Apie tai ji kalbėjo „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“.
Rusijai pradėjus karinę invaziją į Ukrainą, Lietuvos politikai imasi rengti naują partijų susitarimą dėl krašto apsaugos ir gynybos, tai planuojama padaryti per mėnesį. Iš pradžių tokį susitarimą pasiūlė pasirašyti prezidentas Gitanas Nausėda, tačiau vieningo sutarimo partijos nepasiekė.
Klaida po klaidos?
MRU politologė R.Urbonaitė svarstė, kad inicijuodama partijų susitarimą dėl gynybos, Prezidentūra padarė ne vieną ydingą veiksmą. Vienas iš jų – ji nesugebėjo išlaikyti neutralumo ir planui pasirinko tarpininką.
„Juo tapo taip vadinamasis šešėlinis užsienio reikalų ministras, valstietis Giedrius Surplys. Tai reiškia, kad Prezidentūra parodė savo tam tikra prasme preferencijas, politines simpatijas, ir iš opozicijos pasiėmė žmogų, kuriam delegavo pristatymo funkcijas.
Tai jau iš karto garantuoja atmetimo reakciją. Prezidentūra vietoje to, kad iš karto išsiųstų bendrą tekstą visiems ir kalbėtų apie bendrą susitarimą su visais, ji staiga paima ir prioritetizuoja praktiškai vieną iš politinių grupių, pasirinkdama konkretų asmenį iš jos. Tai yra absoliučiai taktiškai niekaip nesuvokiamas žingsnis“, – kalbėjo R.Urbonaitė.
Specialistė skeptiškai įvertino ir G.Nausėdos išsakytą tikslą dėl 3 procentų, skirtų gynybai.
„Iš paties prezidento lūpų buvo citata, kad „mano tikslas – 3 procentai“. Kaip čia taip – mano tikslas? Man atrodo, dėl tokių tikslų ir yra kalbamasi pirmiausia neformaliuose susitikimuose, ką, beje, Prezidentūra savo projekte ir siūlo – viešai nesiaiškinti, o pirmiausiai viską koordinuoti tarp savęs. Bet čia kažkodėl viešai kaukšt – turime tuos 3 procentus. Prisimenu dar vieną prezidento tikslą su 70 proc. pasiskiepijusių iki Mindauginių. Kitaip tariant, visa pradžia yra labai ydinga.
Prioritetas, akivaizdu, yra gynybos ir saugumo klausimai. Bet kai niekas nesugeba aiškiai pasakyti, kad turime problemą x ir y, kuriai eliminuoti reikia tokio ir tokio finansavimo, kitaip tariant, mes turime pasakyti, kokie yra poreikiai, o tada skaičiuoti sumas, kiek mums reikia. O dabar klaidingai yra tarsi sudaromas įspūdis, kad tikslas savaime yra 3 procentai. Tai yra tik instrumentas pasiekti saugumo tam tikrą sustiprinimą. Tai čia viskas sumaišyta aukštyn kojomis, ir taktiškai padaryti ydingi sprendimai, nepaisant to, kad strategiškai tai tikrai yra svarstytinas dalykas ir apie tai diskutuoti reikia“, – kalbėjo R.Urbonaitė.
„Padaromi visiškai neapgalvoti žingsniai, kurie viską velia, ir, sakyčiau, dar sukuria įtampas, kurių visiškai galėjo nebūti. Kam tos įtampos reikalingos, aš nesuprantu“, – pridūrė ji.
MRU politologė teigė negalinti pasakyti, kodėl G.Nausėda pasirinko būtent G.Surplį, tačiau atkreipė dėmesį, kad prezidentas tam tikras simpatijas opozicijai rodo jau kurį laiką.
„Tam tikra prasme Prezidentūros simpatijos opozicijai vis pasijusdavo. Kaip jie dabar skaičiavo, man labai sunku pasakyti, bet kad jie apsiskaičiavo, jau yra akivaizdu“, – teigė pašnekovė.
Ragina pasirengti tinkamai
Ji pastebėjo, kad į prezidento iniciatyvą skeptiškai žiūri tiek dalis opozicinių frakcijų, tiek ir valdantieji.
„Pačiame tekste yra dar ir toks dalykas – „atsiliepdami į prezidento Gitano Nausėdos kvietimą vienytis“. Jūs įsivaizduokite, kad konservatoriai balsuotų už tokį projektą – kokio naivumo reikia būti apskritai tokius tekstus rengiant? Ir kodėl G.Surplys nepakalbėjo su Prezidentūra ir nepasakė, kad čia nėra pats geriausias teksto variantas, tai irgi neįvyko“, – kalbėjo R.Urbonaitė.
Ji prisipažino įžvelgianti tam tikrą Prezidentūros manevravimą, kuris gali būti interpretuojamas kaip simpatijų vieniems ar kitiems politikams išreiškimas, o tai esą blogai, nes čia svarbus visų vieningas sutikimas.
„Jei Prezidentūra galvojo, kad žaidžia labai gudriai, tai ji sukėlė baloj tam tikrą audrą, kurios visiškai nereikėjo“, – vertino R.Urbonaitė.
Paklausta, kas tuomet turėtų būti atsakingas už gynybos plano parengimą, ji pabrėžė, kad čia svarbus konkrečių ekspertų bendradarbiavimas.
„Turime Krašto apsaugos ministeriją, turime kariuomenę, turime kariuomenės vadą. Turėkime omenyje, kad tai yra daug specifinių žinių reikalaujantys dalykai, dėl to aš niekada nepulčiau komentuoti, kokios karinės paramos Ukrainai reikia – kitaip tariant, čia turi būti labai aukšto lygio ekspertiškumas konkrečiai toje srityje, turi būti bendradarbiavimas tarp skirtingų padalinių. <...> Pirma, turi būti aiškiai identifikuoti poreikiai, matomi reikalingi finansai, o paskui mes kalbame apie tuos procentus. O kodėl 3 procentai? Kodėl ne 3,2 arba 2,8? Jeigu operuosime tik gražiais skaičiukais, iš to nieko nėra“, – sakė R.Urbonaitė.
Pasak jos, tokiems dalykams reikia pasirengti.
„Jau geriau skirti tam šiek tiek daugiau laiko, nei daryti strimgalviais, o paskui turėti pinigus ir sukti galvą, kur juos išleisti. Nes kai turi daug pinigų ir nesugalvoji, kur juos išleisti, ir neturi plano, tai žiūrėkite, jau auksiniai šaukštai netoli šviečia“, – palygino R.Urbonaitė.
Politologės teigimu, pati prezidento iniciatyva savaime nėra bloga, bet blogi yra pasirinkti keliai.
„Jei tikrai partijos sugebės susitarti, kiekviena institucija atliks savo dalį, kuri leis pagrįsti, kad tikrai to reikia, aš manau, kad nebus labai daug prieštaraujančių tokiomis aplinkybėmis, nes puikiai suprantame, kad mūsų saugumo ir gynybos klausimai yra visiškai prioritetiniai. Svarbiausia reikia tam pasirengti tinkamai, apgalvoti visus šaltinius, ir apgalvoti, kam mes tuos pinigus leisime“, – tikino ji.
Paklausta, kaip toks Lietuvos žingsnis dėl gynybos atsispindėtų tarptautiniame kontekste, R.Urbonaitė svarstė, jog turime suvokti, kad esame maža valstybė su ribotais resursais, tad reikia patiems rodyti iniciatyvą.
„Jeigu Lietuva toliau stiprins savo pajėgumus, skirs tam dėmesį, natūralu, kad prašyti ir partnerių pagalbos turi daugiau pagrindo, argumentų, ir partneriai ne tai, kad yra įsprausti į kampą, bet irgi turi parodyti partnerystę“, – kalbėjo MRU politologė.
