Visgi V. Čmilytės-Nielsen pasisakymai šia tema kur kas nuosaikesni nei kitų mažųjų koalicijos partnerių – Liberalų sąjūdžiui ir Laisvės partijai priklausančių politikų. Ir ne tik dėl to, kad politikė permainas valdančiojoje daugumoje bei Vyriausybės sudėtyje mato tik tuomet, kai bus susitvarkyta su pagrindinėmis valstybę ištikusiomis krizėmis. Liberalų sąjūdžiui pirmininkaujanti politikė nesutinka su nuostata, kad dabartinėje daugumoje valdantieji daro tai, ką nori, o mažieji – tai, ką reikia.
Be to, politikė yra įsitikinusi, kad šiame Seime kaip niekada anksčiau yra daug liberalizmo dvasios. Kita vertus, akcentuoja Seimo pirmininkė, ir nesutarimai, kurie kilo tarp koaliciją sudarančių jėgų, yra tiesiog natūralūs.
„Ar santykiai koalicijoje yra kaip įsimylėjėlių santykiai, kurie niekada nesipyksta ir visada už rankos vaikšto susikibę? Tikrai ne. Taip nėra“, – Eltai teigė V. Čmilytė-Nielsen.
Nedramatizavo politikė ir viešojoje erdvėje vis sukibirkščiuojančio vadinamųjų agroliberalų klausimo. Jos teigimu, rizikos, kad keli Liberalų sąjūdžio frakcijos atstovai galėtų apleisti dešiniųjų stovyklą, nėra, o tai, kad partijoje atsiranda sunkiau į liberalizmo rėmus telpančių politikų – Lietuvoje galiojančios rinkimų sistemos pasekmė.
Galiausiai interviu V. Čmilytė-Nielsen įvertino būgštavimus, kad Lietuvos šeimų sąjūdžio organizuojami mitingai vėl gali aptemdyti valstybei svarbių švenčių minėjimą. Politikė, viena vertus, abejojo, ar nepasitenkinimą valdžia reiškianti organizacija yra nusiteikusi kalbėti apie jų rodomo nusivylimo priežastis.
Kita vertus, komentuodama viešojoje erdvėje pasigirdusius svarstymus, kad prezidentas Gitanas Nausėda galėtų įsiaudrinusius protestuotojus apraminti, Seimo vadovė pažymėjo, jog apmaudu būtų, jei kanalą kalbėti turintys politikai nebandytų perkalbėti grupių, pastaruoju metu griovusių Lietuvai svarbių įvykių minėjimo nuotaiką.
„Matyt, tais kanalais vertėtų pasinaudoti tam, kad mes turėtume tokią nuotaiką, kuri ir turėtų būti per tokias dienas ir tokius minėjimus, prisimenant žmones, kurie paaukojo viską, kas brangiausia, kad Lietuva būtų nepriklausoma ir laisva valstybė“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.
Pirmininke, ar valdančioji dauguma šiek tiek daugiau nei po metų darbo dar turi parako?
– Taip, aš tuo net neabejoju. Valdančioji dauguma yra, ji daro darbus, ji planuoja darbus. Žinoma, yra daug iššūkių tiek užsienio politikoje, tiek saugumo srityje, tiek vis dar susijusių su COVID-19 ar su kai kuriais ekonominiais dalykais. Tačiau žvelgiant atgal – į pirmuosius darbo metus – aš taip pat džiaugiuosi tuo, ką Seimas yra nuveikęs, ką yra padariusi ši valdančioji dauguma tiek kalbant apie žmones, kurių situacija yra jautriausia: skurdo mažinimas, pajamų didinimo iniciatyvos, pavyzdžiui, pakankamai ženklus NPD didinimas. Taip pat su žmogaus teisėmis susiję klausimai, kuriuos, nors ne visus išsprendėme, bet tikrai pasistūmėjome į priekį. Žodžiu, darbai yra padaryti ir laukia reformos.
– Tačiau yra ir nemažai nepadarytų darbų, darbų, kurie įstrigo kažkur pusiaukelėje arba išvis buvo nustumti į šoną. Bet mano klausimas labiau apie tai, ką apie valdančiosios daugumos tvirtumą parodė šiek tiek daugiau nei metai darbo. Kai kas sako, beje, ir prezidento vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis, kad ši dauguma yra stipri tiek, kiek jai nėra alternatyvų – kad ji ne pati iš savęs tvirta. Iš dalies apie tai užsiminė ir premjerė trąšų sukeltoje krizėje: pasileisti Vyriausybė negali, nes nėra kitų, kurie galėtų ją sudaryti.
– Kaip ir sakiau nuo pirmųjų šios koalicijos sudarymo dienų, tą patį galiu pasakyti ir dabar: nepaisant to, kad ją sudaro tris skirtingas programas turinčios partijos, savarankiškos partijos, turinčios savo politinę darbotvarkę, mus šioje koalicijoje sieja kur kas daugiau klausimų nei skiria. Iki šiol taip ir yra. Mus sieja požiūriai į daugelį dalykų, o skirtys, žinoma, taip pat egzistuoja. Kitaip ir būti negali, nes kiekviena partija atstovauja šiek tiek kitiems rinkėjams. Esame su savo prioritetais, su savo politinėmis darbotvarkėmis, ir tai reikalauja daug darbo, daug derinimo tarpusavyje. Kartais, žinoma, yra ir nuomonių išsiskyrimai, bandant tas programines nuostatas įgyvendinti.
– Bet viešojoje erdvėje jau dabar nemažai susiformavę naratyvų, kad valdančioji dauguma, ypač pasibaigusioje rudens sesijoje, turėjo ne vieną savotišką testą, po kurio paaiškėjo, kad Seimo dauguma namų darbų neatliko, nes dirbant kartu frakcijos pasirodė prastai. Tai trąšų tranzito klausimas, jis nebuvo viduje išdiskutuotas, automobilių taršos mokestis, privalomojo skiepijimo socialiniams darbuotojams ir medikams klausimas ir kt. Kitaip tariant, pilna vietų, kai daugumos partijos apvirto užkliuvusios kone už linijos. Ką rodo tokie „testai“? Ar nėra akivaizdu, kad šiai daugumai kažko trūksta? Jūs sakote, kad yra kažkas, kas vienija, bet realybė rodo kitaip – matome trukdžius, atsirandančius iš kažko stokos. Galbūt komunikacijos?
– Na, komunikacijos tikrai niekada nėra per daug. Derinimo tarpusavyje tikrai niekada nėra per daug. Kartais būdavo atvejų, kai jos šiek tiek ir pritrūkdavo, tačiau aš vėlgi galėčiau pasakyti, kad yra kur kas daugiau sėkmingai bei logiškai susiklosčiusių balsavimų ir sprendimų priėmimo pavyzdžių nei vienas ar kitas, kuris nepraėjo. Ar santykiai koalicijoje yra kaip įsimylėjėlių santykiai, kurie niekada nesipyksta ir visada už rankos vaikšto susikibę? Tikrai ne. Taip nėra.
– Panašiai Saulius Skvernelis apie narystę partijoje kalba – kad tai nėra santuoka.
– Nežinojau šios minties, bet man atrodo, kad akivaizdu, jog yra ir tam tikrų pakibirkščiavimų. Ir aš kitaip neįsivaizduoju gyvo, normalaus politinio darbo. Matyt, tik ne visiškose demokratijose jis gali būti hierarchiškas, kur pasakoma, kaip daryti, ir tada viskas yra vykdoma.
– Bet visgi, kiek to gyvybingumo daugumoje? Prisiminkime vieną svarbiausių balsavimų rudens sesijoje. Tai balsavimas dėl biudžeto. Kai kam ir dabar atrodo, kad šis balsavimas praėjo per „Vinkaus plauką“. Skvernelis tuo metu – iš karto po biudžeto priėmimo – prisiminęs „auksinius“ savo Vyriausybės laikus, sakė, kad jo pateiktą biudžetą palaikydavo nepalyginamai daugiau parlamentarų. O dabar biudžetas priimtas vos vos. Ar tai nerodo, kad ši dauguma trapesnė nei buvo, pavyzdžiui, Skvernelio.
– Aritmetiškai, akivaizdu, kad balsų yra mažiau. Sauliui Skverneliui galima atsakyti, kad turėti tokią masyvią daugumą yra didžiulė prabanga ir ne taip dažnai mūsų politinėje tradicijoje būna, kad Vyriausybė turi tokią didelę daugumą. Tai atriša rankas. Nors tokiu atveju irgi ne visada būna gerai, nes buldozeriu važiuojama per daugelį dalykų, ką mes ne kartą matėme praėjusią kadenciją. Dabar daugiau darbo yra derinimo prasme, daugiau tarpfrakcinio darbo. Ar tai yra blogai demokratijai – aš taip nemanau. Aš manau, kad valstybei tai nėra blogai.
– O kalbant apie komunikaciją ir pozicijų derinimą. Šis procesas, sakykime taip, koalicijoje gali kurti socialinį kapitalą, atitinkamai stiprinantį gausumo prasme negausią daugumą. Kiek yra pasitarimų ir kalbėjimosi? Dėl šio klausimo yra nuomonių įvairių. Tie patys valdančiųjų partijų nariai, ypač parlamentarai iš mažųjų partnerių pusės, sako, kad šioje valdančiojoje koalicijoje yra per mažai kalbamasi tarpusavyje ir ypač prieš svarbius ar rezonansą keliančius sprendimus. Jūsų manymu, šiame kontekste yra dar poreikio pasitempti?
– Kolegų ir mano pačios partijos atstovų visai neseni pareiškimai, kad trūksta vienokių ar kitokių formatų... Aš juos vertinu kaip pirmųjų darbo metų įvertinimą, bet ir kaip gana savikritišką įvertinimą, sakant, kad norime būti labiau proaktyvūs, labiau kupini idėjų, neštis prie bendro stalo daug projektų ir panašiai. Tai aš vertinu kaip pozityvų dalyką. Grįžtant prie įvairių formatų, jų jau ir dabar yra daug. Ar jų galėtų būti daugiau – žinoma, kad galėtų būti daugiau, kadangi turint nelabai didelę daugumą reikia kiekvienam klausimui skirti dėmesio ir išanalizuoti pasitaikančius nuomonių skirtumus.
– Tarp jūsų minimų formatų nėra koalicinės tarybos, kas yra gana tradicinis instrumentas valdančiosiose daugumose. Ankstesnės valdančiosios daugumos turėjo – o štai čia nėra. Ir kai kurių Liberalų sąjūdžio atstovų nuoskauda, panašu, yra susijusi su tuo, kad štai nėra tarybos ir galbūt dėl to yra priiminėjami tam tikri valiniai sprendimai – dėl to ir gimsta nesutarimai. Kodėl, pirmininke, iki šiol nėra tarybos, kai valdančioji dauguma jau dirba ilgiau nei metus?
– Kaip ir minėjau, kolegų iš Liberalų sąjūdžio pasakymus ir vertinimus aš vertinu kaip norą būti labiau proaktyviems. Kalbant apie koalicinės tarybos formatą. Aš manyčiau, kad taip. Galbūt atėjo laikas, įvertinus pirmuosius metus, įvertinus kai kurias sėkmes ir nesėkmes, turėti dar ir papildomą, labiau formalizuotą formatą. Tačiau ar jis kažką iš esmės pakeis – nemanyčiau. Tačiau kiekvienas papildomas kalbėjimo forumas yra iš esmės naudingas.
– Jūs praėjusių metų gegužę abejojote, ar verta formalizuoti santykius. Kas verčia ir dabar šiek tiek abejoti koalicinės tarybos teikiama nauda?
– Aš nesakau, kad abejoju nauda, aš neabejoju, kad tai būtų naudingas papildomas formatas. Aš taip pat galiu paliudyti, kad diskutuojama koalicijoje nuolat įvairiais formatais. Turime ir kassavaitinį frakcijų seniūnų pasitarimą, vyksta pokalbiai ir pagal poreikį. Tai būtų dar vienas papildomas formatas. Ir šiame etape aš jį matau kaip gana prasmingą.
– Nemanote, kad gausiausiai – pusšimtį parlamentarų turinčiai konservatorių frakcijai yra naudingiausia, kad neatsirado šis formatas. Gal konservatoriams, nesant papildomo formato, lengviau prastumti, vaizdžiai tariant, tam tikrus sprendimus ir neaktualizuoti mažiesiems partneriams aktualių sprendimų?
–Aš manau, kad yra atvirkščiai, aš manau ,kad tai tampa pretekstu kai kuriais atvejais nesilaikyti ar vengti kažkokių bendrų susitarimų ar bendros pozicijos. Tad, man atrodo, kad didžioji frakcija turėtų būti suinteresuota pakankamai disciplinuotu, periodišku darbu, kuris ir vestų prie sklandesnių rezultatų.
– Klausantis jūsų, galima susidaryti įspūdį, kad jūs nematote, jog šioje daugumoje pasiskirstyta funkcijomis. Kaip sakė vienas profesorius: valdantieji daro tai, ką nori, o mažieji – tai, ką reikia.
– Žvelgdama į tas iniciatyvas, kurios yra teikiamos, į dėmesį, kokio viešojoje erdvėje tai sulaukia... Pavyzdžiui, pati kelis mėnesius dirbu su vadinamuoju Šeimų paketu, kuris susilaukė palaikymo ne tik pozicijoje, bet ir opozicijoje. Tad aš šito neįžvelgčiau ir, manau, kad tai yra natūralus noras ieškoti konfliktinių taškų ir temų, kurios visais laikais politologams buvo įdomios.
– Tuomet iš kur kyla tas nepasitenkinimas tarp kai kurių koalicijos politikų? Kaip sakėte, tai natūralu, nes koalicija sudaryta iš trijų skirtingų partijų. Bet ar nėra taip, kad artėjant Seimo rinkimams vienmandatininkams, ypač norintiems pasisakyti apie savo nuveiktus darbus, užkais kraujas ir kils rizika tą trapią daugumą sudaužyti?
– Žinote, šioje daugumoje ir ypač šiuo metu mes esame suprasdami, kad yra sudėtingas laikas ir sudėtingi sprendimai. Tikrai nesivadovaujama tuo, kas atskiriems nariams – ar jie būtų vienmandatininkai, ar daugiamandatininkai – yra patogiau. Aš matyčiau, kad dabartinis laikas, kuris yra dar priešrinkiminis laikas, jis yra parankesnis priimti svarbius sprendimus. Kuo labiau artės rinkimai, ar tai būtų savivaldos rinkimai, ar Seimo rinkimai 2024 metais, tuo daugiau bus įtampų ir tarp opozicijos, ir pozicijos ar šiaip tarp atskirų frakcijų... Reikės ryškinti savo politinį buvimą įvairiausiais būdais. Dabartinis laikas yra labai svarbus tam, kad padėtume pagrindą Lietuvos ateičiai. Šiuo atveju kalbu apie kai kurias reformas, kurios yra planuojamos.
– Esate liberalios partijos vadovė, jūsų manymu, šioje valdančiojoje daugumoje yra užtektinai liberalumo dvasios?
– Yra daugiau nei bet kada iki tol... Ar gali būti dar daugiau? Aš tikiu, kad kažkada bus dar daugiau. Bet taip, tiek liberaliai mąstančių politikų, kiek mes dabar jų turime valdančiojoje daugumoje, o ir šiaip, plačiąja prasme, visame Seime, mes senokai neturėjome.
– Nemanote, kad taip gali tik jums arba Liberalų sąjūdžiui atrodyti. Gal viešojoje erdvėje atrodo kitaip. Šia prasme svarbūs įstatymai pakibę, jie skausmingai stringa... Štai paimkime tą patį smurto artimoje įstatymą. Dingo sąvoka, kuri liberalioms partijoms buvo pakankamai svarbi – tai smurtas lyties pagrindu. Viešojoje erdvėje valdžia daugiau figūruoja draudiminiame naratyve: karantininiai suvaržymai ir pan. Ar nebus taip, kad koalicija, kurioje veikė netgi dvi liberalios partijos, bus atsimenama ne kaip laisvės, bet priešingus dalykus įprasminantis reiškinys.
– Palaukime, kol išeisime iš pandemijos. Aš tikiuosi, kad tai įvyks artimiausiu metu. Aš labai tuo tikiu. Tačiau aš visgi ginčyčiausi dėl sprendimų, kuriuos priima Seimas. Pavyzdžiui, asmenvardžių klausimas. Tai klausimas, kuris ne vieną dešimtmetį kabėjo ir laukta, kada gi pagaliau bus politinė valia. Ir politinė valia atsirado, balsų pakako, mes priėmėme labai svarbų sprendimą būtent žmogaus teisių kontekste. Smurto artimoje aplinkoje įstatymas eis į priekį, persekiojimo įstatymas – tai Stambulo konvencijos dalis – priimtas, pagalbinio apvaisinimo įstatymas yra svarstomas. Tad yra daug iniciatyvų, ne visos jos iki galo realizuotos. Tačiau liberalių iniciatyvų, kurios yra susijusios su žmogaus teisių lauku, jų yra daugiau nei bet kada anksčiau. Tokioms iniciatyvoms mums reikia platesnio palaikymo nei vien liberalios partijos ar liberaliausi politikai valdančiojoje koalicijoje. Mums reikia ir opozicijos palaikymo. Bet mano vertinimu, žmogaus teisių darbotvarkės įgyvendinimas yra visos Lietuvos pergalė ir šio Seimo pergalė.
– Kad šie žodžiai virstų kūnu, ypač dar nepriimtų įstatymų atžvilgiu, ar tam kartais nereikia šiek tiek reformų pačioje koalicinėje sutartyje. Štai premjerė, sulaukusi klausimo, kodėl nebuvo pakankamai daugumos pastangų dėl partnerystės įstatymo, dėl dekriminalizavimo, atsakė, kad viskas normalu, nes sudarant koaliciją buvo pasirašyta sutartis, kurioje dalis liberalams svarbių klausimų buvo tarsi padėti į tam tikrą atskirą diskusijų stalčių. Jokių įsipareigojimų jiems nebuvo. Galbūt laikas, po metus trukusių testų, tikrinusių sutartį praktikoje, padaryti šiokias tokias revizijas, pertvarkas, kad ateityje garantuotai nebūtų diskusijų dėl klausimo, ar šis Seimas buvo ar nebuvo liberalus.
– Tai yra vienas iš įmanomų sprendimų. Tačiau klausimai, kurie yra aktualūs vienam ar dviem koalicijos nariams, bet ne visiems trims (tai yra dėl ko ir yra nuomonių išsiskyrimas) jie yra atskiroje koalicijos sutartyje. Ar atėjo laikas ją peržiūrėti? Manau, kad šiandien mes turime labai daug iššūkių, su kuriais reikia susidoroti. Tam mes skiriame visą dėmesį. Manau, kad kuo daugiau pastangų, taip pat ir valdančiojoje koalicijoje, turi būti nukreipta į komandinį darbą.
– Politikos praktika rodo, kad niekada nebūna tinkamo laiko.
– Per pastaruosius mėnesius parodėme, kad, nepaisant sudėtingo konteksto, galime priimti svarbius sprendimus. Tas pats apie asmenvardžių klausimą. O dėl kitų žmogaus teisių klausimų ir tų, kurie yra koalicijos sutartyje, darbas vyksta ir tam nebūtina perrašyti dokumentų.
– Jei reikėtų lažintis, lažintumėtės, kad bus sutartis renovuota?
– Apie tai rimtų pasvarstymų koalicijoje nėra, bet nieko negaliu atmesti.
– Viešojoje erdvėje nemažai kalbama, reikia ar nereikia atnaujinti Vyriausybės sudėtį. Jūsų manymu, ši Vyriausybė gali prasisukti taip ir nepakeitusi sudėties?
– Tai būtų retenybė, bet dabartiniu laikotarpiu aš nematau poreikio perkrauti jos. Vėlgi, vertinant visą kontekstą, kai Lietuva turi nuolatos žvalgytis į geopolitinę situaciją ir geopolitines įtampas, kurios tvyro mūsų regione, kai pandemija yra nepasibaigusi, aš, tiesą pasakius, nematau jokios vertės ir prasmės kaitalioti žmones ir perkrauti Vyriausybę.
– Premjerė, apsilankiusi Seime šią savaitę, sakė „dar“ nematanti būtinybės. Tarsi galėjai suprasti, kad dabar ne, bet rytoj jau galbūt. O kokia yra jūsų mintis: dabar nereikia, bet vėliau tikrai prireiks, ar apskritai dabar nėra aišku, ar reikės.
– Aš neatmetu, kad situacijai pasikeitus tokių sprendimų prireiktų. Tačiau dabar vertinant visą kontekstą, tikrai tokio poreikio nematau.
– O vertinant Vyriausybės darbą ir konkrečius ministrus, matote silpnesnes grandis, kurias ateityje tektų pakeisti į stipresnes?
– Nenorėčiau skirtyti ministrų į silpnus ir nesilpnus. Yra pasitikėjimo šia Vyriausybe klausimas ir, mano akimis, pasitikėjimas Vyriausybe yra pasitikėjimas visais ministrais.
– Baigiant mūsų pokalbį apie reikalus Seime. Liberalų sąjūdyje yra linksniuojama nedidelė grupelė parlamentarų. Žvelgiant iš koalicijos partnerių komentarų jie neturi šimtaprocentinio pasitikėjimo ir gal dėl to juos pašiepiamai pavadino „agroliberalais“. Manau, kad būtent apie juos mes užsiminėme kalbėdami apie koalicinės tarybos klausimą. Jūsų, kaip Liberalų sąjūdžio pirmininkės, manymu, Juška, Varkalys, Baublys, ar jie yra politikai, keliantys probleminį jausmą, ar jie reikalauja daugiau skirti energijos, kad nebūtų sukurta didesnių problemų, galbūt net privesiančių prie mažumos Vyriausybės?
– Kiekvienoje partijoje skirtingai... Bet liberalų partijoje yra toleruojamas nuomonių skirtingumas ir Liberalų sąjūdžio frakcijoje yra žmonių, kurie save labiau laiko ir atstovauja liberaliam rinkėjui, kiti labiau konservatyviam liberaliam rinkėjui. Pagal tai ir skiriasi šiek tiek retorika ir galų gale pasiūlymai. Tai yra akivaizdu. Tačiau pažvelgus ir į didžiuosius partnerius, ten taip pat yra tam tikrų frakcijų frakcijoje. Aš manau, kad kažkoks prasivardžiavimas, būkime atviri, nesukuria komandiškumo dvasios.
– Bet sutikite, kad problema yra, kai tam tikroje politikų grupėje, kuri vadinasi partija, kuri pasiskelbia turinti konkrečią ideologiją, atsiranda asmenų, kurie kai kuriais atžvilgiais vargu bau ar gali įtilpti į pasirinktos ideologijos rėmus. Ir čia galima kalbėti ne tik apie agroliberalus. Pranckietis juk ne taip seniai tvirtino, kad iš prigimties yra „valstietis“. Tačiau staiga ėmė ir suprato, kad jo prigimtis visai kita. Tada jis „išlenda iš spintos“ ir visiems praneša, kad yra liberalas. Bet juk dėl to atsiranda problemų spaudant mygtukus Seime. Ponia Viktorija, kiek paranku rinktis žmogų pagal vienmandatę, nepaisant ideologijos? Ar verta komandoje jums turėti neaiškių liberalų?
– Pirmiausiai problemas programuoja Lietuvoje galiojanti rinkimų sistema, kuri derina daugiamandates su vienmandatėmis. Tai kažkokias problemas iš tiesų programuoja, kadangi žmonės, išrinkti vienmandatėse apygardose, jaučiasi esą labiau įsipareigoję savo vienmandatės rinkėjams, su kuriais jie ir daugiau kontaktuoja, su kuriais palaiko nuolatinį dialogą.
Šiaip kalbant apie politikų partijų pakeitimus ar pažiūrų transformacijas... Kaip tik praėjusį šeštadienį buvo sukurta nauja partija – Sauliaus Skvernelio. Joje vietos rado žmonės, kurie taip pat turėjo kitas pažiūras. O kalbant apie Liberalų sąjūdį, man atrodo, kad toleravimas šiek tiek skirtingų nuomonių nėra minusas mūsų partijai. O kiek tai lemia kažkokias problemas? Tik tiek, kiek mūsų visa rinkimų sistema jas jau užprogramuoja nuo pat pradžių.
– Jei jau prakalbote apie Skvernelio partiją. Kai kas pasakytų, kad savo dvasia kai kurie jūsų partijos liberalai atitinka naujojo darinio dvasią. Nekelia jums baugulio ypač žiūrint, kai „valstiečiai“ metasi pas Skvernelį, socialdemokratai – pas Skvernelį, apkarpyti Kaune ir konservatoriai. Liberalų sąjūdis galbūt nėra čia išimtis. O kas, jei vienas ar keli asmenys iš frakcijos susigundys Skvernelio magija ir praneš dar nepasibaigus šiam Seimui: reikia išsiskirti, nes keliauju vardan Lietuvos.
– Sauliaus Skvernelio partijos pažiūras suprantu ir vertinu kaip centro kairės, o tai didžiausią konkurenciją sudaro socialdemokratams, buvusiems jų kolegoms valstiečiams žaliesiems. Manau, kad tame flange ir vyks didžiausia konkurencija. O iš Liberalų sąjūdžio pusės galiu tik pasakyti, kad darbas vyksta kaip įprasta, mes pradedame ruoštis savivaldos rinkimams, o frakcijoje nuotaikos yra darbinės, kalbant apie tam tikrus reikalingus ar įmanomus pokyčius koalicijos darbe.
– Galimybių pasas stabdomas, o mes šiandien kalbame apie atmosferą koalicijoje. Jums buvo netikėta, nes kai kam buvo. Pavyzdžiui, jūsų kolega iš Laisvės partijos Mitalas tikėjosi, kad šiek tiek vėliau bus priimtas sprendimas dėl galimybių paso. Neatrodo, kad premjerės pasakymas, kad štai kone po kelių dienų bus priimtas sprendimas, buvo kaip žaibas iš giedro dangaus?
– Visų pirma su galimybių pasu ir su pandemijos valdymu susiję sprendimai, žinoma, yra Vyriausybės prerogatyva. Tačiau stebint pandemijos eigą, omikron plitimą, tiek kitų šalių, kurios porą savaičių mus „lenkia“, pavyzdžius, taip pat Vyriausybei patariančių ekspertų pasisakymus, buvo akivaizdu, kad galimybių pasas savo misiją šiame etape yra atlikęs ir dienų klausimas, kada bus svarstomas jo stabdymas. Vyriausybė, mano vertinimu, tik atsižvelgė į ekspertų rekomendacijas, į kitų šalių pavyzdžius ir ėmėsi racionalių sprendimų.
– O jei vertintume ne epidemiolgine prasme – tai kiti net procentais įvertino, kiek naudos galimybių pasas davė kviečiant skiepytis. O politine prasme, jūsų manymu, kokią žalą valdančiajai daugumai padarė galimybių pasas, ar tai turėjo politinę kainą?
– Aš manau, kad pati pandemija turi politinę kainą, nes reikia priimti daug sprendimų, kurių Vyriausybė nenorėtų priiminėti, jei būtų ramus laikotarpis. Daugelis problemų yra tikrai neturinčios vienos laiminčios strategijos, kuri išvestų į pergalę – tai yra į išėjimą iš pandemijos. Tai priklauso nuo daugybės veiksnių ir dažnu atveju tai nepriklauso nuo politikų sprendimo. Ši pandemija ir buvo tokio neapibrėžtumo laikas, varginančių sprendimų laikas ir jie nuvargina visuomenę. Tai matoma plika akimi (...).
– O žmonės supras tuos sprendimus būtent taip kaip dabar sakote. Seimo rinkimai vyks 2024 metais ir atsiradusi laiko distancija galbūt mintyse paliks labai apibendrintą, tačiau ryškų prisiminimą tik apie buvusius apribojimus, draudimus. Tai gali jums kainuoti?
– Pandemija nėra patrauklus laikas politikams. Natūralu. Bet žvelgiant į pasiskiepijusių mastus Lietuvoje visgi darytina išvada, kad absoliuti dauguma žmonių priėmė tas taisykles, jas pateisino ir jomis vadovavosi. Toks yra mūsų visuomenės – didžiosios jos dalies – pritarimas... Kartais jis atrodo tylus, lyginant su tomis grupėmis, kurios prieštarauja tokioms priemonėms ir kurios nėra tiek gausios, bet yra dėmesį į save efektyviai atkreipiančios,
– Garsiai švilpia šios grupės.
– Triukšmauja, bet tai yra didesnės, platesnės tendencijos dalis, kai žmonės per socialinius tinklus, per kitas priemones labai efektyviai, greitai buriasi su bendraminčiais ir, paėmę vieną ar kitą klausimą į savo darbotvarkę, formuoja pasipriešinimą, protestą.
– Ir labai panašu, kad galimybių paso sustabdymas nebus paskata nustoti švilpti. Artėja Vasario 16-oji ir Lietuvos šeimų sąjūdžio atstovai, negavę Vilniaus savivaldybėje leidimo organizuoti mitingo prie Jono Basanavičiaus paminklo, prašo galimybės mitingus rengti Katedros, Rotušės aikštėse. Panašu, kad gali pasikartoti Sausio 13-osios minėjimo akibrokštas, kai tam tikri su valdžia reprezentuojami atstovai gali susilaukti tam tikros reakcijos, o renginys būti sutrikdytas. Ir šiame kontekste viešoje erdvėje minima viena galimybė to išvengti: sako, kad gal prezidentas galėtų, kaip nesulaukiantis švilpimo, pasakyti ir tarsi prevenciškai kreiptis į tuos žmones?
– Ar prezidentas galėtų imtis telkiančios iniciatyvos? Tikriausiai galėtų, tad reikėtų adresuoti jam šį klausimą. Kaip aš suprantu tai, kas įvyko Sausio 13-ąją ir kiek teko girdėti atgarsio dėl manęs, tai dalis susierzinimo dėl manęs buvo nukreipta dėl to, kad savo laiku ėmiausi iniciatyvos susitikti su Šeimų sąjūdžio atstovais ir dėl to kaip šis susitikimas buvo nušviestas viešojoje erdvėje. Kaip supratau, Šeimų sąjūdžio atstovams nepatiko, ir tokio susierzinimo iš jų pusės buvo. Kiek žinau, ir vėlesniu laiku buvo iniciatyvų iš valdančiosios daugumos atstovų kreiptis, kviestis Šeimų sąjūdį. Tačiau tai nebuvo įdomu Šeimų maršo atstovams. Tad kyla klausimas, kiek yra nuoširdaus, realaus noro ne tik kalbėtis, bet ir klausytis, o kiek yra noro protestuoti.
– Tai, jūsų manymu, mediatorius gali čia ir nepadėti?
– Aš dalinuosi savo pavyzdžiu.
– Viešojoje erdvėje taip pat gana dviprasmiškai įvertinta prezidento laikysena po Sausio 13-osios švilpimų. Žurnalistams ne itin noriai komentavo patį švilpimo faktą, buvo pasidalinta žinute, reiškiant apmaudą, kad buvo sutrikdyta šventė, tačiau kartu ir akcentuojant, kad politikai neturi bijoti prisiimti jų padarytų sprendimų įvertinimo. Jums neatrodo, kad prezidento užimta laikysena yra dviprasmybes kurianti?
– Man rodos, kad kalbant tiek apie Sausio 13-ąją, tiek apie Vasario 16-ąją, tiek apie Kovo 11-ąją, būtų labai apmaudu, jei jas būtų mėginama paversti tiesiog progomis patriukšmauti. Ir jei politikai turi kanalą kalbėti tiesiai ir būti išgirsti tų visuomenės grupių, kurios atrodo siekia šiek tiek sugriauti nusistovėjusią rimtą ir garbingą nuotaiką mūsų svarbių datų minėjimo... Tai, matyt, tais kanalais vertėtų pasinaudoti tam, kad mes turėtume tokią nuotaiką, kuri ir turėtų būti per tokias dienas ir tokius minėjimus, prisimenant žmones, kurie paaukojo viską kas brangiausia, kad Lietuva būtų nepriklausoma ir laisva valstybė.
