Laima Liucija Andrikienė: santykiuose su Kinija klaidą padarėme gerokai anksčiau

Didžiausia Lietuvos ir Kinijos santykių klaida buvo padaryta dar gerokai iki Taivaniečių atstovybės Vilniuje atidarymo, kai šalis, gerai neapsvarsčiusi visų pasekmių, pakliuvo į kinų tinklą, užmestą ant Rytų ir Vidurio Europos valstybių, interviu portalui lrytas.lt sakė naujoji Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkė, konservatorė Laima Liucija Andrikienė.

Laima Liucija Andrikienė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Laima Liucija Andrikienė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Laima Liucija Andrikienė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Laima Liucija Andrikienė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Laima Liucija Andrikienė.<br>T.Bauro nuotr.
Laima Liucija Andrikienė.<br>T.Bauro nuotr.
Laima Liucija Andrikienė.<br>V.Skaraičio nuotr.
Laima Liucija Andrikienė.<br>V.Skaraičio nuotr.
Laima Liucija Andrikienė.<br>T.Bauro nuotr.
Laima Liucija Andrikienė.<br>T.Bauro nuotr.
Laima Liucija Andrikienė.<br>V.Skaraičio nuotr.
Laima Liucija Andrikienė.<br>V.Skaraičio nuotr.
Laima Liucija Andrikienė.<br>T.Bauro nuotr.
Laima Liucija Andrikienė.<br>T.Bauro nuotr.
SIPA/Scanpix asociatyvi nuotr.
SIPA/Scanpix asociatyvi nuotr.
Taivaniečių atstovybė Vilniuje.
Taivaniečių atstovybė Vilniuje.
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

Jan 19, 2022, 10:53 AM, atnaujinta Jan 19, 2022, 4:03 PM

Vertindama Rusijos vykdomą ginklų žvanginimą greta Ukrainos sienų ir karo Europoje grėsmę, politikė neslėpė, kad ji – labai reali.

„Kremliaus užmačios yra aiškios: į įtakos zonas padalinta Europa, SSRS restauravimas, veto teisė, sprendžiant NATO plėtros klausimus, reikalavimas stabdyti NATO atvirų durų politiką, kibernetinės atakos, jėgos demonstravimas Ukrainos pasienyje, tuo siekiant šantažuoti visą demokratinį pasaulį. Ir tai – dar ne viskas“, – tvirtino 64-erių L.L.Andrikienė.

– Oficialiai tapote Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininke. Laikotarpis – turbūt kaip niekad sudėtingas. Kokius darbus šiuo metu laikote prioritetiniais?

– Taip, tai sudėtingas laikotarpis, bet sudėtingą Lietuvos užsienio politikos darbotvarkę diktuoja įvykiai už mūsų valstybės sienų, kaip, pavyzdžiui, Kinijos agresyvėjanti ir neprognozuojama politika, kuri nėra vien Lietuvos klausimas – tai tarptautinės bendruomenės klausimas. Ne pats smagiausias laikas perimti vadovavimą Seimo užsienio reikalų komitetui.

Pastaruoju metu visuomenėje kritikos mūsų užsienio politikai nestinga. Gerai bent tai, kad net ir užsienio politikai abejingi piliečiai suprato, jog užsienio politika – ne mažiau svarbi nei bet kuri kita politika (socialinė, žemės ūkio ar sveikatos), kad ji yra net svarbesnė už kitas, nes nuo užsienio politikos rezultatų didele dalimi priklauso ir kitų įgyvendinamų politikų sėkmė.

Kalbant apie kritiką, man atrodo, kad mūsų užsienio politikoje bendrapiliečiai pasigedo tokio paprasto dalyko, kaip patirtis, kuri daugelio suprantama kaip stabilizuojantis veiksnys. Patirtį čia suprantu kaip tradiciją, tęstinumą ar perimamumą.

Kita vertus, nemažai daliai visuomenės atrodo, kad peržengta ryžtingo veikimo riba: nesame tokie dideli, kaip norėtume, todėl mums santykius su kitomis valstybėmis būtų naudingiau pervesti į santūresnį, pragmatiškesnį lygį, išlaikant vertybinį pamatą.

Mes girdime pasipiktinimą, kad užsienio politikoje Lietuvai įprastas suderintas kalbėjimas, tarpinstitucinis sutarimas dėl svarbiausių dalykų virto santykių aiškinimusi viešojoje erdvėje, kontraproduktyviu apsižodžiavimu, nekeliančiu mūsų šalies prestižo, kertančiu per pasitikėjimą mūsų valstybe.

Čia nekalbu apie pirmuosius valstybės asmenis, kalbu apie visą chorą, kuris dalyvauja užsienio politikos daryme ir jos aptarimuose. Negalime virsti tokia valstybe, iš kokios taikliai pasijuokė tuometinę ES apibūdinęs buvęs JAV Valstybės sekretorius H.Kissingeris: kam Europoje turiu paskambinti, kad sužinočiau europiečių poziciją aktualiu tarptautinės politikos klausimu?

Lietuva pasaulyje turi kalbėti vienu balsu, negali būti kelių mūsų valstybės užsienio politikų – ji gali ir turi būti viena, atspindinti, ginanti, realizuojanti mūsų nacionalinius interesus. Tai ir yra svarbiausias prioritetas.

– Jūsų pirmtakas Ž.Pavilionis šį postą palikti turėjo ne savo noru. Kokių jo klaidų žadate nebekartoti?

– Kolega turėjo pasitraukti, nes tokia buvo politinės šeimos valia – pasitraukti arba būti patrauktam. Nepavydėtinas, sunkus pasirinkimas, tačiau kartais gyvenime taip nutinka. Vertinu Ž.Pavilionio sprendimą, manau, kad tai buvo išmintingas ėjimas.

O dėl klaidų, tai atsakymas yra aiškus – nė vienos. Elementari logika sako: kam kartoti tai, kas yra klaida? Tik štai suprasti ir objektyviai įvertinti, kas buvo ar yra klaida, būtinas kritiškas požiūris, vertinant savo ir kitų sprendimus bei darbus, o dažnai reikia tiesiog laiko, nes būtent iš laiko perspektyvos žiūrint daug geriau matyti visi pliusai ir minusai.

– Gal jau gavote kokių patarimų iš Ž.Pavilionio, pavyzdžiui, dėl bendravimo su Prezidentūra, prezidento vyriausiaja patarėja užsienio reikalų klausimais A.Skaisgiryte?

– Nesame apie tai kalbėję. Nemanau, kad toks pokalbis apskritai yra prasmingas. Tuo labiau, kad A.Skaisgirytę puikiai pažįstu nuo Aukščiausiosios Tarybos (AT) laikų. Puikiai prisimenu Lietuvos reikalais gyvenančią jaunutę žurnalistę, vėliau – AT darbuotoją, Tarpparlamentinių ryšių biuro vadovę. Turėjau progų bendrauti su ponia Asta ir kaip su Užsienio reikalų ministerijos viceministre, ir kaip su mūsų šalies ambasadore užsienyje.

Taigi, pažįstame viena kitą ištisus tris dešimtmečius. Pastaraisiais metais Seime dažnai matydavau ir girdėdavau ją mūsų Užsienio reikalų komiteto posėdžiuose. Kaip, beje, ir kitus prezidentūros darbuotojus, dirbančius užsienio politikos srityje. Tikiuosi, viliuosi konstruktyvaus darbo tarp institucijų.

– Kalbant apie užsienio politiką, šiuo metu Lietuvoje bene aktualiausia tema yra Kinija. Kai su jumis kalbėjomės paskutinį kartą dar 2018 metais, dirbote Europos Parlamente. Jau tuomet didelį dėmesį jūs kreipėte į Kinijos grėsmę Europai dėl siekio užimti strateginius objektus. Tada sakėte: „Mes turime imunitetą Rusijai, turime turėti ir Kinijai, nes kinai atvažiuoja ne su tankais, o su pinigais.” Kas pasikeitė per tuos daugiau nei trejus metus? Ar tas imunitetas Kinijai atsirado?

– Imuniteto pastebimai padaugėjo, tačiau jo vis dar nėra pakankamai, taigi, esame pažeidžiami. Beje, 2018-ieji nebuvo pirmieji metai, kai kalbėjau apie Kinijos ambicijas dominuoti pasaulyje. Apie Kinijos ekonominės ekspansijos planus, pateikiamus ekonominio bendradarbiavimo strategijos padaže rašiau ir kalbėjau gerokai anksčiau.

Kinijos kompartijos vadai neslepia: Kinija siekia dominuoti pasaulyje, o tuo tikslu – deatlantizuoti pasaulį, suardyti ES ir JAV partnerystę, jų ambicingą tikslą abipus Atlanto sukurti precedento neturinčią laisvos prekybos erdvę su galinga 800 milijonų vartotojų, turinčių milžinišką perkamąją galią, armija.

Vos prieš kelerius metus, 2018 m. ar ir dar anksčiau, kai Lietuvoje įvairiose auditorijose kalbėdavau apie 2013 m. Kinijos kompartijos lyderio ir šalies prezidento Xi Jinpingo paskelbtą ir nuo tada įgyvendinamą Šilko kelio – ekonominės juostos arba Vienos juostos – vieno kelio strategiją, kurios vienas iš taikinių yra Lietuva, daugelis neslėpdavo nuostabos, kad milžiniška Kinija ne tik įžiūri jos masteliais mažytę Lietuvą, bet ir turi čia ambicingų tikslų.

Mūsų bendrapiliečiams – ne tik eiliniams piliečiams, bet ir politikams – būdavo sunku tuo patikėti. Tuo labiau, kad Kinija iki pastarojo meto veikdavo kitaip nei Rusija. Jei Rusija važiuodavo su tankais, tai kinai – su kreditais, investicijų ir milžiniškos Kinijos rinkos atvėrimo Lietuvoje pagamintoms prekėms pažadais. Visa tai skambėjo labai viliojančiai.

Tačiau aštuonerių metų patyrimas, realybė nuvylė – nei milžiniška Kinijos rinka atsivėrė, nei didelių kinų investicijų Lietuvoje sulaukėme.

– Ekonomikos ir inovacijų ministrė A.Armonaitė dabartinius santykius su Kinija pavadino „krizele“, tačiau šalies verslininkai situaciją mato visai kitaip. Grėsmė iškilo net Lietuvos verslo pasididžiavimui – lazerių ir aukštųjų technologijų sektoriui. Broliai Vizbarai jau svarsto galimybes toliau verslą plėtoti kitose šalyse, sako, kad santykių su Kinija krizė Lietuvai uždaro ir Vakarų rinkas. Ar galima sakyti, kad remdama Taivaną valdžia gerai neįvertino Kinijos atsakomųjų veiksmų rizikos?

– Lietuva laikosi savo tarptautinių įsipareigojimų, taip pat ir įsipareigojimų Kinijos Liaudies Respublikai. Lietuva neužmezgė diplomatinių santykių su Taivanu.

Nors čia galėčiau paminėti, kad, pavyzdžiui, Šventasis Sostas turi diplomatinius santykius su Kinijos Respublika (Taivanu), kad Vatikane, Romoje veikia Kinijos Respublikos (Taivano) ambasada, o Šventojo Sosto ambasada veikia Taivano sostinėje Taipėjuje, o ne Kinijos Liaudies Respublikos sostinėje Pekine. Pasaulio valstybių patyrimas šiuo klausimu yra margas.

Akivaizdu, kad Lietuvos pasitraukimas iš 17+1 formato Kinijai buvo reikšmingas smūgis. Ir verslai pastebėjo, kad problemos prasidėjo jau praėjusių metų vasarą, dar neatidarius Taivaniečių atstovybės Vilniuje.

Pastaruoju metu Kinijos daromas ekonominis spaudimas ES valstybių įmonėms – rimtas tarptautinių prekybos taisyklių bei narystės Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) įsipareigojimų pažeidimas.

– Pasaulio žiniasklaidoje garsiai nuskambėjo prezidento G.Nausėdos pasisakymas, kad ne Taivaniečių atstovybės atidarymas buvo klaida, o pavadinimas, kuris esą nebuvo su juo derintas. Šį šalies vadovo pareiškimą iš karto puolė sveikinti Kinija. Ar neatsitiks taip, kad susipyksime ne tik su kinais, bet prarasime pasitikėjimą ir pačių taivaniečių akyse?

– Turime rasti politinės valios ir būdų pasiekti konsensusą ir siųsti vieną žinią pasauliui. Visada, kai siunčiamos kelios, tuo labiau, viena kitai prieštaraujančios žinutės, kitos valstybės nebežino, kaip į jas reaguoti, kuria iš jų reikėtų tikėti. Esu optimistė – susitvarkysime, nesusipyksime, neprarasime.

– Daugelis Europos valstybių sveikina Lietuvos žingsnį dėl Taivaniečių atstovybės, tačiau nė viena jų kol kas neseka mūsų pavyzdžiu. Kodėl?

– Kinija tam ir ėmėsi žiaurių, precedento neturinčių akcijų prieš Lietuvą, kad atgrasytų kitas valstybes nuo panašių sprendimų. Tačiau proceso tos sankcijos jau nesustabdys. Visos ES požiūris į Kiniją yra ženkliai pasikeitęs. Kaip ir Rytų bei Vidurio Europos valstybių požiūris į formatą 16+1, iš kurio Lietuva pasitraukė praėjusiais metais. Pasaulio požiūris keičiasi, nes Kinija, jos elgesys per pastarąjį dešimtmetį ženkliai pasikeitė.

Šiuo metu Kinijos valdžia jau turėtų būti supratusi, kad minėtas ES vienybei skaldyti sumanytas formatas jau yra miręs. Jei nesuprato, greitai supras: kai tik pabandys sukviesti susitikimą aukščiausiu lygiu, išgirs ne vieną atsakymą, kad viena ar kita šalis pasitraukė iš šio formato ir jame nedalyvaus.

Lietuva, kaip ir kitos ES valstybės narės, renkasi formatą 27+1, t.y. 27 ES valstybės narės ir Kinija, o pirmieji tokio formato susitikimai galėtų įvykti artimoje ateityje, prieš dvi savaites prasidėjusio Prancūzijos pirmininkavimo ES Tarybai metu.   

– Jūsų vertinimu, ar leidimas taivaniečių atstovybę Lietuvoje vadinti šios salos, o ne Taibėjaus vardu, buvo klaida?

– Klaida buvo padaryta daug anksčiau, kai Lietuva, gerai neapsvarsčiusi visų pasekmių, pakliuvo į Kinijos tinklą, užmestą ant Rytų ir Vidurio Europos valstybių. Turiu galvoje jau minėtą formatą 16+1. Kinija skausmingai ir labai nenoriai paleidžia į tą tinklą patekusias valstybes, kurias jau laikė savo laimikiu.

Čia norėčiau pabrėžti svarbų aspektą: Lietuva turėtų pasiųsti aiškią žinią Kinijai, kad bendradarbiavimui, tiksliau – abipusiai naudingam bendradarbiavimui – sakome taip, tačiau Kinijos dominavimui Europoje ar visame pasaulyje – ne.

Lietuva nori ir turi kalbėtis su Kinija ne kaip su priešu, ne kaip su didžiuoju blogiu, o kaip su gerbiamu partneriu. Kinija turi suvokti – turėdama reikalų su Lietuva ji turi reikalų su visa ES ir NATO. Vieninga rinka, solidarumas, kaip ir demokratija bei žmogaus teisės abiejų klubų narėms nėra tušti žodžiai ar pigūs lozungai.

– Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) pirmininkas, Lenkijos užsienio reikalų ministras Z.Rau praėjusią savaitę perspėjo, kad karo Europoje pavojus šiuo metu yra daug didesnis nei buvo pastaruosius 30 metų. Panašiai kalbėjo ir Lietuvos kariuomenės vadas V.Rupšys, tvirtindamas, kad ši grėsmė – aukščiausia po 1945 metų. Kaip jūs žiūrite į tokius perspėjimus? Kiek pagrindo jie turi? Ar tokiu atveju kalbėtume apie grėsmę ne tik Ukrainai?

– Kalbame apie grėsmę apskritai Europai, taikai ir stabilumui Europoje, ir ne tik. Taigi, ir realią grėsmę mums, nes esame Europos dalis.

Kremliaus užmačios yra aiškios: į įtakos zonas padalinta Europa, SSRS restauravimas, veto teisė, sprendžiant NATO plėtros klausimus, reikalavimas stabdyti NATO atvirų durų politiką, kibernetinės atakos, jėgos demonstravimas Ukrainos pasienyje, tuo siekiant šantažuoti visą demokratinį pasaulį. Ir tai – dar ne viskas. Grėsmė – labai reali.

Situacija Ukrainos pasienyje, Rusijos – NATO ir Rusijos – JAV derybos, derybos ESBO formatu, jų išdavos, tarptautinės bendruomenės raginimai Rusijai deeskaluoti situaciją Ukrainos pasienyje – visa tai taip pat yra Seimo užsienio reikalų bei Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto darbotvarkėje.

– Lietuvoje praėjusią savaitę bene daugiausia diskusijų sukėlė Sausio 13-osios minėjimo metu šalia vykęs protestas, kurio dalyviai nušvilpė tiek Seimo pirmininkę, tiek premjerę. Kaip manote, ar mitingas ir provokacijos tokią dieną galėjo būti inicijuotos priešiškų režimų?

– Bent jau šiuo metu neturiu informacijos, kad galėčiau taip tvirtinti. Tačiau neabejoju, kad Lietuvos nedraugams labai patiko tos dienos protesto vaizdai Nepriklausomybės aikštėje, kad tai jau buvo ir dar bus panaudota propagandai prieš Lietuvą.

Nepasitenkinimą vienais ar kitais Seimo ar Vyriausybės sprendimais reiškia grupė žmonių, tam tikslui parinkus visiems lietuviams ypatingą dieną – Sausio 13-ąją ir iškilmingą Laisvės gynėjų minėjimą. Dieną, kai susirenkame pagerbti žuvusiuosius už Tėvynės laisvę, pareikšti pagarbą ir padėką visiems, kurie tomis istorinėmis dienomis prieš trisdešimt vienerius metus, beginkliai, stojo ginti Lietuvą ir jos laisvę.

Pamoka, kurią, mano supratimu, turime išmokti iš tos dienos įvykių, yra daug daugiau nei tik įvertinimas, kas ir kaip elgėsi. Daug svarbiau yra suvokti ir objektyviai įvertinti, kas iš tiesų vyksta mūsų valstybėje, mūsų visuomenėje.

Gyvename labai neramiame pasaulyje, agresyviai besielgiančių Rusijos ir Baltarusijos kaimynystėje, todėl turime būti ypatingai atidūs visiems mūsų vidaus procesams.

Neabejotina ir tai, kad Lietuva, mūsų žmonės yra priešiškai nusiteikusių valstybių taikiniai, taigi, turime rasti būdų maksimaliai užkardyti neigiamas išorės įtakas, ketinimus ir bandymus pasukti Lietuvos gyvenimą mūsų valstybei nepriimtina, pražūtinga vaga.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.