Vienas iš tokių žmonių – pirmasis į šį prašymą Lietuvoje atsiliepęs vilnietis Daniel Lupshitz. Dvi savaites Ukrainoje kariavęs D.Lupshitz „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ papasakojo, kaip atrodo savanorių kasdienybė kare ir kodėl ukrainiečiai šio karo negali pralaimėti.
Trys savanorių tipai
Vasario 27 dieną Ukraina paskelbė steigianti tarptautinį legioną kariams savanoriams iš užsienio šalių, norintiems prisidėti prie nuožmios ukrainiečių kovos prieš šalį užpuolusius rusų karius.
Pirmasis iš Lietuvos į šį kvietimą atsiliepė vilnietis D.Lupitz – vyras teigė norėjęs prisidėti ne tik žodžiais.
„Esu religingas žmogus ir visomis jėgomis bandau ne tik kalbėti, bet ir daryti, todėl tikiu, kad tie žmonės, kurie gali apginti, būtinai turi apginti silpnesniuosius – visada, visur, nesvarbu, kurioje šalyje gyvena. (...)
Visada turime duoti pavyzdį kitiems. Mūsų užduotis – gerinti šį pasaulį. Nėra taip, kad pabudau ryte, nuėjau į darbą, vakare grįžau namo. Arba kitaip sakant, gimiau, pragyvenau ir numiriau. Taip nėra. Tikiu, kad mes visi turime užduotį, ir todėl bandydamas ne tik kalbėti, bet ir daryti, nusprendžiau pasisiūlyti, atsiliepti, ginti, bandyti visomis savo išgalėmis apginti Ukrainos žmones nuo genocido, kurį vykdo Rusija ir jos kariuomenė“, – kalbėjo savanoris.
Pats D.Lupshitz trejus metus tarnavo Izraelio kariuomenėje, dalyvavo karinėse operacijose, tačiau, jo teigimu, į Ukrainos svetimšalių legioną savanoriauti atvyksta ir jokios karinės patirties neturintys žmonės.
„Yra keli žmonių tipai, kurie atvažiuoja ir savanoriauja legione. Vieni yra neturintys jokios patirties – jie praeina savaitės ar dviejų mokymus, jie dažnai tarnauja logistikos srityje.
Toliau yra tie, kurie turi tarnybos patirtį – jie gauna apmokymus, treniruojasi. Ir yra žmonės, turintys kovinę patirtį, kurie buvo įvairiose misijose Afganistane, Irake, Afrikoje, Pakistane – tie žmonės greičiausiu būdu keliauja į frontą kariauti“, – pasakojo D.Lupshitz.
Kasdienybė kare
Lietuvio būrys vykdė karines operacijas Irpinės mieste šalia Kijevo. Vis dėlto, kaip pabrėžia D.Lupshitz, legiono kariai jokio aiškaus kasdienybės ritmo neturi.
„Turbūt nieko naujo nepasakysiu, ypač tiems, kurie tarnavo, bet kariuomenėje viskas yra apie laukimą. Ukrainoje situacija keičiasi labai greitai. Iš praeitų dviejų savaičių galiu pasakyti, kad buvo taip: planuojame, kad šiandien reikės sunaikinti raketų sistemą.
Praeina valanda ar dvi, sako, kad ne – kur nors yra sraigtasparniai, kuriuos reikia sunaikinti. Vėl ne – už valandos sako, eikit pailsėti, nes jau pavargot, o jau po penkiolikos minučių visi apsirengę, su visa amunicija jau važiuoja valyti nuo teroristų kokį nors rajoną.
Tokios dienotvarkės, kuri būtų išrašyta – nėra. Dažnai miegi su batais, nes gali būti taip, kad reikės reaguoti iš karto – minutė ir viskas. Daiktai visada būna sukrauti, viskas paruošta.
Bet būna ir taip, kad laukimas užsitęsia dieną ar dvi, kol nėra suplanuojama ir iškomunikuojama kažkokia užduotis“, – papasakojo D.Lupshitz.
Nors norinčiųjų prisidėti prie ukrainiečių – nemažai, lietuvis akcentuoja dvi svarbiausias savybes, kurių reikia mūšio lauke: tai asmeninė disciplina ir komunikacija.
„Jeigu šių dalykų nėra, tai nėr ko ten eiti. Nes labai sunku save nugalėti, viskas prasideda jau nuo amunicijos nešimo, nes tai yra fiziškai sunku. Gali laisvai sakyti, kad pavargau, užtenka ir pasiduoti.
Ir yra komunikacija, kai turi absoliučiai jausti žmogų, kuris yra prieš tave, už tavęs ir šalia tavęs. Nes niekas nežino nei ką pamatei, nei ką pagalvojai. Ne šiaip yra garsiai išrėkiamos komandos, ir tu jas atgal garsiai pakartoji. Tai ne šiaip sau yra“, – pabrėžė vilnietis.
Tuo metu vertindamas Ukrainoje kariuojančių žmonių savijautą D.Lupshitz teigė, kad nuotaika viena – nusiteikimas laimėti.
„Pasakysiu labai paprastai – mes laimėsime. Jokių kitokių variantų ten neegzistuoja – nei matematiškai, nei kaip nors kitaip. Kaip religingas žmogus pasakysiu – su mumis Dievas. Jie mūsų niekaip nenugalės. Laiko klausimas, kada mes nugalėsime. Laiko klausimas, kada mes juos iš ten išmesime ir nutrauksime kol kas dar vykstantį genocidą“, – įsitikinęs jis.
