Į Lietuvą nuo karo siaubo pabėgusios ukrainietės Julija ir Larisa nusiteikusios čia dirbti, bet ilgai neužsibūti

Prieš kelias dienas Julija su penkiamečiu sūnumi Levu ir motina Larisa pasiekė Lietuvą. Pabėgėliai keliavo per Rumuniją, Vengriją, Slovakiją ir Lenkiją, kol juos į savo namus svetingai priėmė netoli Vilniaus įsikūrusi lietuvių šeima. Ji buvo pasisiūlijusi apgyvendinti nuo karo bėgančius ukrainiečius per platformą „Stiprūs kartu“.

Kiek atsigavusios po varginančios kelionės moterys „Lietuvos rytui“ apie patiriamus išbandymus pasakojo ir verkdamos, o kartais – ir su humoru.

„Situacija Ukrainoje tokia sudėtinga, kad net asocialūs asmenys kiek tik išgalėdami dalyvauja ginant šalį. Jie puikiai žino, kaip ir kur ieškoti tuščių butelių, kurie dabar labai reikalingi „Molotovo kokteiliams“ gaminti.

O tie, kurie iki karo be alkoholio negalėdavo apsieiti nė dienos, dabar jau abstinentai. Nereikėjo jokio gydymo.

Apskritai visoje Ukrainoje šiuo metu faktiškai sausasis įstatymas. Alkoholis neparduodamas arba išpilamas, o tušti buteliai naudojami „Molotovo“ kokteiliams“, – pasakojo Julija.

Iki Ukrainos ir Rumunijos pasienio šeimą atvežė Julijos vyras, o pats grįžo toliau kautis su rusų okupantais.

Moterys su penkiamečiu berniuku pėstute perėjo Rumunijos sieną, čia juos pasitiko Ukrainos karo pabėgėliais besirūpinantys savanoriai.

„Pasienyje formalumai truko kelias minutes. Iš karto gavome mobiliųjų telefonų korteles, o kai pasakėme, kad neturime, kur apsistoti, tuoj buvo surasta šeima, panorusi mus priglausti.

Ašaros gerklę spaudžia, kai prisimenu, kad atsidūrėme itin tikinčioje rumunų šeimoje, turinčioje net šešis pametinukus vaikus.

Nors kitą rytą šeimininkai su dviem mažiausiais vaikais turėjo važiuoti į operaciją ligoninėje, buvome sutikti nepaprastai šiltai.

Bet tolesnė kelionė iki Lenkijos kažkokiu neva privačiu autobusu buvo nepavydėtina. Ji mums atsėjo 300 eurų.

Negana to, buvome vežami šunkeliais, kad vairuotojams nereikėtų mokėti kelių mokesčių, nors buvo pilnas autobusas žmonių su mažais vaikais ir net kūdikiais“, – prisiminė Julija.

Pasiekus Vengrijos pasienį Julija su šeima sausakimšame autobuse kankinosi devynias valandas, mat priešais stovinčio autobuso vengrai nenorėjo įleisti į savo šalį, nes vienai šeimai buvo iškilusi problema dėl vaikų dokumentų.

„Esu patyrusi informacinių technologijų specialistė. Kai privažiavome pasienio punktą, iš karto pamačiau, kad vengrų pasieniečių kompiuteriai net neįjungti pasienio kontrolei vykdyti – jie tuo metu buvo įsijungę kompiuterinius žaidimus“, – tikino pabėgėlė iš Vinycios.

Individualiame name Vinycioje gyvenančią šeimą vasario 24-osios rytą pažadino sprogimai.

„Iš pradžių nesupratome, kas vyksta. Atrodė, kad mūsų namas ėmė siūbuoti. Įjungę televizorių išgirdome, kad prasidėjo karas.

Iškart prižadinome sūnų ir nusileidome į rūsį. Ryšio nebuvo, negalėjome niekam paskambinti.

Šiaip taip susigaudėme, kad bombarduojama Kalinovka, esanti maždaug penkiolika kilometrų nuo Vinycios, – ten yra ginkluotės sandėliai“, – pasakojo Julija.

Paklausta, ar šalies valdžia buvo įspėjusi, kad Rusija gali užpulti, moteris tikino, jog iki paskutinės minutės buvo raminama, kad jokio pavojaus nėra: „Bet mes bendraujame su kariškiais, kurie kovėsi dar 2014 metais Donbase, ir jie mus nuolat informuodavo, kas darosi tuose regionuose ar pasienyje su Rusija.

Todėl valdžios raminimais nelabai tikėjome, stengėmės situaciją vertinti blaiviai. Stebėjomės, kodėl šalyje neįvedama karo padėtis.“

Moteris neslėpė, kad Ukrainoje yra ir žmonių, kurie stengiasi išvengti tėvynės gynimo kur nors saugiai laukdami, kuo viskas baigsis: „Tokiems atrodo, kad jeigu jie paaukojo kariuomenei po šimtą grivinų, o jų miestų ar miestelių rusai dar nebombarduoja, nėra reikalo ir iš namų išeiti.

Girdėjau, kad yra ir niekšų, kurie net parsiduoda rusams. Bet, dėkui Dievui, tokių dabar – mažuma.“

Pabėgėlė pasakojo, kad jau prieš dvejus ar trejus metus daugelis ukrainiečių savarankiškai lankė įvairius mokymus, kuriuose gilinosi, kas yra teritorinė gynyba, partizaninis karas, mokėsi šaudyti ir suteikti būtinąją medicinos pagalbą

„Provincijoje gyvenantys žmonės skerdžia gyvulius, paukščius, daro konservus, gamina ir šaldo virtinius. Kiek išgalėdami sukauptomis maisto atsargomis padeda kariuomenei ir teritorinėje gynyboje besikaunantiems tautiečiams. Tie, kurie turi degalų, atiduoda jį sprogstamiesiems kokteiliams gaminti.

Be to, patys žmonės susiorganizavo teritorijų apsaugą ir patruliavimą – stebi, tikrina pabėgėlių būstus, kad neimtų siautėti vietiniai ar atvykę iš Rytų vagys“, – pasakojo Julija.

Pasiekusi Rumuniją ši pabėgėlių šeima turėjo galimybę išvažiuoti į Italiją arba Ispaniją, bet pasirinko Lietuvą, nes čia Rytų kalbų magistrantūroje studijuoja Julijos brolio žmona.

„Kai sužinojome, kad Lietuva priima Ukrainos karo pabėgėlius, iš karto nusprendėme, kad niekur kitur nevažiuosime.

Aš esu pasiryžusi dirbti, mama, nors ir pensininkė, taip pat nori dirbti. O brolio žmona prižiūrės mano sūnų“, – ryžtingai kalbėjo ukrainietė.

Šeimos neturinti jos sesuo nusprendė likti Vinycioje, ten su draugėmis savanoriauja – padeda niekur neišvykusiems žmonėms.

„Tikime, kad ir mes netrukus galėsime sugrįžti namo. Kai tik Ukrainos oro erdvė bus saugesnė, o Rusijos okupantai nusilps, Lietuvoje neužsibūsime.

Juk, sako, rusai jau dabar išleidinėja degalus iš tankų ar net pasiduoda. Krymo gyventojai jau atsisako eiti kariauti prieš Ukrainą. Grįžę imsime ginklus ir stosime į teritrinės gynybos pulkus“, – kalbėjo Julija.

Nuo vasario 25 d. iki kovo 7 d. ryto Lietuvoje buvo užsiregistravę 3135 karo pabėgėliai iš Ukrainos. Iš jų 3021 buvo paprašęs leidimo laikinai gyventi mūsų šalyje. Penkiolika Ukrainos piliečių pateikė prašymus Lietuvos nacionalinei vizai gauti. Nė vienas iš karo pabėgėlių kol kas neprašė prieglobsčio Lietuvoje.

Visuomeninėje organizacijoje „Stiprūs kartu“ nuo vasario 24 d. iki kovo 7 d. popietės užsiregistravo dar 1421 Ukrainos karo pabėgėlis.

Labiausiai pažeidžiami ir ypatingos globos reikalingi vaikai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, pirmieji iš karo zonos Ukrainoje atvykę vaikai jau įsikūrė. Nelydimų vaikų iš Ukrainos vakar mūsų šalyje buvo 95.

Kai kurių visuomeninių organizacijų duomenimis, iš karo draskomos Ukrainos į Lietuvą artimiausiu metu gali būti atvežta dar mažiausiai šimtas vaikų.

Pastarosiomis dienomis vaiko teisių gynėjai sulaukė skambučių ir laiškų antplūdžio – žmonės domėjosi, kokios galimybės tapti laikinaisiais iš Ukrainos atvykusių vaikų globėjais. Buvo ir asmenų, pasiryžusių šiuos vaikus įsivaikinti.

Tačiau socialinės apsaugos ir darbo ministrė M.Navickienė pranešė, kad iš Ukrainos atvykusių vaikų įvaikinti nebus galimybės, nes jie mūsų šalyje yra laikinai, todėl labai svarbu jiems suteikti laikiną globą, priežiūrą ir saugią aplinką. Planuojama, kad pasibaigus karui jie išvyks namo.