Prieš 24 metus, siekiant puoselėti Vasario 16-osios Akto signatarų atminimą, pulkas jų palikuonių įkūrė Vasario 16-osios klubą. Jam iki šiol vadovauja 73 metų kaunietis Remigijus Gulbinas – signataro Petro Klimo brolio anūkas, informacinių technologijų daktaras, buvęs ilgametis dėstytojas.
Vyras džiaugėsi, kad signatarų atminimas puoselėjamas, ir mano, jog dabar metas prisiminti ir tų 20 vyrų, pasirašiusių Lietuvos valstybės atkūrimo Aktą, žmonas. Tai išradingai ir netradiciškai galėtų padaryti būtent kauniečiai.
Taip pat R.Gulbinas tikisi, kad Kauno savivaldybės atstovai kada nors ras laiko drauge su klubo nariais padėti gėlių ant signatarų kapų.
– Šiemet minint Sausio 13-ąją, kai 1991 metais buvo apginta Lietuvos laisvė, kurios šaukliai buvo Vasario 16-osios Akto signatarai, šalis ją pasitiko susiskaldžiusi. Kokiomis nuotaikomis signatarų palikuoniai laukia artėjančios šventės? – „Laikinoji sostinė“ paklausė R.Gulbino.
– Šiuo metu mūsų klube yra apie 80 aktyvių narių, dar apie 70 klubo veikloje dalyvauja rečiau. Nemažai narių gyvena JAV, Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje. Džiugu tai, kad klubo nariais nori tapti jauni žmonės – Vasario 16-osios Akto signatarų ar jų giminių palikuoniai. Tai rodo, kad jaunimui įdomi mūsų istorija.
Pagrindinė mūsų veikla – įvairiais būdais puoselėti signatarų atminimą. Dėl koronaviruso pandemijos veikla buvo sustojusi, nes negalėjome rengti susitikimų, ekskursijų.
Smagu, kad per tą laiką mums pavyko surinkti lėšų ir išleisti monografiją apie Jokūbą Šerną, nes leidiniai apie kitus signatarus jau buvo išleisti anksčiau. Taip pat Kalvarijoje pastatytas paminklas P.Klimui ir sutvarkyta jį supanti aikštė. Palangoje sutvarkyta nuo Vytauto gatvės link jūros vedanti Signatarų alėja. Tai jau tų miestų valdžios nuopelnai, bet mes tokiais darbais labai patenkinti.
Šiais metais, kaip ir anksčiau, vasario 15-ąją vyksime į sostinę, į Prezidentūrą, vėliau – į Signatarų namus. Visi klubo nariai šventės laukia su nerimu. Neramu dėl galimų Šeimų maršo dalyvių veiksmų.
Reikšti savo minčių, rengti mitingų nedraudžiama. Mes visi išgyvename sunkius laikus ir dėl pandemijos, ir dėl augančių kainų bei pinigų stygiaus. Tačiau savo įsitikimų nereikėtų bandyti piršti tokiomis ypatingomis dienomis, kai minimas Lietuvos nepriklausomybės gimimas ar jos gynimas.
Juk niekam nebūtų malonu, jei švenčiant gimtadienį į sukaktuvininko namus įsiveržtų išgėręs santechnikas ir imtų taisyti kanalizaciją.
– Džiaugėtės, kad kituose miestuose signatarai nepamiršti. O kokia situacija Kaune?
– Manau, kad Vasario 16-osios Aktą pasirašiusių signatarų atminimas įamžintas neblogai, nestinga ir jiems skirtų atminimo lentų. Pavyzdžiui, atnaujintoje Kauno autobusų stotyje yra lentelė, skirta jos statytojui Saliamonui Banaičiui. Nestinga ir gatvių, pavadintų signatarų vardais.
Mano nuomone, jų vardais galėtų stengtis vadintis ir mokyklos ar gimnazijos. Tai ilgas ir sudėtingas procesas, mokyklų bendruomenės dažnai klausia, o kas joms iš to? Manau, kad tokiu būdu jaunimas daugiau sužinotų apie signatarų asmenybes, jų veiklą ir Lietuvos istoriją.
Taip pat manau, kad jau laikas prisiminti ir signatarų žmonas, kurios taip pat buvo neeilinės asmenybės.
Pavyzdžiui, tas pats signataras S.Banaitis ne tik įkūrė Kauno autobusų stotį. Jis atidarė ir pirmąją spaustuvę Kaune, Rotušės aikštėje, joje už savo lėšas išleido 12 lietuviškų vadovėlių, nes jų labai stigo.
Taip pat jis prisidėjo steigiant Lietuvos garlaivių bendrovę, bet nebuvo labai geras vadybininkas, todėl įmonė bankrutavo. Šeimą tada išlaikė jo žmona Marijona Pranaitytė-Banaitienė. Ji vąšeliu nėrė įvairius rankdarbius, kuriuos pavykdavo parduoti.
Moterys, kurios suprato, kad jų vyrų idėjos kuriant Lietuvą svarbiau nei skanesnis valgis ar dailesni bateliai, vertos įamžinimo.
Manau, kad apie jas būtų galima ne tik išleisti monografijas. Kaune veikia puiki programa „Kauno akcentai“. Menininkai galėtų pamąstyti apie tai, kaip išradingai per šią programą būtų galima įamžinti tokias moteris.
– O ar signatarų artimieji, puoselėjantys jų atminimą, patys yra prisimenami, ar kviečiami į minėjimus? Kaip vertinate renginius, skirtus Vasario 16-ajai?
– Po iškilmių Vilniuje grįžę į Kauną visada vykstame į Petrašiūnų kapines aplankyti signatarų P.Klimo, Stepono Kairio ir S.Banaičio kapų. Panemunės kapinėse aplankome prezidento Aleksandro Stulginskio, o Kauno rajone, Paštuvos kapinėse, – Jono Vailokaičio kapus. Ant jų padedame gėles, kurias mums įteikia Prezidentūroje.
Nenoriu priekaištauti Kauno savivaldybei, bet kai kas šiek tiek stebina.
Savivaldybės atstovai signatarų kapus lanko ir gėles veža Vasario 16-osios išvakarėse, o kai kada, jei tai savaitgalis, ir anksčiau.
Mes iš Vilniaus su iš Prezidentūros gautomis gėlėmis į Kauną grįžtame vasario 15-ąją, anksčiausiai 15 valandą.
Savivaldybės atstovai gėles ant signatarų kapų jau būna padėję. Niekaip nepavyksta sutarti, kad tai padarytume drauge, nes valdininkai tuo metu jau nebenori dirbti, skuba ilsėtis.
Kaune iki pandemijos Vasario 16-ąją vykdavo puikios iškilmės. Tikiu, kad šiais metais vėl galėsime susiburti aukšto meninio lygio renginiuose.
