Gal tai jubiliejinius tostus primenantys šviesios ateities linkėjimai, kuriais niekas netiki, net ir pats jubiliatas. Tačiau aš tikiu, jog karo Europoje daugiau nebus, ir šis tikėjimas nemąžta, kai vis daugiau aidi pranašysčių, kad jau tuoj tuoj prasidės.
Gal toks optimizmas užvaldė todėl, kad man visai patinka tyki taika ir jos pakeisti sprogimų griausmais anaiptol netraukia, o karo pranašams, sakytum, niežti nagai pakariauti su Rusija. Žinoma, pergalingai.
Pasiklausius kai kurių politikos ir karybos strategų, skelbiančių, kad karas su Rusija jau tiesiog neišvengiamas, susidaro įspūdis, kad jo tikimybė siekia kokius 99 proc., vadinasi, būtų kone stebuklas, jei karas neprasidėtų.
Manau, labiau verta tikėti „Lietuvos ryte“ geopolitiką komentuojančiu M.Laurinkumi, sakančiu, kad – atvirkščiai – rimtas karas visai menkai tikėtinas, o jei nerimtas, tai jau būtų tik kariukas, pasiraivymas rodant karinius raumenis, nors ir nemalonus, su bjauriomis pasekmėmis.
Kai karo pranašai išpučia jo tikimybę iki 99 proc., aš linkęs prie jų prognozių prirašyti nulį ir sakyti, kad ji lygi 0,99 proc., o gal ir 0,099 proc., kitaip sakant, kiek didesnė nei skrendant į Ameriką nugarmėti į Atlanto gelmes, bet truputį mažesnė nei einant į darbą sulaukti, kad varveklis įsmigs į pakaušį.
Aišku, karo strategai žino geriau, jie tariasi viską žiną, o šio komentaro autoriui ir pačiam neretai atrodo, kad jis nieko nežino ir vis mažiau lieka laiko dar spėti kai ką sužinoti. Vis dėlto klausantis karo pranašų ima atrodyti, kad vienodai pagrįstai jo tikimybę galima vertinti tiek 99 proc., tiek 0,99 proc. – visiška migla be argumentų.
Tikėjimo reikalas – nori tiki, nori netiki. Paprastam žmogui galva visai gali susisukti, kai buvęs Lietuvos kariuomenės vadas V.Tutkus aiškina, kad karo tikimybė menka, o dabartinis vadas V.Rupšys – kad visai reali. Turbūt reikėtų labiau tikėti dabartiniu vadu, bet abu – generolai leitenantai, turėtų būti panašiai protingi ir kompetentingi.
Dar didesnė painiava kyla, kai net iš Baltųjų rūmų pasigirsta aliarmo signalų, kad Rusijos puolimas Ukrainoje artėja ir yra neišvengiamas, o tada Kijevas, niekada JAV neprieštaraujantis, puola piktintis ir raminti, jog pavojus gerokai perdėtas. Ir ką daro Baltųjų rūmų spaudos sekretorė J.Psaki? Pažada daugiau tokių baisių žodžių nevartoti.
Kijevo viražus galima suprasti: prašo skubios karinės pagalbos, ragina iš anksto Rusijai skelbti sankcijas, o tokiu atveju neišeina aiškinti, kad karo greičiausiai nebus.
Bet kai ukrainiečiai puola pirkti miltų, grikių, druskos, cukraus, degtukų, kai smunka grivina ir Ukrainos bendrovių akcijos, o užsienio investuotojai ima vynioti meškeres, jau tenka apversti plokštelę ir sakyti, kad vilkas, žinoma, pilkas, bet jo dantys atšipę.
Lietuva dar taip neišsigando karo, grikiai ir miltai iš parduotuvių lentynų nedingo, nors gąsdintojų per akis. Vienu metu atrodė, kad jei karas prasidės Ukrainoje, netrukus persikels ir į Lietuvą. Kijevas aiškino, kad tai bus ne Rusijos karas su Ukraina, o karas visoje Europoje. O kas priekinėje europinio fronto linijoje? Aišku, Lietuva, dar Latvija, Estija ir Lenkija.
Dabar truputį ramiau. Kalbama, kad V.Putinas kariaus tik Ukrainoje. Bent kol kas. O mus gina NATO, todėl į mūsų teritoriją dar nelįs.
Drįstu spėti, kad nelįs ir į Kijevą, kaip baugina karo pranašai, jau planuojantys ir atkaklų ukrainiečių partizaninį pasipriešinimą rusams okupavus jų šalį.
Žinoma, V.Putinas savo ultimatumais, kurių pats taip nevadina, o jo propagandininkai, kaip V.Solovjovas, tik tokiu žodžiu juos apibūdina, save įvarė į kampą ir dabar sunku rasti išeitį, kaip išsmukti iš aklavietės nesusigadinus visada laiminčio pasaulinio lyderio aureolės. Todėl visai atmesti, kad Rusija ko nors neiškrės Ukrainoje, negalima.
Ukrainos prezidentas V.Zelenskis prabilo, kad Rusija gali pulti netoli Donbaso esantį svarbų karinės pramonės centrą Charkovą. Turbūt tai maksimali šunybė, kurios įmanoma sulaukti iš V.Putino. Kad mėgintų okupuoti visą Ukrainą – tokiu scenarijumi tegul tiki tik patys karo pranašai.
V.Putinas – diktatorius, bet visai nepanašus į beprotį, jis neabejotinai sugeba apskaičiuoti riziką ir tokios agresijos pasekmes, kurios pasaulį pastūmėtų ant totalaus branduolinio susinaikinimo slenksčio. Galų gale Rusija valdoma ne vieno V.Putino, kad ir kiek galių jis turėtų, yra politinis ir ekonominis elitas, kuris mėgaujasi vakarietiško gyvenimo malonumais. Niekas nenori mirti.
Net ir Charkovo puolimas Rusijai per brangiai kainuotų – šalis atsidurtų absoliučioje izoliacijoje, o nauda būtų labai abejotina.
Labiau tikėtina, kad Rusija separatistines vadinamąsias Donecko ir Luhansko respublikas pripažins nepriklausomomis, kaip Gruzijos Abchaziją ir Pietų Osetiją, atvirai įves ten savo kariuomenę, nubrėš sienas ir grasins Ukrainai karu, jei jas peržengtų. Tuo Rusijos karinis žygis turėtų ir pasibaigti.
Ką daryti lietuviams? Bent jau nepulti pirkti grikių atsargų. Jų neprireiks.
