„Eilė Ukrainos pasienyje su Lenkija didėja. Iki sienos buvo likę keli kilometrai, kai į eilę atsistojau ir aš. Laukiu jau apie 17 valandų. Dar liko keli šimtai metrų, tačiau nežinau, kada pavyks juos įveikti. Už manęs eilė dabar apie 18 kilometrų, ir ji tik didėja.
Muitinėje praleidinėja labai lėtai. Per naktį praleido maždaug 6 kilometrų eilę.
Kai kurie palieka automobilius, pasiima daiktus, vaikus ir link sienos pasileidžia pėsčiomis, tikėdamiesi, kad taip bus greičiau ir paprasčiau.
Naktis buvo bemiegė, o matomi vaizdai jau išmušė iš vėžių emociškai ir mane. Priartėjus prie sienos, paaiškėja, kad vietiniai vyrai iš Ukrainos neišleidžiami, tik moterys ir vaikai.
Širdis plyšta matant, kaip šeimos, vaikai su kruvinomis ašaromis akyse atsisveikina su vyrais, tėvais. Jų atsisveikinimai yra tokie, tarsi išsiskirtų visam laikui, kad jau niekada vieni kitų nebepamatys.
Savo akimis matydamas tokias karo grimasas, pats negaliu sulaikyti ašarų.
Į automobilį priėmiau moterį su dviem vaikais. Jie iki šiol neapsisprendė, kur apsistos – Lenkijoje ar Lietuvoje. Jų akyse – baimė, pasimetimas“, – pasakojo S. Ivoška.
Pasak jo, ukrainiečiai ginasi labai narsiai, numuša rusų tankus, lėktuvus, tačiau ir jų pralieto kraujo čia jau labai daug.
Pasiteiravus, ar vykdamas į Ukrainą jis tikėjo, kad karas vis tik prasidės, patikino, kad netikėjo karo galimybe.
„Tikrai nesitikėjau, kad Putinas taip pasielgs – užpuls nekaltą šalį, žmones“, – žodžius sunkiai rinko Saulius.
Nepaisant to, jis dar ruošdamasis kelionei, priėmė sprendimą į Ukrainą vykti savo visureigiu. Galiausiai paaiškėjo, kad sprendimas pasiteisino.
Siekdamas aplenkti autostradose susidariusias spūstis, jis leidosi link sienos važiuoti kaimų, miškų keliukais. Jeigu būtų rinkęsis kelią autostrada, veikiausiai iki sienos būtų važiavęs kur kas ilgiau.
