A.U., susirask normalų darbą Ne pasroviui. Žinomas žurnalistas į pasaulį žvelgia savaip

Kadangi esu savamokslis psichologas ir gyvenimo universitetus išėjęs sužalotų sielų ekspertas, šiandien pasikalbėkime apie vieną iš dalykų, kurie skiria laimingą žmogų nuo nelaimingo. Perskaitę šią instrukciją galėsite rinktis būti laimingi.

Andrius Užkalnis.<br>V.Skaraičio nuotr.
Andrius Užkalnis.<br>V.Skaraičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

2022-01-30 07:55

Jei norite per tris minutes nustatyti, ar žmogus laimingas, ar ne, paprašykite, kad papasakotų apie savo darbą.

Vieni žmonės kalbės artikuliuotai, rišliai ir įdomiai. Kiti nelabai sugebės paaiškinti, ką darbe veikia, užtat labai spalvingai išdėstys, kas jiems darbe nepatinka: atlyginimas mažas, viršininkas kvailas arba piktas, arba kerštingas, ir viskas nesąmoningai organizuota.

Aišku, būtų galima paklausti, kodėl nekeiti darbo, kuris daro tave nelaimingą, ir atsakymas bus: „Lengviau pasakyti negu padaryti“, „kur aš kitą darbą rasiu?“, „ne viskas taip paprasta“.

Tada kitas klausimas: „Ar manai, kad aplink yra žmonių, kuriems jų darbas patinka, tenkina atlyginimas, bendradarbiai, veiklos sritis? Yra tokių ar ne?“

Jie pripažins, kad tokių tikrai yra, ir sau tyliai pagalvos, jog jie tokių nekenčia.

Žinote, kodėl? Todėl, jog patys norėtų būti tokie, bet mano, kad tai neįmanoma.

Čia mano mėgstamas anekdotas: „Žinote tuos žmones, kurie ryte lengvai atsikelia, valgo be kaltės jausmo, mėgsta savo darbą ir vakare eina miegoti laimingi, nes ryt bus dar viena diena? Aš negaliu tokių žmonių pakęsti.“

Štai situacija, banali ir liūdna kaip ligos simptomas. Lietuvis, pavadintas Vytautu (bet ne Vytautas), laimėjo milijonus loterijoje, žada darbo nemesti, galbūt žmona pradės naują verslą, o tūkstančiai nelaimingų asmenų (pavadinkime juos runkeliais) taškosi pagiežos ir patyčių purvais komentaruose.

Runkeliai negali atimti iš Vytauto tų milijonų. Jie taip pat nesitiki, kad jis praloš visus turtus nuskridęs į Las Vegasą.

Nelabai tikėtina ir tai, kad jis nusipirks didelę jachtą, išplauks į kelionę aplink pasaulį, prieš tai susiradęs naują žmoną, ir priburbuliuos.

Bet sumenkinti Vytautą runkeliai privalo ir todėl bado pirštais: koks nevykėlis, gali nedirbti ir vis tiek dirba! Vergovė, matyt, jo genuose, kad taip patinka vergauti.

Mat nelaimingas žmogus negali įsivaizduoti, kad kitam darbas gali būti malonus ir geidžiamas. Jis bado pirštais į žinomus milijonierius ir milijardierius, kurie niekada nenustoja dirbę.

„Jiems niekada negana, kažkokie ligoniai.“ Ne, jiems tiesiog patinka dirbti.

Veikla, darbas ir pasaulio keitimas didesne ar mažesne apimtimi yra jų prasmė, jų džiaugsmas ir jų komforto zona.

Nors ir nesu milijonierius (kol kas), juos labai gerai suprantu: prie darbo stalo, filmavimo aikštelėje, įrašų studijoje arba fotografuodamas jaučiuosi taip pat gerai, kaip minėti runkeliai jaučiasi atsisėdę prieš televizorių, atsidarę bambalinio alaus ir žiūrėdami kvailas TV laidas apie garsenybių skyrybas arba emigrantų bėdas.

Čia dar vienas nelaimingo žmogaus požymis: jam labiausiai patinka laidos apie tai, kaip kam nors nepasisekė (išsiskyrė, viską prarado, priaugo daug svorio, buvo apmulkintas), nes tuomet jis trumpam pasijunta pranašesnis.

Taisyklė labai paprasta: visi laimingi žmonės dirba mėgstamą darbą.

Visi žmonės, dirbantys mėgstamą darbą, yra vidutiniškai arba labai laimingi.

Yra tokių, kurie dirba nekenčiamą darbą, kuris svarbus kitiems, ir sako, kad jie laimingi, nes padeda žmonėms.

Jie dažnai iš tikrųjų padeda kitiems, bet laimingi nėra: tiesiog pripratę prie kančios, įgavę priklausomybę nuo jos (tai visiškai rimtas atvejis – kančios priklausomybės kamuojami žmonės ieško jos kaip koks narkomanas kvaišalų).

Žinoma, nekalbu apie tuos, kurie alina save darbe dėl karjeros, premijos, didesnės algos ar dėl to, kad tiesiog nenori vakare grįžti į namus, kur jiems blogai. Tie žmonės nėra laimingi.

Mėgstamas darbas nebūtinai susijęs su didžiausiomis pajamomis. Daugeliui tai sunku suprasti, bet ne visiems gyvenime pinigai yra svarbiausia.

Laimingam žmogui užtenka tų pinigų, kuriuos gauna, nes jis visada gali pasirinkti tokią veiklą, kurioje pinigų jam užtenka.

Pinigai yra tik instrumentas, kaip ir degalai automobiliui. Kad važiuotum, bake turi būti benzino.

Bet pripylęs baką iki viršaus, dar pridėjęs atsargai keliasdešimt litrų kanistruose ir prikabinęs cisterną nei greičiau važiuosi, nei kelionė bus malonesnė.

Laimingi žmonės niekada nekalba apie svajonių darbą, nes jie nesvajoja apie darbą, jie jį jau turi.

Internete dažnokai susiduriu su žmonėmis, kurie man siūlo keisti darbą, tik jie paprastai tai išdėsto kiek kitaip: „Žioply, pažiūrėk į save, kuo tu užsiimi? Kiaule, tu ėdi restoranuose, rašinėji nesąmones, kažkokį žurnalą leidi, reklamuoji koldūnus, uostai kvepalus, bastaisi po pasaulį.

Ar vyrui tai solidu? Tarsi ir nebe piemuo. Susirask normalų darbą.“

Leiskite pasitikslinti, ar teisingai supratau. Darau tai, kas man patinka ir kas gerai sekasi (nes iš kiekvienos savo veiklos uždirbu pinigų ir jų man pakanka).

Yra tūkstančiai žmonių, kuriems mano darbas patinka (žinoma, ir tūkstančiai tų, kurie jo nekenčia, bet jie man nuoširdžiai neberūpi, man reikia rūpintis tik tais, kurie mane mėgsta).

Ir jūs man siūlote viską mesti ir būti tokiam kaip jūs?

Blogai dirbti beprasmišką darbą už menką atlyginimą, kasdien vargti transporto spūstyse, valgyti neskanų maistą, žiūrėti pro bjauraus buto langus į kitus bjaurius daugiabučius ir būti tokia tuščia vieta, kad jūsų greičiausiai net motina neprisimena?

Kaip jums atrodo, kodėl turėčiau taip elgtis? Koks tikslas? Kad jūs nesijaustumėte vieniši savo nelaimingame gyvenime? Jūs ir taip nesate vieniši – tokių kaip jūs daugybė.

Nelaimingas žmogus, nesuprasdamas savo troškimų absurdo, visada labiausiai nori, kad laimingi žmonės dingtų iš jo akiračio.

Nelaimingumas kartais gali būti toks stiprus, kad virsta agresija. Ne veltui sakoma: „Ko čia toks patenkintas, išsišiepęs? Tu toks laimingas, kad norisi į snukį trenkti.“

Panašiai elgiasi žmogus, sukaupęs viduje daug neapykantos pačiam sau, – pamatęs švarią sieną nori ją išteplioti. Arba išdaužti langą. Harmonija, grožis ir laimė kelia jam didelį diskomfortą.

Visi esate matę senų bambeklių, kuriuos nervina viskas, kas susiję su jaunimu. Kaip jie rengiasi, kaip elgiasi, kokios muzikos klausosi, kaip vaikšto, kaip kalba.

„Mūsų laikais jaunimas buvo kitoks“, – kai girdi žmones taip sakant, žinai, kad jie pasako savo diagnozę.

Kai pradeda erzinti jaunimas, tai ne ženklas, kad pasenai. Amžius – tik skaičius. Kai pradeda erzinti jaunimas, tai pranešimas, kad prisikaupė pagiežos apie tuos pačius dalykus, kurie erzina.

Jei nepatinka jų išvaizda – esi nepatenkintas savąja. Jei nepatinka jų drabužiai – tau pačiam nepatinka, kaip rengiesi.

Jeigu nepatinka, kad jie linksmi ir nerūpestingi, vadinasi, esi prislėgtas savo liūdesio.

Ar turi kokių nors privalumų nelaimingas gyvenimas ir nuolatinis nepasitenkinimas? Žinoma. Nelaimingumas ir nerimastingumas, kančios yra vieninteliai degalai, kurių reikia kūrybai. Iš komforto neatsiranda domėjimasis aplinka, aštrus dėmesys, akylas stebėjimas, analizavimas, lindimas į kitų žmonių reikalus ir išgyvenimus, kurie būtini kūrybai.

Kūryba minta traumomis, dramomis, neatsakytais klausimais, įkyriomis mintimis.

Palauk, Užkalni, o pats ar ne tuo užsiimi? Tai kaip čia išeina, lyg ir tu pats esi šia prasme nelaimingas? Taip ir išeina.

Sakau, pats laikas man susirasti normalų darbą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.