Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ kalbėjo Jungtinių tautų Pabėgėlių agentūros atstovė Lietuvoje Renata Kuleš, Lvivo gyventoja Veronika, Darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas, Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Vytautas Šilinskas bei istorikas ir žurnalistas bei istorikas Jacekas Komaras.
Glaudžiasi ir pas kaimynus, ir šalies vakaruose
Jungtinių tautų Pabėgėlių agentūros atstovė Lietuvoje Renata Kuleš teigė, kad nuo pirmosios karo dienos Ukrainoje šią šalį jau paliko apie 3 milijonus gyventojų.
„Šiandien ta diena, kai, deja, turime konstatuoti, kad jau 3 milijonai žmonių nuo vasario 24 dienos turėjo palikti savo namus, ir mes matome, kad paprasti ir nekalti žmonės moka tą didžiulę karo kainą. Tai yra išskirtos šeimos, sugriauti namai, bėgimas į nežinią, ir tikrai tai yra žmonių kančios – kaip sakė Popiežius, tai yra kraujo ir ašarų upės, žmonės traukias tiesiog tam, kad išsaugotų savo gyvenimus ir savo vaikų ateitį“, – kalbėjo ji.
Pasak R.Kuleš, dabar daugiausiai pabėgėlių glaudžiasi kaimyninėse šalyse – vien Lenkija priėmė 1,8 mln. ukrainiečių, Rumunijoje apsistojo apie 422 tūkst., ši taip pat padeda Moldovai, o Vengriją ir Slovakiją pasiekė maždaug po 260 tūkst. nuo karo bėgančių žmonių.
Istorikas ir žurnalistas Jacekas Komaras, tyrinėjantis informacinę Lenkijos erdvę, teigė, kad daugiausiai pabėgėlių savo namuose priglaudė patys lenkai.
„Daugiausiai pabėgėlių priėmė fiziniai asmenys ir savivaldybės. Vyriausybė dar nesukūrė pakankamai daug centrų, kur pabėgėliai galėtų apsistoti. Jeigu ne žmonės ir savivaldybės, Lenkijoje šiandien būtų humanitarinė katastrofa, nes žmonės neturėtų kur miegoti, neturėtų ko valgyti ir neturėtų kaip nuvažiuoti iki savo šeimų – nepamirškime, kad iki karo Lenkijoje jau per kelis metus apsigyveno apie 2 milijonus ukrainiečių, kurie anksčiau važiavo į Lenkiją dėl darbo ar mokslų“, – aiškino J.Komaras.
Pasak jo, labai daug žmonių išvažiavo į Vakarus, Lenkijos geležinkeliai nemokamai vežė ukrainiečius prie Vokietijos sienos.
„Manau, kad čia dar ne pabaiga, nes matome, kad žmonės ir toliau bėga iš Ukrainos, reikia greičiau viską organizuoti“, – svarstė J.Komaras.
R.Kuleš pridūrė, jog šiuo metu pabėgėlių srautus galėtų sustabdyti tik vienas dalykas – karo Ukrainoje pabaiga.
„Tik šitos situacijos išsprendimas galėtų sustabdyti tų žmonių traukimąsi, nes žmonės traukiasi dėl to, kad ten yra labai nesaugu“, – paaiškino ji.
Jungtinių tautų Pabėgėlių agentūros atstovė kalbėjo, kad dabar Lenkijos ir kitų masinius pabėgėlių srautus priimančių valstybių negalima palikti vienų.
„Mes, kaip JT pabėgėlių organizacija, pradedame Varšuvoje tokią finansinės paramos pabėgėliams pagalbą, kur bus vienkartinės išmokos, kad žmonės patys nuspręstų, ko pirmiausia jiems reikia, kai jie yra atvykę. Kol kas pradedame tik Varšuvoje, bet taip bus ir kitose šalyse. <... Tam, kad mes galėtume daryti savo darbą, mums reikia paramos iš tarptautinės bendruomenės, iš šalių, iš verslų ir individų“, – teigė ji.
J.Komaras daugiau papasakojo ir apie situaciją Lenkijoje – pasak jo, šioje šalyje ukrainiečiai be jokių papildomų procedūrų galės gyventi 18 mėnesių, o tada turės nuspręsti, ką daryti toliau. Jis pabrėžė, kad Ukrainos piliečiai galės gauti ir lenkiškus asmens kodus.
„Kodėl tai yra svarbu – kaip žinome, be asmens kodo praktiškai tu negausi jokių paslaugų – nei medicininių, bus pakankamai sunku įsidarbinti. Dėl to čia yra labai svarbus dalykas, kad patys ukrainiečiai kuo greičiau įsilietų į Lenkijos gyvenimą ir nereikėtų jiems nuolat gauti pinigų iš Vyriausybės“, – sakė jis.
Kol kas, J.Komaro teigimu, Vyriausybė lenkams, priėmusiems į savo namus ukrainietį, mokės po 8 eurus per dieną, patys ukrainiečiai taip pat gaus maždaug 80 eurų vienkartines išmokas.
Vien Varšuvoje, pasak istoriko ir žurnalisto, šiuo metu yra apie 250 tūkst. pabėgėlių iš Ukrainos, tačiau šis miestas jau skelbiasi nebegalintis priimti tiek daug ukrainiečių.
Itin daug nuo bombardavimų bėgančių ukrainiečių glaudžiasi ir šalies vakaruose – Lvivo gyventoja, lietuvė Veronika teigė, kad per dieną Lvivo geležinkelio stotis sulaukia nuo 20 iki 40 tūkstančių gyventojų.
„Labai daug savanorių dirba ten, kad iš karto žmones priimtų, pamaitintų, nes būna, kad žmonės važiuoja be nieko. Jei žmonės sėdėjo metro ar požemiuose, o tuo metu subombardavo jų namą, jie išvažiavo be daiktų, be maisto, gali būti, kad žmonės ir po dvi paras nevalgę. Iš karto stovi paruošti autobusai, beveik visi viešbučiai, mokyklos, sportiniai centrai parengti tam, kad priimtų tuos žmones“, – aiškino Veronika.
„Į mūsų miestą žmonės važiuoja ne tik trumpam, bet yra daug tokių, kurie nori čia pasilikti, tiki, kad karas greitai baigsis ir jie galės grįžti namo“, – pridūrė ji.
Pasak Veronikos, kalbėti apie ilgalaikiškesnius sprendimus šiuo metu nereikėtų, nes niekas nežino, kas bus rytoj.
„Neseniai apšaudė netoli mūsų tarptautinės taikos palaikymo centrą, 20 kilometrų iki Lenkijos sienos, praktiškai jau turėtų būti NATO apsaugos teritorija, girdėjome mieste, kad raketa skrido“, – sakė ji.
J.Komaras savo ruožtu tvirtino, kad mes esame „per arti karo“, kad galėtume sau leisti neieškoti būdų, kaip jį sustabdyti.
„Galima jau pasakyti, kad ES ir NATO jau yra tame ekonominiame kare su Rusija, per sankcijas mes bandome sustabdyti Putiną ir jo žmones, kurie vykdo jo įsakymus, ir kol nepavyks mums priversti Kremliaus sustabdyti tą karą, nėra ką kalbėti apie kažkokią ateitį. Tos ateities tikrai nebus, bent Ukrainai“, – dėstė jis.
Dirba jau maždaug pusė tūkstančio pabėgėlių
Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Vytautas Šilinskas pateikė duomenis, jog šiuo metu Užimtumo tarnyboje užsiregistravo keli šimtai darbdavių, siūlančių apie 7000 darbo vietų ukrainiečiams. Pasak viceministro, apie 500 nuo karo bėgančių žmonių jau dirba Lietuvoje.
„Daugiausiai maitinimo įstaigose, prekybos centruose. Tris ir Užimtumo tarnyba įdarbino, nes reikia ukrainietiškai konsultuoti žmones. Matome, kad žmonės dirbti nori, dar apie 1400 šiandien yra užsiregistravę, ir Užimtumo tarnyba žada, kad per dieną jiems pateiks darbo pasiūlymus“, – tvirtino V.Šilinskas.
Jo teigimu, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija jau peržiūri procesus, kaip galėtų supaprastinti kvalifikacijos pripažinimą, nes esą yra žmonių, kurie turi tam tikrą kvalifikaciją, bet ne visais atvejais turi diplomą.
„Užimtumo tarnyboje mes jau turime galimybę finansuoti kvalifikacijų pripažinimą – nusiųsime, žmogus išsilaikys egzaminus, institucija patvirtins, kad jis moka daryti vieną ar kitą darbą, gaus pažymą ir galės eiti pas darbdavį į kvalifikuotą darbą.
Sveikatos apsaugos ministerija peržiūri akreditavimo reikalavimus, pavyzdžiui, yra atvykę keli dantistų padėjėjai, tai irgi pasižiūrėsime, kaip galėtume į tokios aukštos kvalifikacijos darbus irgi priimti žmones, kad nebūtų perteklinių reikalavimų“, – aiškino viceministras.
„Žiūrim, procesą tobuliname, jis įsivažiuoja vis greičiau, žmonės darbinasi, darbo pasiūlymų yra ir išjudėjome greičiau nei latviai ar estai“, – pridūrė jis.
Pasak V.Šilinsko, niekas nežino, kiek žmonių dar atvažiuos į Lietuvą ir kiek karas truks.
„Patys žmonės sako, kad jie čia yra laikinai, kad jie pirmu traukiniu grįš atgal, vos tik galės. Bet kas gali pasakyti, kada Putinas baigs karą? Negalime“, – kalbėjo SADM atstovas.
Visgi Darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas svarstė, kad Lietuvai reikėtų aiškesnės strategijos, kaip ukrainiečius efektyviau integruoti ilguoju laikotarpiu.
„Klausimas toks, ar mes būtume pasiruošę, jei čia būtų 100 tūkstančių? Kalbu apie tai, kad turi būti labai aiški sistema dėl to paties gyvenimo – daug žmonių priėmėme, čia emociškai visi priėmėme. Klausimas, kad nežinome, kiek [tai truks]. Ir tada atsiranda problema, pavyzdžiui, galvojame juos apgyvendinti viešbučiuose. Kiek aš girdėjau, ten 10 eurų per dieną vienam be maitinimo.
Kas atsitiks, jei tame kambaryje atsidurs 5 žmonės? Kas sutiks iš viešbučių priimti tokius žmones? <...> Mes galime trumpuoju laikotarpiu būti labai susipratę, bet sistema turi būti suformuota ilgajam laikotarpiui ir mes turime būti pasiruošę ir didesniems srautams. Jei lenkai negalės, juos reikės priimti čia.
Jeigu norime viską daryti civilizuotai ir orientuotis į ilgąjį laikotarpį, ir nereikia turėti iliuzijų, kad viskas greitai baigsis, turime sukurti tvarią sistemą, kad ji negalėtų integruotis, o ne galvoti, kad jie po pusės metų išvažiuos. tegul gyvena ir dirba čia Lietuvoje – taip projektuokime“, – tvirtino D.Arlauskas.
