Iš Alytaus kilęs, iki karo Vilniuje gyvenęs ir savo verslą turėjęs M.Skripkiūnas į Ukrainą atvyko tam, kad iš šalies išvežtų žmonos šeimą. Sužinojęs, kad Ukrainoje pagalbą organizuoja ir lietuvių įkurta grupė „Lukšų vyrai“, M.Skripkiūnas pasisiūlė padėti – nuvežti humanitarinę siuntą į Pietų Ukrainą.
Tačiau prieš rusų pajėgas Pietų Ukrainoje kovojančio būrio aprūpinimas vyrą pribloškė – anot M.Skripkiūno, pagalbą vežantys automobiliai tiesiog bijo važiuoti link karščiausių taškų, kur pagalbos reikia labiausiai.
„Kokius 400 kilometrų nuo Chersono visi sustoję, visa pagalba bijo važiuoti – ten kas penki kilometrai šaudo, kas dešimt kilometrų gradais varo.
Aš sukau Odesos keliu link Nikolajevo ir nuvežiau siuntą. Nuvežęs pamačiau, kad jie neturėjo nieko – nei valgyti, apskritai nieko. Tame krašte jų niekas neremia – Nikolajeve, Chersone, Odesoje, Mariupolyje. Mes ten plikomis rankomis einam daužytis“, – kalbėjo savanoris.
Nuvežęs siuntą, M.Skripkiūnas nutarė prisijungti prie 80-osios brigados. Vyras neslepia – būrys turi „vieną tanką, pusantro BTR“.
„Mes – puolamasis būrys, atliekame kontratakas, specialias operacijas. Krapštom juos iš apkasų, iš miestų, vyksta artimos kovos iš pastatų“, – pasakojo M.Skripkiūnas.
Tiesa, pastaroji operacija nebuvo sėkminga – nepasiteisinus taktikai, iš 90 būrio narių liko 3. „Dabar formuojame naują brigadą, bet vėl nieko nebeturime“ – teigė jis.
Pasak M.Skripkiūno, dabar kariams labiausiai padėtų termovizoriai, optika žvalgybai, naktinė optika, automobiliai, medicinos priemonės, dronai.
Vyras neslepia, kad pagalbą ukrainiečiai itin vertina.
„Kai nuvežiau pagalbą, jie iš pradžių stipriai nustebo, ir vyrai, ir moterys apsiverkė, sakė, kad tai didelė pagalba, nes per dvi savaites vykstantį karą tai buvo pirmoji gauta pagalba“, – pasakojo jis.
Vis dėlto, pradinis M.Skripkiūno planas iš Chersono evakuoti 15 asmenų šeimą pasirodė praktiškai neįmanomas, mat rusų kariai, apsupę miestą, civilių gyventojų neišleidžia, naudoja juos kaip „gyvąjį skydą“ – kol mieste civiliai, ukrainiečiai apkasuose pasislėpusių rusų karių negali atakuoti iš oro.
„Jei jie iš ten pajudės, istorija kaip visada – suguls visi į tą žemelę“, – įsitikinęs vilnietis.
Net jeigu pavyktų evakuoti šeimos narius, M.Skripkiūnas teigė liksiantis kovoti už Ukrainą iki galo.
Susiję straipsniai
„Niekam tie žudymai nepatinka, bet ką padarysi – jie puola ne tik ukrainiečius, jie puola Europą, Lenkiją, atviru tekstu grasina mums“, – pastebėjo jis.
„Liksiu Ukrainoje iki galo. Padėsiu, kiek galiu. Dar dalis šeimos liko Chersone. Jeigu taip įvyktų (bet tai neįvyks, nes jiems reikalingas gyvas skydas), kad jie atidarytų „žaliąjį koridorių“, tada išvežčiau juos, bet ir grįžčiau čia atgal. Jau iki galo būčiau. Bet kokiu atveju būsiu čia – palikau darbą, nors turėjau verslą. Jau liksiu čia iki galo“, – kalbėjo M.Skripkiūnas.