Į Lietuvą atvykę ukrainiečiai – apie kraują stingdantį bėgimą nuo mirties ir draugų iš Rusijos žiaurumą: „Kokia gi aš „bandera“?“

Olena su Volodymyru, motina Natalija, trimete dukra Daryja ir dvylikamečiu sūnumi Volodymyru prisiglaudė Vilniuje. Jiems savo butą užleido viena vilnietė teisininkė.

Šeimą į Lietuvą sėkmingai atvežęs Volodymyras ketina sugrįžti į Ukrainą. Jis, kaip ir daugelis ukrainiečių, kausis su rusų agresoriais.

„Iš Kijevo išvažiavome vasario 24 d. apie vidurdienį. O pabudome tą dieną penktą ryto išgirdę keistą triukšmą.

Iš pradžių nesupratome, kas darosi, – kažkur toli buvo girdėti duslūs sprogimai. Mūsų namas yra tarp Boryspilio tarptautinio oro uosto, karinio dalinio ir didelio tilto. Kitaip tariant, netoli strateginių objektų.

Kai sprogimai ėmė dažnėti kas kelias minutes, supratome, kas atsitiko. Pašokome iš lovos ir ėmėme karštligiškai krautis daiktus. Pabudusiems vaikams teko pasakyti, kad prasidėjo karas“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo Olena.

Moteris, Kijeve dirbanti advokate, su žurnaliste bendravo labai atvirai, jausmingai ir draugiškai.

Beje, kiti karo pabėgėliai, su kuriais bandėme susisiekti, kalbėtis atsisakė – prisipažino, kad bijo.

Esą ką gali žinoti, kaip situacija Ukrainoje pakryps ir su kokia valdžia sugrįžus teks gyventi.

Ukrainos valdžia buvo įspėjusi, kad Rusija gali užpulti ir gali kilti karas. Ukrainiečiams buvo nuolat patariama susikrauti vadinamąsias pavojaus kuprines, lagaminus su būtiniausiais daiktais, vaistais, dokumentais ir turėti grynųjų pinigų.

„Mes nebuvome susikrovę nei kuprinių, nei lagaminų, nes netikėjome, kad gali prasidėti toks nežmoniškas karas.

Paskubomis susidėję daiktus kurį laiką sėdėjome kaip paralyžiuoti ir nežinojome, ką daryti.

Tačiau kai visai šalia mūsų namo po balkonais sprogo raketa, lėkte išlėkėme iš buto, sėdome į automobilį ir išvažiavome. Net neturėdami supratimo, kur važiuoti. Bet teko labai greitai susiorientuoti. Nusprendėme važiuoti Vakarų Ukrainos link, nes supratome, kad ten karinių veiksmų bus mažiau“, – virpančiu balsu prisiminė Olena.

Vakarų kryptį ši šeima pasirinko dar ir todėl, kad už Lvovo miesto, visai netoli sienos su Lenkija, turi giminių. Iki jų važiavo be jokio sustojimo daugiau nei parą.

„Labai sunku buvo išvažiuoti iš Kijevo, nes karštligiškai bėgome ne mes vieni. Susidarė baisios spūstys. Atstumą, kurį įprastai įveikdavome per valandą, važiavome dvylika valandų. Per tą laiką nuolat kaukė oro pavojaus sirenos, todėl mums tekdavo šokti iš automobilio ir, jei būdavo netoli metro stotis, bėgdavome į ją slėptis, o jei ne – į mišką, nes supratome, kad kelias gali būti bombarduojamas.

Pakeliui sutikome karinės technikos kolonas, nes jau vyko mūšis prie Hostomelio oro uosto, kuris, kaip sužinojome vėliau, buvo labai svarbus rusams. Planuota, kad jie jame kurs placdarmą Kijevui pulti“, – lyg apie siurrealistinį filmą pasakojo Olena.

Olena gimtajame Kijeve turi privačią juridinę kontorą, o jos vyras dirba apsaugos firmoje vairuotoju. Tačiau nei vienas, nei kitas net nespėjo pranešti bendradarbiams, kad bėga nuo sproginėjančių bombų.

„Man tarsi ir nereikėjo niekam pranešti, nes esu įmonės savininkė ir vadovė. Bet juk ne tai labiausiai tą akimirką rūpėjo – iki šiol nepaprastai skauda širdį dėl artimųjų. Liko vyro tėvai ir sesuo su maža dukrele. Jo mama serga sunkia diabeto forma. Važiuoti su mumis ji bijojo. Sakė, geriau liks namie, nei mirs kelyje.

Dabar jie evakuoti į Chmelnyckio miestą, esantį maždaug 400 kilometrų į vakarus nuo Kijevo. Ačiū Dievui, vis dar turime galimybę su jais susisiekti telefonu“, – vos tramdė ašaras Olena.

Moteris čia pat pridūrė, kad nebegali ramiai stebėti žinių apie padėtį Kijeve: „Pirmoji bomba mūsų akyse sprogo visai šalia sūnaus mokyklos ir namo, kuriame gyvena beveik visi jo bendraklasiai. Mūsų name gyvena daug žmonių, turinčių dar krūtimi maitinamų vaikų. Visi jie dabar gyvena rūsiuose arba požeminėse metro stotyse.

Kaimynai pasakojo, kad mūsų namas irgi apšaudytas sviediniais, suskilusios sienos, išdužę langai. O juk mes visai neseniai jame įsigijome trijų kambarių butą. Ilgai taupėme, įsirengėme ir vos metus pagyvenome.

Išvažiuodami buto raktus palikome kaimynams ir leidome naudotis viskuo, kas liko namie. Pinigus iš kortelių, kurios mums išduotos kaip pagalba pandemijos metu, pervedėme mūsų kariuomenei.“

Olenos ir Volodymyro šeimą išgelbėjo ne tik beveik nesąmoningas staigus sprendimas kuo greičiau važiuoti iš Kijevo, bet ir tai, kad kelyje link Lvovo degalinėse dar buvo galima įsigyti degalų – buvo parduodama po 20 litrų benzino.

„Dabar jau visai nesvarbu, ką mes išgyvenome toje sunkioje kelionėje. Kur kas baisiau žinoti, ką patiria Kijeve likę žmonės. Merginos, kurios dirba mano kontoroje, jau penkta para neišeina iš slėptuvės, miega ant cementinių grindų. Ten nėra tualeto. Jį atstoja stiklainiai. Iš slėptuvės išeina tik trumpam, kai atvežama maisto arba jei atsidaro kokia nors netoliese esanti parduotuvė. Bet parduotuvės jau tuščios. Pakeliui link Lvovo degalinėse buvo tik vandens, alkoholio ir cigarečių“, – pravirko Olena.

Mūsų šalį ši šeima pasirinko neatsitiktinai – Volodymyras yra patyręs vandens motociklų meistras. Jis dalyvaudavo tarptautinėse varžybose su Lietuvos vandens motociklų rinktine – yra vienintelis Ukrainos atstovas, kuriam iki šiol yra pavykę patekti į tokio aukšto lygio turnyrus.

„Lietuvoje pažįstame daug vandens motociklininkų – su jais artimai bendraujame. Kijeve net esame įsteigę vandens motociklų stovyklą vaikams. Planavome, kad šią vasarą vėl suvažiuos vaikai ir iš Lietuvos, ir iš Ukrainos. Deja, stovyklos jau nebus“, – graudinosi Olena.

Moteris stebėjosi, kodėl sveiku protu nesuvokiamam karui nesipriešina patys rusai. Olena turi nemažai draugų Rusijoje, jiems nuolat siųsdavo žinias apie gerąja linkme besikeičiantį gyvenimą Ukrainoje, tačiau dažniausiai sulaukdavo itin priešiškos reakcijos.

„Nesuprantu, kodėl rusams iki šiol atrodo, kad mus reikia gelbėti nuo „banderovcų“ ar kažkokių nacionalistų. Netgi važiuodama iš Kijevo savo draugams į Rusiją siunčiau žinutes su karo vaizdais ir prašiau eiti į gatves, nes priešingu atveju Vladimiras Putinas tikrai nesustos.

Tačiau vietoj paguodos žodžių atgal gavau lyg supuvusių pomidorų pliūpsnius. Esą mes patys kalti, kad esame išvien su savo „banderovcais“. Kokia gi aš „bandera“? Juk kalbu ir rusiškai, ir ukrainietiškai. Mano mama rusė, kalba rusiškai. Draugai iš Rusijos nuolat atvažiuodavo į svečius. Kas gi dabar atsitiko?“ – kalbėjo moteris.

Olena prisiminė ir tai, kaip elgėsi nuo seno Ukrainoje gyvenantys rusai 2014 metais prasidėjus pirmajam karui šalies rytuose: „Vienas mano pažįstamas aukšto rango kariškis rusas, visą gyvenimą pragyvenęs Ukrainoje, gaudavęs puikią pensiją, turėjęs iš valdžios gautą prabangų butą, iš karto nusprendė išvažiuoti į Rusiją. Kai paklausiau, kodėl, atkirto, kad nekenčia Ukrainos ir ukrainiečių kalbos.

Nors esu tikra kijevietė, kelios mano tėvo giminės kartos čia gimė ir gyveno, ukrainietiškai išmokau kalbėti jau suaugusi, nes mokiausi rusų mokykloje. Manau, kiekviena šalis privalo turėti savo valstybinę kalbą, himną ir vėliavą. Tačiau nemažai Ukrainoje gyvenančių rusų to nesupranta, nori, kad būtų dvi valstybinės kalbos – rusų ir ukrainiečių.“

Atvažiavę į Lietuvą vėlų trečiadienio vakarą Olena su Volodymyru pirmiausia privalėjo registruotis migracijos centre Alytuje.

„Buvome nustebę ir sužavėti, kad nebuvo jokių eilių, viskas vyko labai sklandžiai. Kai susitvarkėme būtinus dokumentus, suteikiančius teisę legaliai apsistoti Lietuvoje, dar gavome ir kelias dėžes maisto. Mums buvo labai nepatogu imti tiek produktų, bet buvome patikinti, kad dėl to neturėtume jausti jokios graužaties“, – pirmaisiais įspūdžiais Lietuvoje dalijosi karo pabėgėlė.

Jeigu vis dėlto tektų mūsų šalyje užsibūti ilgiau, moteris pasiryžusi eiti dirbti. Puikiai suprasdama, kad pagal specialybę kaip teisininkė ar advokatė dirbti negalėtų, nes nemoka lietuvių kalbos, nėra susipažinusi su Lietuvos įstatymais, Olena tvirtino galinti imtis bet kokio darbo: „Nenorime būti našta Lietuvai. Ukrainiečiai – ne baltarankiai, žinome, ką reiškia dirbti ir užsidirbti. Nors finansai nevaržė, Kijeve niekada nesamdydavau jokios firmos, kai reikėdavo išvalyti kontoros patalpas. Visus darbus su kolegėmis atlikdavome pačios. Todėl ir Vilniuje galėčiau dirbti bet ką – kad ir žmonėms butus tvarkyti ar padėti savanoriams.“

Moteris pasidžiaugė gavusi žinutę, kad jau nuo kovo 5 d. sūnus galės kelis kartus per savaitę lankyti mokyklą, o socialiniuose tinkluose sukurtas specialus portalas pabėgėliams ukrainiečiams, padėsiantis susisiekti ir tarpusavyje bendrauti.

„Mes labai tikime, kad šis košmaras greitai baigsis ir galėsime grįžti namo. Kasdien meldžiuosi už Ukrainos karius, kad tik jiems užtektų jėgų gintis“, – atsiduso karo pabėgėlė.

Migracijos departamento duomenimis, nuo vasario 25 iki kovo 4 d. Lietuvoje buvo užsiregistravę 152 Ukrainos piliečiai, pabėgę nuo karo.

Tačiau ne visi ukrainiečiai iš karto registruojasi. Tie, kurie apsistojo pas gimines ar draugus, gali nesiregistruoti 90 dienų ir gyventi Lietuvoje su turistinėmis vizomis.

Visuomeninė organizacija „Stiprūs kartu“ jau pasiruošusi apgyvendinti 25 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos. Jų laukia 6000 butų ir namų. Organizacija turi 4000 automobilių, tarp jų – šimtus autobusų ir mikroautobusų. 315 ukrainiečių šeimų jau apgyvendintos arba vyksta į naujus namus Lietuvoje.

Atvykę į Lietuvą ukrainiečiai gauna leidimus laikinai gyventi mūsų šalyje vienus metus. Jiems suteikiama medicininė pagalba, dalijami maisto daviniai ir telefonų kortelės trims mėnesiams.

Ukrainiečiai turi teisę gauti Lietuvos nacionalinę vizą metams. Ukrainos piliečiai, turintys biometrinius pasus ir kurių nacionalinių vizų ar leidimų laikinai gyventi Lietuvoje galiojimas baigiasi, pasibaigus šių dokumentų galiojimui iš karto gali pradėti naudotis 90 dienų beviziu režimu.

Migracijos departamentas iš neteisėtai Lietuvoje esančių Ukrainos piliečių ir jų šeimos narių priims prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi ar vizai gauti. Šiuo metu dėl Ukrainos piliečių ir jų šeimos narių nebus priimami sprendimai dėl grąžinimo ar išsiuntimo.

Ukrainos piliečiams, neturintiems galiojančių užsienio pasų, nacionalinės vizos nebus išduodamos, tačiau iš tokių žmonių bus priimami prašymai išduoti leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinių priežasčių.