V.Tutkus, bendraudamas su portalu lrytas.lt, pabrėžė, kad šių dienų Ukrainos kariuomenė – pakankamai didelė, puikiai pasiruošus ir apsiginklavusi šiuolaikine technika.
Jeigu ir atsitiktų taip, kad Rusija užpultų Ukrainą, generolas-leitenantas tvirtino net neabejojąs, kad ukrainiečiai kautųsi aršiai.
Paklaustas, ar, kaip karo reikalus išmanantis ir turintis nemenkos karybos patirties, mato šiuo metu realią grėsmę karui iš Rusijos pusės prieš Ukrainą, V.Tutkus sakė – „Ne“.
– Kokiais argumentais remiatės, taip kategoriškai tvirtindamas, kad karo tarp Rusijos ir Ukrainos tikrai nebus?
– Bet koks karas šiaip sau neprasideda. Koks Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas bebūtų diktatorius, vienas jis sprendimų nepriiminėja.
Be to, einant į karą, visada reikia turėti kažkokį galutinį tikslą. Šiuo atveju būtų visos Ukrainos okupacija. Su kuo tokiu atveju susidurtų Rusija – su puikiai pasirengusia Ukrainos kariuomene, su nuo seno priešiškai Rusijos atžvilgiu nusiteikusiais Vakarų Ukrainos žmonėmis, kurie kautųsi iki paskutinio ukrainiečio.
Tai – tik dalis galimų grėsmių, jau nekalbant apie didžiulius aukų skaičius. Net jeigu atsitiktų taip, kad Rusijai pavyktų okupuoti bent dalį Ukrainos, jai dar tektų kautis ir partizaniniame ukrainiečių kare.
Ir dar prie viso to Rusija stotų į kaktomušą su Vakarų šalių reakcija bei sankcijomis, kurios, anot JAV prezidento Joe Bideno, gali būti nepaprastai žiaurios.
– Nepaisant visų šių aplinkybių, Rusija vis tiek žvangina ginklais?
– Mano galva, nereikėtų priešų ar diktatorių laikyti kvailiais. Priešą visada būtina rimtai vertinti. Geriau pervertinti, nei neįvertinti realiai.
Prisiminkim situaciją 2008 m. Gruzijoje. Tada karą labai gudriai išprovokavo Rusija, ko pasekoje gruzinai tankais atakavo rusų taikdarius. Rusai į tai, žinoma, atsakė, tačiau tam jie ruošėsi iš anksto. Ir tai patvirtina jų veiksmai. Tuo metu vyko nemenkos apimties Rusijos karinės pratybos. Joms pasibaigus, kariai į dislokacijos vietas negrįžo, o iš to išplaukia ir daugiau klausimų.
Kai rusai ėmėsi karinių veiksmų, atsakydami už jų taikdarių užpuolimą, buvo prasibrovę beveik iki Tbilisio, bet netrukus pasitraukė į senas savo pozicijas. Kitaip tariant, pademonstravo karinę galią, tačiau Gruzijos neokupavo. O Vakarų atsakas į tai buvo itin nuosaikus – Rusijai buvo papriekaištauta tik už neadekvatų atsaką Gruzijai.
Neatmestina galimybė, kad dabar ir Ukrainą rusai gali provokuoti. Juolab, kad situacija Ukrainoje tam palanki – į šalį sugrįžo buvęs šalies prezidentas Petro Porošenko, prieš kurį yra pradėtos bylos, vėl kyla bruzdėjimai, vėl kalbama apie galimą naują Maidaną. Net neabejoju, kad rusai tais neramumais gali pasinaudoti. Tik – kaip?
Tarkim, jei ukrainiečiai sugalvotų susigrąžinti Donbasą, rusai pakiltų į kovą. Vienareikšmiškai. Juk ten, jei neklystu, gyvena apie du šimtai tūkstančių Rusijos piliečių.
– Kaip Vakarai karo atveju galėtų ginti Ukrainą?
– Vakarai jos ginklu negintų, nes ji nėra NATO narė. Apie tai pasakė jau visi, įskaitant NATO vadovybę, nors ir britai, ir amerikiečiai tiekia Ukrainai ginkluotę. Tačiau štai, Vokietija neleido britams skristi per savo teritoriją su ginkluote, skirta Ukrainai. Kitaip tariant, vienybės Europos Sąjungoje (ES) Ukrainos saugumo klausimu kol kas nėra.
– Na, bet ar ne ugnies kurstymas ir prieš ES, ir prieš NATO tai, kad Rusija jau ėmė reikalauti, kad būtų peržiūrėtas naujų narių priėmimas į NATO po 1997 m.?
– Kai Lietuvoje, dar prieš mūsų šaliai stojant į NATO 2004 m., viešėjo tuometinis Rusijos gynybos ministras Sergejus Ivanovas, jis viešai kalbėjo, kad Lietuvos siekis tapti NATO nare nėra Rusijos reikalas. Tai, anot jo, Vilniaus ir Briuselio susitarimo dalykas. Tiesa, tada S. Ivanovas dar pridūrė, kad Rusija nemano, kad Lietuva elgiasi teisingai, stodama į NATO, tačiau, esą, Rusijos tai neliečia.
Rusijos nepasitenkinimas dėl NATO plėtros aiškus, tačiau aš, kaip kariškis ir puikiai išmanantis NATO struktūrą bei veiklą, galiu labai atsakingai pareikšti, kad net klausimo kėlimas apie atsitraukimą į 1997 m. pozicijas yra absoliučiai nepriimtinas. Reikia dar turėti galvoje ir tai, kad NATO sprendimai dėl narystės visada priimami tik konsensusu. Kitaip tariant, be balsavimo vienbalsiai.
Apie NATO plėtrą nei JAV, nei kitos šalys narės negali kalbėti viso Aljanso, o tik savo vardu. NATO vardu kalbėti įgaliojimus turi tik jos generalinis sekretorius.
– Vadinasi, keldama klausimą dėl NATO plėtros iki 1997 m., Rusija ėmėsi šantažo?
– Be abejo. Dabar vyksta intensyvios diplomatinės derybos tarp Rusijos, NATO, JAV ir ES šalių. Net neabejoju, kad jos duos kokių nors realių rezultatų, nes, jei nebūtų galimybių pasiekti susitarimų, nevyktų ir derybos.
– Bet juk Rusija derasi iš jėgos pozicijų.
– Taip. Bet atsigręžkime šiek tiek atgal. Čečėnijos problemos buvo išspręstos Rusijos naudai. Sirijoje taip pat buvo veikiama pagal Rusijos scenarijų. Gruzijoje Rusija, nors ir jėga, bet susitvarkė taip, kaip norėjo. Kryme – taip pat. Liko Donbasas ir Doneckas.
Kas pasistengė kad atsirastų Minsko susitarimai, dabar aiškiai atsakyti būtų nelengva, tačiau juose juk pasakyta, kad turėtų vykti Ukrainos derybos su separatistinių respublikų atstovais. Tai, žinoma, Rusijai – koziris, bet nemanau, kad ji pultų Donbasą. Jai dabar reikia gudrios provokacijos ir ji žaidžia pakankamai platų žaidimą. Gal neatsitiktinai kaupia karines pajėgas Ukrainos pasienyje, bet Rusija tai daro savo teritorijoje ir todėl nėra aiškaus pagrindo jai dėl to priekaištauti.
– Kaip jums atrodo, ar Rusija sau naudingos provokacijos laukia tik Ukrainoje, ar ir – Baltijos šalyse bei Lenkijoje?
– Nemanyčiau. Tik man kelia nerimą tai, kad pratybų „Zapad“ metu Rusija ir Baltarusija turėjo vieningą vadų štabą. Kitaip tariant, Baltarusijos kariuomenė de facto tampa Rusijos kariuomenės dalimi.
– Akivaizdu, kad pabėgėlių srautais iš Baltarusijos į Lietuvą, Lenkiją ir Latviją Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka bandė provokuoti bent vienam šūviui.
– Galbūt, bet jam tai nepavyko. Tam, neabejotinai, turėjo įtakos ir buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambučiai ir ES derybos su A.Lukašenka dėl pabėgėlių krizės. Nors ji buvo už tai kritikuojama, bet, mano galva, kur kas geriau – prastos derybos arba bloga taika, nei geras karas.
Bet reikėtų atkreipti dėmesį į Baltarusijos skleidžiamą informaciją apie tai, esą tiems pabėgėliams ginklai atkeliauja iš Lenkijos. Kad jie turėjo ginklų, nekelia abejonių, tačiau tikrai netikiu, kad juos tiekė lenkai.
– Kaip vertinate įspėjimus Lietuvai, kad, esant tokiai situacijai Ukrainoje, reikia užvesti karines mašinas?
– Kaip kariuomenėje sakoma – nori taikos ruoškis karui. Bet kokioje situacijoje budrumas būtinas, o dabar jis reikalingas kaip niekad. Manyčiau Lietuvai derėtų peržiūrėti savo gynybos planus.
