Ukmergėje gimusią Ukrainos politikę Olhą Bodnar-Petrovskają šiomis dienomis prislėgė sunkiai pakeliama našta. Kai ji praėjusią savaitę atvyko į Vilnių, buvo daug netikinčių, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gali pradėti karą Ukrainoje.
Dvi dukteris turinti politikė ketino aplankyti savo vyresniąją, kuri studijuoja Vilniuje, ir kelioms dienoms pas gimines Kijeve paliko ketverių metų jaunėlę.
Penktojo ir šeštojo šaukimo Ukrainos Aukščiausiosios Rados narė O.Bodnar-Petrovskaja šiuo metu yra Julijos Tymošenko vadovaujamos partijos „Batkivščyna“ deputatų parlamentinės frakcijos kanclerė.
Moteris ilgiau pasilikti Lietuvoje neketino, bet kai Rusija užpuolė Ukrainą, ji negali naktimis sumerkti akių: kas bus su Kijeve likusia mažąja dukra?
Lietuvos politikai puolė į pagalbą nelaimės ištiktai kolegei. Jiems talkino Lietuvos ambasados darbuotojai. Bet ištraukti mažą vaiką iš atakuojamo Kijevo nebuvo lengva užduotis.
Į Ukrainą išvyko kelių lietuvių šeimų atstovai, kurie tikisi parsivežti savo vaikus. Jie pažadėjo pargabenti ir O.Bodnar-Petrovskajos dukterį. Vaikų gelbėjimo ekspedicijai vakar pavyko mergaitę atvežti į Lvovą.
Tuo metu O.Bodnar-Petrovskaja visą tą laiką Lietuvos visuomeninių organizacijų prašymu ieškojo, kam Ukrainoje reikalinga pagalba iš mūsų šalies, ir globojo ukrainiečius, kurie siekė atvykti į Lietuvą. Tiesa, jų buvo nedaug.
– Atvykau į Vilnių praėjusios savaitės pirmadienį. Niekas nepranašavo karo Ukrainoje. Tik kalbėjo, kad ruošiamasi kažkokiems kariniams veiksmams. Buvo kalbama, kad V.Putinas norės oficialiai pasiglemžti Luhansko ir Donecko sritis ir gviešis kai kurių gyvenamųjų vietovių, esančių netoli šių sričių, kurios svarbios dėl savo strateginės padėties, – „Lietuvos rytui“ lėtai kalbėjo nemigos ir rūpesčių iškankinta moteris.
– Bet jūs – politikė ir, ko gero, gaudavote informaciją ir iš kitų šaltinių?
– Mūsų gaunama informacija tikro karo nepranašavo.
Manau, kad kai kurie kariškiai vis dėlto žinojo daugiau už politikus, nes mūsų kariuomenė buvo pasirengusi karui. Šitaip pasipriešinti Rusijos kariuomenės puolimui nepasirengę žmonės negalėtų.
Po Maidano mes jau žinome, kaip viskas vyksta. Pirmą dieną apima siaubas, antrą – neviltis ir stresas, o trečią jau organizmas įpranta. Bet kariškiai reagavo kitaip.
– Jūs puikiai kalbate lietuviškai. Koks jūsų ryšys su Lietuva?
– Aš gimiau ir užaugau Ukmergėje. Po to įstojau į Taraso Ševčenkos universitetą Kijeve ir ten pasilikau, sukūriau šeimą, tapau politike. Mano šeimoje susimaišė lenkų, lietuvių ir ukrainiečių kraujas.
Dabar mano vyresnioji duktė mokosi Vilniuje. Mokosi labai gerai. O Kijeve liko ketverių metų jaunesnioji duktė. Mano kolegos Lietuvos politikai daro viską, kad padėtų ją iš ten išgabenti.
Bandau šiai ekspedicijai vadovauti iš Vilniaus – nemiegu ir esu labai įsitempusi. Nelabai įsivaizduoju, kaip ketverių metų vaikas visa tai ištvers. Mes jai sekame pasakas, kad slėptuvėje gaudome pelytę jos kačiukui.
– Kasdien vis daugiau Lietuvos įstaigų ir organizacijų, taip pat gyventojų praneša, kad yra pasirengę priimti karo pabėgėlius iš Ukrainos. Paskelbta, kad jau daugiau kaip 660 tūkst. ukrainiečių patraukė į užsienį. Tačiau Lietuvoje pabėgėlių dar nedaug.
– Mes labai dėkingi Lenkijai, nes tai, ką padarė ši šalis, – beprecedentis žingsnis. Lenkija atsisakė kai kurių reikalavimų kertantiems sieną, nebereikalauja biometrinio paso, leidžia kirsti sieną su vidaus pasu, leidžia važiuoti su gyvūnais be visų dokumentų – užtenka gyvūno paso ir pažymos apie skiepus nuo pasiutligės.
Daugybė pasienio punktų atidaryta pėstiesiems. Todėl ukrainiečiai patraukė būtent ten.
Jei kitos šalys, turinčios sieną su Ukraina, padarytų tokių nuolaidų pabėgėliams, būtų kur kas lengviau, nes baigtųsi grūstys prie Lenkijos sienos.
– Kodėl ukrainiečiai iš Lenkijos nevyksta į Lietuvą?
– Lenkijoje ukrainiečiams nekyla problemų dėl kalbos. Slovakija irgi labai priimtina šalis dėl šios priežasties.
Žmonės supranta, kad atvažiavo mažiausiai mėnesiui, ir stengiasi prisiglausti ten, kur galėtų susikalbėti.
Ukrainiečiai labai gerbia Lietuvą, mūsų šalių santykiai šilti. Bet pabėgėliai čia nevažiuoja, matyt, todėl, kad turi mažai informacijos: kas juos pasitiks, kur prisiglaus?
Sutikite, kur kas paprasčiau pasitraukti ten, kur jau buvai, dirbai: į Italiją, Ispaniją, Portugaliją. Pavyzdžiui, Portugalija ukrainiečiams pabėgėlio statusą suteikia be jokių sąlygų.
Kiti vyksta pas gimines – daug ukrainiečių jau dirba tose šalyse.
Tačiau aš ką tik koordinavau 18 ukrainiečių perėjimą per Lenkijos sieną. Ten jų jau laukė lietuviai su mikroautobusais ir atveš į Lietuvą. Aš ne vienintelė tuo užsiimu.
– Gal daugelis ukrainiečių bijo vykti į Lietuvą, nes ji labai arti nenuspėjamos Baltarusijos?
– Aš dešimt dienų gyvenu šiame viešbutyje ir naktį labai gerai girdžiu, kaip virš Vilniaus skraido NATO naikintuvai. Galbūt jūs negirdite, o aš girdžiu jų gaudesį – po Maidano mano klausa tokiems garsams jautresnė.
– Ką šiomis dienomis veikia Ukrainos politikai?
– Jie šiuo metu vaikšto su automatais. J.Tymošenko su savo komanda apsiginklavo ir organizavo savigynos tinklą. Bendradarbiauja su visuomeninėmis organizacijomis, koordinuoja humanitarinę pagalbą, rūpinasi naujomis ligoninėmis, per kolegas iš JAV rengia karinės pagalbos tiekimą.
– Ar ir opozicija elgiasi lygiai taip pat?
– Ukrainoje šiuo metu nėra nei pozicijos, nei opozicijos. Karas suvienijo visus. Aš politikus vadinu jungtinėmis pajėgomis Ukrainai gelbėti. Tiesa, nežinau, ką veikia „Opozicijos platforma už gyvybę“ (prorusiška partija. – Red).
Šiuo metu Rada dirba kitaip. Taryba priima sprendimus, tada per elektroninę sistemą siunčiama susipažinti Rados deputatams. Mano manymu, tai teisinga. Juk Kijevas bombarduojamas, o vienas taikinių, į kurį labiausiai nusitaikė Rusija, – kvartalas, kur yra prezidentūra, parlamentas ir vyriausybė.
– Ar tarp Ukrainos politikų yra daug ryškių lyderių? Ar pasaulis dar daug kartų nustebs taip, kaip šiomis dienomis išvydęs pasikeitusį Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį?
– Apie Ukrainos prezidentą mažai kas žinojo, kol neprasidėjo karas.
Dabar daugelis jį pamatė kitomis akimis. Juk galėjo pabėgti, išsigąsti, bet ne. Jis elgiasi kaip tautos lyderis. Neabejoju, ir toliau toks liks. Jam niekas neleis pasikeisti. Ir jis pats nenorės vėl būti toks, koks buvo. Aš įsitikinusi, kad tokių lyderių iškils dar ne vienas.
Klausykite, V.Putinas padarė baisų dalyką – tokio masinio pasibjaurėjimo viskuo, kas rusiška, galbūt net neapykantos, dar nebuvo. O kas bus, kai užaugs vaikai, kurie patyrė visą šį siaubą per naktis slėpdamiesi slėptuvėse?
Beje, Lietuva turėtų pasimokyti iš mūsų – ar jūs žinote, kur jūsų slėptuvės? Nesakau, kad iškart reikia pulti statyti naujų. Bet pasirūpinkite, kad jau esamose būtų vandens atsargų, vaistų, kad būtų sąlygos pernakvoti. Juk per apšaudymus Kijeve jau gimė šeši vaikai. Vienas – po cezario pjūvio. Slėptuvėse privalo būti ir tvarsliavos.
