Man retai pasitaiko sėdėti lėktuve prie lango, nes dažniausiai prašau vietos prie tako, kad galėčiau ištiesti nors vieną koją. Nesuprantu, ar žmonės paaugo, ar lėktuvai susitraukė, bet kuo toliau, tuo labiau juose mažėja vietos kojoms. Suprasčiau, jei nebetilptų subinė, bet kuo čia dėtos kojos?
Anglų botanikas Robertas Brownas buvo pirmasis, per mikroskopą pastebėjęs molekulių judėjimą. Žiūriu iš dešimties tūkstančių metrų į Žemę ir nematau jokio judėjimo. Nematau nė vienos problemos, nė vieno sielvarto, nė vieno džiaugsmo – apačioje plytintis kažkoks Vokietijos miestas primena kaustyto kareiviško bato pėdsaką. Tokia būsena vadinasi atostogomis. Galva tuščia, vakuumas.
Būtų puiku, jeigu savo atmintį galėtum tvarkyti kaip elektroninio pašto dėžę, – gauti prisiminimai, išsiųsti prisiminimai, o štai nemalonūs – visi į šiukšlių dėžę, į šlamštą ir – trinti, trinti, trinti.
Deja, blogi prisiminimai yra harmoningos asmenybės dalis. Žmonės su gerais prisiminimais įmanomi tik nuotraukose.
Keliauti šiais pandeminiais laikais – jau savaime žygdarbis. Į oro uostą reikalaujama atvykti dvi valandos prieš skrydį, bet, jeigu sąžiningai, galėtų kur nors smulkiomis raidelėmis parašyti – žinok, šunsnuki, teks tas dvi valandas stovėti eilėje prie registracijos langelio! Negana to, tuo pat metu į mažytę Vilniaus oro uosto registracijos patalpą suleisti iš karto trys lėktuvai, ir visi – į slidinėjimo atostogas.
Dviejų metrų atstumo niekas nebeprisimena – džiaugiesi, kad gauni dvidešimt centimetrų, ir tikiesi, kad šalia virš kaukės kybanti nosis nėra sklidina užkrato.
Prancūzijoje nuolat kas nors streikuoja, nekeista, kad bagažo reikia laukti ilgai. Dar įdomiau, kad vienas lagaminas apskritai nepasirodo.
Blaškausi kaip komiškas personažas, kuriam Scenaristas būtinai nori sušikti atostogas. Galiausiai paaiškėja – lagaminas kažkodėl pateko ant kito transporterio, kartu su slidėmis.
Kai viešbutyje sužinome, kad šalia mūsų užsakymo numerio – ne mūsų pavardės, suprantu, kad iš tiesų patekome į scenarijų. Laimė, bent jau yra užsakymo numeris, o numeriai šiais laikais svarbiau už pavardes.
Eidamas koridoriumi sakau Jolantai: jeigu tai komedija – rasime du diedus mūsų kambaryje, jeigu tragedija – vonioje bus pakaruoklis. Atidarome duris – komedija.
Du diedai. Registratūroje atsiprašo, duoda kito kambario raktus. Išsikrauname daiktus, eisime apžiūrėti miestelio. Deja, komedija tęsiasi – kambario neįmanoma užrakinti. Vėl į registratūrą. Mergina negali patikėti (o kas galėtų), pati ateina patikrinti. Vėl atsiprašymai, laukiame šaltkalvio. Viešbutis keturių žvaigždučių, bet spynos 1993 metų pavyzdžio, taigi pakeisti šerdelę nesudėtinga.
Eidamas gatve galvoju – dabar mane pritrėkš nuo stogo nuslinkęs sniego sluoksnis ar paslydęs ant apledėjusio šaligatvio susilaužysiu nosį?
Pagaliau kylame keltuvais į slidinėjimo trasas, dangus mėlynas, sniegas baltas, ir kuo aukščiau kylame, tuo labiau tolsta lagaminai, spynos, laikrodžiai, paveikslai, sienos, lieka tik Alpių viršūnės ir geras jausmas, kad esi kaip tik ten, kur turi būti. Viską gyvenime tik ir darom dėl šio vienintelio jausmo – siela ir protu sutapti su buvimo čia akimirka, žiūrėti į baltas viršūnes ir nieko nenorėti, nieko, nieko, net mirties. Taip, kalnų grožis kartais būna mirtinas.
Net ir čia, mėgėjiško sporto pasaulyje.
Įpusėjus atostogų savaitei pasklinda žinia, kad Savojos regione, ten, kur slidinėjame, žuvo prancūzų aktorius. Lietuvos žiniasklaidoje pagyvėjimas – aktorius žuvo susidūręs su lietuviu. Ten galėjo būti kiekvienas iš mūsų, slidinėjimo entuziastų, ir viename, ir kitame vaidmenyje. Persuku mintyse patirtus nuotykius – lagaminas, registracija, supainioti kambariai, sugedusi spyna... Situacijų komedijos pabaiga – su tragišku akcentu.
Bet saulė tebešviečia, dangus žydras, o sniegas vis dar akinamo baltumo. Net jei banalybė susiplaka su amžinybe, kalnuose nepalieka jausmas – kažkas yra pasaulyje didesnis už tave. Geras jausmas.
