Ukrainietė O.Sajenko pagal specialybę yra inžinierė metrologė, tačiau pastaraisiais metais ją buvo užvaldžiusi tapyba. Kovo pradžioje Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės filiale atidaryta ukrainietės kūrybos darbų paroda. Tačiau šiuo metu moteris sako nebegalinti net prisiliesti prie teptukų.
„Galiu tapyti tik kai esu laiminga, dabar nebeaišku, kada tai vėl bus“, – liūdnai šypsojosi Dnipre iki 2018 metų gyvenusi Olha, kurios likimą Lietuvoje nulėmė sėkmingos vedybos su lietuviu.
Šiomis dienomis moteris visa galva panirusi į savanoriavimo veiklą, kuria užsiima Ukrainos piliečių bendruomenė, vienijanti daugiau kaip šimtą Kaune ir rajone gyvenančių ukrainiečių. Taip pat ji administruoja socialinio tinklo ukrainiečių Kaune pokalbių grupę. Ukrainiečiai rūpinasi labdaros rinkimu, pervežimo organizavimu, laukia atvykstančių tautiečių.
Rusija nesiliauja atakuoti civilių pastatų: netoli Kijevo užfiksuoti rūkstantys daugiaaukščiai namai
– Girdime daug istorijų, kai Lietuvoje dirbantys ukrainiečiai deda ant stalo pareiškimus ir grįžta kovoti į savo šalį. Ar išgirdus, kad Ukrainoje prasidėjo karas, nebuvo ir jums tokio noro? – „Laikinoji sostinė“ paklausė O.Sajenko.
– Savo dukrai sakau: ne visi turi kariauti, reikia ir tų, kurie paduoda šovinius. Esu ištekėjusi, mano vieta čia, šalia vyro. O dukra labai norėjo išvažiuoti, ji jau suaugusi, mokosi Vytauto Didžiojo universitete. Bet jai pasakiau, kad likusios čia, Lietuvoje, taip pat galime organizuoti pasipriešinimą, informuodamos pasaulį apie tai, kas iš tiesų vyksta Ukrainoje.
Daug mano draugių organizuoja palaikymo akcijas ten, kur gyvena, – Amerikoje, Egipte. Palaikymas reikalingas ukrainiečiams.
– Ar aktyvi ukrainiečių bendruomenė Kaune?
– Iki šiol nebuvome labai aktyvūs, nes nebuvo stipraus poreikio. Tiesiog visi turėjome savo gyvenimus, kartais susitikdavome pabendrauti, pakalbėti ukrainiečių kalba, ypač vaikams svarbu, kad jie galėtų bendrauti ukrainietiškai.
– Kartais atrodo – ten žūsta žmonės, o mes tik padainuoti ir pakalbėti susirenkame. Ar tai nepradeda atrodyti kažkaip juokingai ir beprasmiškai?
– Tikrai ne. Kaip tik atvirkščiai: neįsivaizduojate, kiek daug sulaukiu padėkų. Daugybė žmonių mano nuotraukas iš palaikymo akcijų žymi širdelėmis ir apkabinimais. Štai kalbėjau su drauge Dnipre, kuri visą naktį slėpėsi rūsyje, paklausiau, kaip galėčiau jai padėti, o ji atsakė – jūs būtinai organizuokite, eikite į mitingus, tai padeda mums nepalūžti, tikėti, kad ši auka, žmonių mirtys nėra beprasmės. Tai palaiko mūsų ryžtą kovoti iki paskutinio kraujo lašo.
Didžiuojuosi, kad gyvenu Lietuvoje, kurioje žmonės taip palaiko Ukrainą.
– Palaikymo Ukrainai šiuo metu tikrai netrūksta ir Kaune: ruošiamos vietos karo pabėgėliams, per rekordiškai trumpą laiką surinkta humanitarinė parama, kurios paprašė Lietuvos Raudonasis Kryžius. Ar to pakanka?
– Draugai rašo, siunčia asmenines žinutes. Skambina ir verkia. Sako: „Olha, ačiū visiems lietuviams, kurie mus palaiko, ačiū, kad tai darote. Draugai tvirtina, kad vien matyti susirinkusių žmonių veidus, vėliavas yra ženklas, kad ukrainiečiai nėra palikti vieni, kad kažkam rūpi jų likimas.
– Bet nėra paprasta žiūrėti į besišypsančių žmonių veidus nuotraukose, kai tau pačiam galbūt tenka žvelgti mirčiai į akis?
– Vienas draugas, kuris šiuo metu yra kare, kaip tik neseniai paskambino ir pasakė: „Olia, dėk kuo daugiau linksmų nuotraukų – iš švenčių, iš susibūrimų. Mes stebime savo draugų profilius ir, matydami, kad esate laimingi, kad švenčiate, džiaugiatės, žinome, kad ne veltui mirštame, kad mūsų auka yra tam, kad kiti turėtų galimybę gyventi normalų gyvenimą.“
– Lietuva intensyviai ruošiasi priimti karo pabėgėlius. Kaip manote, ar vyks ukrainiečiai į mūsų šalį, ar vis dėlto trauks gilyn į Europą?
– Man neatrodo, kad labai skubėtų žmonės trauktis iš savo namų. Turiu keletą pažįstamų, kurie nusprendė vykti į Lenkiją, nes ten turi giminių, bet tik todėl, kad jų vaikai visai maži. Tačiau tie, kurių vaikai jau dideli, lieka Ukrainoje, vyrai stoja į miestų gynybos pulkus, moterys prisideda kitomis pastangomis – gamina maistą, taip pat ruošia „Molotovo kokteilius“, pina maskavimosi tinklus.
Kol kas dauguma pabėgėlių – moterys ir vaikai, tačiau dauguma juda pas gimines, draugus, bet dar ne taip masiškai.
– Skamba labai patriotiškai, kad žmonės nebėga iš karo siaubiamos šalies?
– Lieka, nes supranta – jei nebeliks žmonių, mūsų miestus užimti okupantams bus gerokai paprasčiau.
– Matėme, kiek daug žmonės aukojo. Ar tikrai reikia tų daiktų, gal geriau pinigai?
– Visko labai reikia, daiktų taip pat. Juk daugybė žmonių Ukrainoje liko išvis be nieko – išėjo iš namų slėptis nuo bombardavimo ir nebeturi kur grįžti, nes jų namų nebeliko. Jie taip pat neturi ir pinigų, kad galėtų nusipirkti būtiniausius daiktus.
Susiję straipsniai
Galiu tik žemai nusilenkti kiekvienam, kuris šiomis dienomis prisideda prie pagalbos. Vieni mano draugai net visas savo santaupas paaukojo. Pasakė, kad tiesiog žinojo, kad turi tai padaryti, kad nors taip prisidėtų prie Ukrainos kovos, kuri jau tapo viso pasaulio kova prieš tironiją.
– O jūs pati pažįstate žmonių, kurie liko be pastogės?
– Taip. Kol kas jie sėdi slėptuvėse. Kai kurie tiesiog eina pas draugus, giminaičius. Dabar visi vienas kitam padeda, priglaudžia visiškai svetimus, nepažįstamus žmones, kurie neteko namų. Labai daug vaikų likę be tėvų, kuriuos ima į savo namus visi, kurie gali. Taip pat ir beglobius gyvūnus, kurie liko be šeimininkų.
Į Dniprą dabar traukia žmonės iš susprogdinto Charkovo. Aš pati dalijuosi informacija, kurios pilna socialiniuose tinkluose, kas priima pas save gyventi ar užleidžia turimas patalpas. Taip pat daug žmonių gamina maistą, kuriuo dalijasi gatvėse.
– Stebina jūsų tautos žmonių kovinė dvasia. Iš kur tiek herojiškumo?
– Gimstame tokie. Jei matome, kad ką nors be pagrindo skriaudžia, visada stosime to žmogaus ginti. Kai reikia ginti silpnesnį ar atremti priešą, tampame labai drąsūs, nes žinome, kad kovojame už teisingumą. Mano vertybių skalėje pirmoje vietoje – drąsa.