai ir siekia sustiprinti savo valdžią, nesiryš stoti į žūtbūtinį konfliktą su N.Nazarbajevo aplinka.
Tai reikštų tokį viršūnių pilietinį karą, kuris keltų grėsmę net valstybės išlikimui.
– O ar ta gentinė pusiausvyra, kuri buvo vienas N.Nazarbajevo valdžios stabilumo pagrindų, dabar nebus sutrikdyta? Jei taip, kuo tai gali grėsti visai šaliai?
– Tie du jaunesnieji žuzai, manau, norės svaresnių pozicijų, jau dabar vyksta bandymai vieniems kitus pastumti į šalį.
Viskas priklausys nuo to, kiek stipriai vadžias rankose laikys K.Tokajevas. Jei jas atleis ar kiti pamanys, kad tai įvyko, padėtis taps labai sunkiai prognozuojama. Prezidentas vis dar neturi tokios stiprios aplinkos, kokią turėjo N.Nazarbajevas.
Vis dėlto manau, kad N.Nazarbajevas neįžvelgė, nesuprato, kur link rieda valstybė, ir to, kad jis nebus visagalis amžinai.
– Kitaip sakant, nenumatė, kaip rizikinga net kosmetiškai ir formaliai perduoti valdžią?
– Būtent. Tačiau dar svarbesnis dalykas, kurio reikšmės ir pavojaus jis neįžvelgė, – materialinė bei socialinė visuomenės atskirtis.
Aukštesni, valdžiai ir jos elitui priklausantys visuomenės sluoksniai gyvena gerai, kaip ir akademinė, medikų, inžinierių bendruomenės.
Stiprindamas savo valdžios socialinį pagrindą N.Nazarbajevas kasmet į geriausias Vakarų šalių aukštąsias mokyklas siųsdavo po keletą šimtų vaikų iš patikimiausių šeimų, studijos būdavo apmokamos.
Be to, joks stambus užsienio verslas, pavyzdžiui, turkų prekybos centrai, negalėdavo įžengti į šalį, jei jų vadovybėje nebūdavo kazachų. O po kelerių metų, pagal susitarimą ir finansines garantijas, tą verslą visiškai perimdavo kazachai.
Tačiau likusios visuomenės dalies, esančios toliau nuo centrų, visiškai kita istorija.
Žinoma, kazachai niekuomet nebadaus – dauguma jų turi savo natūrinius ūkius, gyvulių, besiganančių stepėse. Bet gyvena sunkiai.
– Tokie posovietiniai autokratiniai-feodaliniai režimai, kurie po SSRS griūties buvo sukurti ne tik azijinėje buvusios imperijos dalyje, vis dėlto gana stabilūs. Kad ir Rusijoje ar Baltarusijoje. Esą valdžioje esantis klaninis, korupcinis, feodalinis elitas yra geriausia, kas gali būti, nes stabilizuoja tas šalis, valdo apačias. Bet, kaip parodė įvykiai Kazachstane, visa tai gali sprogti per vieną naktį.
– Kazachstanas yra šalis, į kurią labiausiai orientuojasi kitos posovietinės regiono valstybės, – Kirgizija, Turkmėnistanas, Uzbekistanas, Tadžikistanas.
Kazachstane daugiausia užsieniečių, labiausiai paplitęs vakarietiškas gyvenimas.
Tačiau ir čia, kaip ir tose kitose valstybėse, niekas nenori paleisti iš savo rankų turto, o tik jį kur nors saugiai pasidėti. Ar Dubajuje, ar Londone, ar pačiame Kazachstane. Tai mato visi – tiek į užsienį galintis išvykti jaunimas, tiek šalyje gyvenantys žmonės. Savo ruožtu tai kelia įtampą bei įniršį ir tai vis kaupiasi.
Tokioje situacijoje užtenka bet kokios kibirkšties – kaip buvo ir šiuo atveju, kai smarkiai buvo padidintos dujų kainos.
– Kaip manote, kaip įvykiai klostytis ateityje? Ar valdžia suvaldys situaciją ir viskas aprims?
– Rusija, matyt, norės pasinaudoti padėtimi ir sustiprinti Kazachstane savo įtaką. Jei tai Maskvai pavyktų, ji dar labiau įsitvirtintų ir visame regione.
Bet jeigu K.Tokajevas suburs aplink save ne tik jam lojalią komandą, bet ir tokią, kuri būtų humaniškesnė nei ankstesnė valdančioji, padėtis bus suvaldyta, o ir Rusija negalės tiek įkelti kojos, kiek nori.
Svarbiausia, kad valdžia pirmiausia imtų spręsti socialinės bei ekonominės atskirties problemą.
– Bet ar iš tokio režimo, kuris tik perstatys figūras ir kosmetiškai pasidažys, realu tikėtis didesnio rūpinimosi socialine nelygybe?
– Realu. Juk Kazachstano valstybės aruoduose sukaupti didžiuliai neoficialūs rezerviniai ištekliai. Tai ne tik milijardai pinigais, bet ir brangieji metalai, brangakmeniai. Jei anksčiau iš šių aruodų buvo dalijama semiant arbatiniu šaukšteliu, dabar būtų galima pasemti samčiu.
Manau, dabartinė valdžia supranta, kad priešingu atveju, jei toliau blogės socialinė ir ekonominė padėtis šalyje, didės pavojus ir jai. Valdžios savisaugos instinktas – vienas esminių veiksnių.
Jis taip pat, mano nuomone, yra ir barjeras Rusijai.
Juk pagrindinis pastarosios interesas – kad krizė tęstųsi, šalis byrėtų, o Maskva toliau didintų savo „pagalbą“.
Kazachiškasis patriotizmas ir suvokimas, kad geriau neįsileisti svetimųjų, taip pat ir rusų, labai stiprus net N.Nazarbajevo ir K.Tokajevo valdžioje. Ir visuomenėje – taip pat.
– Tačiau juk pats K.Tokajevas kvietė rusų „pagalbą“.
– Jam nebuvo kitos išeities.
– Bet ar jis dabar galės išsilaisvinti iš Rusijos gniaužtų?
– Aš manau, kad po sovietinės rusiškosios priespaudos, kai N.Nazarbajevas ėmė kietai valdyti šalį ir nebeatiduoti jos kitiems, neatsitiktinai apie porą milijonų rusų pakėlė sparnus į savo tėvynę.
Taigi ta tradicija – labai stipri. Ir, beje, patys rusai tai supranta. Pasikartosiu – kazachai jų taip paprastai neįsileis ir valdžios neatiduos.
Esminis veiksnys bus tai, kaip sukrėsta valdžia atgaus pusiausvyrą, persistumdys tarpusavyje ir kaip ji spręs socialinės nelygybės mažinimo ir dalijimosi turtu bei ištekliais su visuomene problemas.
Beje, iš esmės panašią socialinės atskirties problemą turėtų spręsti ir kitos šalys, taip pat ir mūsų.
Tai, kas vyko Kazachstane, yra aiškus signalas, kuo viskas gali baigtis, jei jos nesprendžiamos.
