1991 metų sausio 13-ąją jaunas Vadovybės apsaugos tarnybos pareigūnas R.Dubickas prie Vilniaus televizijos bokšto saugojo televizijos operatorių, bet paryčiui susirengęs pailsėti buvo sučiuptas KGB pakalikų.
Dvi dienas vyras buvo žiauriai kankinamas – jam sužalojo galvą, sulaužė šonkaulius, sutrupino stuburą, kojas, žandikaulį. Galiausiai R.Dubickas tapo neįgalus ir dabar juda tik vežimėliu.
Asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidentas savo kailiu patyrė, kokie žiaurūs gali būti agresoriai iš Rytų, todėl kai Rusijos ginkluotosios pajėgos vasario 24 dieną įsiveržė į Ukrainą, ėmė ieškoti būdų, kaip padėti ten esantiems neįgaliems ukrainiečiams.
54 metų R.Dubickas kartu su bendraminčiais didžiausią dėmesį sutelkė į vaikus – turinčius judėjimo ar psichosocialinę negalią, autizmo spektro sutrikimą, Downo sindromą ar sergančius cerebriniu paralyžiumi.
„Tačiau apskritai padedame visiems neįgaliesiems, nes jiems daug sunkiau savimi pasirūpinti karo siaubiamoje šalyje“, – sakė vilnietis.
Atvyko net bagažinėje
Negalia, ypač judėjimo, apriboja veiksmų laisvę, todėl Ukrainoje, kur ant galvų krinta bombos, turintiesiems negalią ne visada paprasta laiku pasiekti slėptuves.
Kai kurie jų iš požemio neišlenda paromis, nes ir nelengva ten nusileisti, ir baisu pakliūti į apšaudymus viršuje.
„Buvo žmonių, kurie atsisakė evakuotis iš Ukrainos, nes bijojo palikti slėptuvę“, – tvirtino R.Dubickas.
Vis dėlto kone kasdien šis vyras ir kiti asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ nariai priima naujus pabėgėlius – atvykstančius kone taip, kaip stovi, tik su būtiniausiais daiktais, išvargusius kelionėje ir įbaugintus karo baisumų.
„Vienos septynių asmenų šeimos mažiausi nariai – keturmetis berniukas ir metų mergaitė – važiavo net automobilio bagažinėje suguldyti, nes kitaip visi būtų netilpę.
Vaikų tėvui amputuota koja ir automobilio avarijoje stipriai pažeistas stuburas, tačiau išvykdamas jis net vežimėlio negalėjo pasiimti“, – pasakojo R.Dubickas.
Vaikai buvo taip pavargę po tris paras trukusios kelionės, kad užmigo gatvėje ant išrikiuotų lagaminų.
Tų žmonių akyse buvo susprogdintas būstas – raketa smogė tiesiai į namą, kuriame jie gyveno, tad daugiavaikė šeima nebeturi kur grįžti. Trys paauglės dukterys, du mažamečiai vaikai, motina ir neįgalus tėvas laikinai buvo apgyvendinti Tauragėje. Jie patys pasiprašė „arčiau žemės“, nes nesibodi jokių lauko darbų.
Bandė slėptis po stalu
Sunkiausia, anot R.Dubicko, buvo pradžioje stebėti, kokie įbauginti žmonės, ypač vaikai, atvyksta į Lietuvą. Bet koks šaižesnis garsas juos versdavo instinktyviai ieškoti, kur pasislėpti.
„Turėjome tokį būgnelį, kurio garsą mes net vadintume raminančiu, todėl norėdami sudominti atvykusius vaikus pradėjome jį barškinti, o ukrainiečiai iškart griebėsi už galvų ir bandė pasislėpti po stalu.
Buvo nepakeliamai sunku matyti jų baimę. Pagrindiniai jų klausimai – apie sirenas ir slėptuvę“, – pasakojo R.Dubickas.
Viena šeima, kurioje 16-metis paauglys serga sunkia cerebrinio paralyžiaus forma, į Lietuvą atvyko kulkų suvarpytu automobiliu. Per apšaudymą dužo ir langų stiklai, tad kelionėje teko juos užklijuoti plėvele.
Kai prasidėjo šaudymas, šeima pasislėpė rūsyje, tačiau išėjusi pamatė, kad nukentėjo automobilis, kuriuo ketino išvažiuoti.
Vis dėlto visi ryžosi vykti, bet pasiėmė tik būtiniausius daiktus – specialaus vežimėlio, kuriame galėtų sėdėti prilaikomas diržais, neįgaliam paaugliui teko ieškoti jau Lietuvoje, nes į automobilį jis netilpo.
„Reikėtų pamatyti, kokie išvargę žmonės atvyksta. Jie nori tik atsigulti ir išsimiegoti, nebijodami, kad ant galvos nukris bomba. Ne vienas sakė, kad miegoti gali nors ir ant durų kilimėlio, kad tik nebūtų girdėti sprogimų“, – sakė R.Dubickas.
Kyla specifinių rūpesčių
Ieškodama, kur apgyvendinti nuo karo bėgančius neįgalius ukrainiečius, asociacija „Savarankiškas gyvenimas“ bendradarbiauja su nacionaliniu savanorių pagalbos centru „Stiprūs kartu“. Tačiau kyla problemų randant būstus judėjimo negalią turintiems žmonėms, nes reikia specialios įrangos nusiprausti ar net į tualetą nueiti.
Karo pabėgėliams Lietuvoje teks iš naujo įveikti procedūras negaliai ar nedarbingumui nustatyti, nes Ukrainoje gauti dokumentai mūsų šalyje negalioja.
„Kad vaikui būtų patvirtintas, pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimas, privaloma iš naujo eiti į raidos centrus ir nustatyti diagnozę. Bet gydymo įstaigos, Socialinės apsaugos ir darbo bei Sveikatos apsaugos ministerijos ieško išeičių.
Gerai bent tai, kad šeimos gydytojai išrašo receptus pagal ukrainietiškus dokumentus, nes kai kuriems šių pabėgėlių reikalingas insulinas ar kiti specifiniai vaistai. Stengiamės, kad jie būtų kompensuojami“, – pasakojo R.Dubickas.
Kol nenustatyta negalia, nėra ir socialinių išmokų. Tačiau ukrainiečiai patys ieško galimybių pragyventi Lietuvoje ir imasi bet kokių darbų.
Sovietų kariškiai vilnietį bandė sudeginti
Neįgalius ukrainiečius nuo karo gelbėjantis R.Dubickas 1991 m. sausio 13-ąją pats buvo įvykių sūkuryje, kai prie Vilniaus televizijos bokšto važinėjo sovietiniai tankai ir buvo šaudoma. Jis savo rankomis į saugesnę vietą nešė sužeistuosius, bet po budėjimo paryčiui bokšto prieigas paliko sveikas.
Tačiau pailsėti pas tetą Šeškinėje nusprendusį R.Dubicką prie laiptinės sučiupo KGB pareigūnai. Jis buvo nuvežtas į karinę komendantūrą T.Kosciuškos gatvėje. Ten parą buvo tardomas ir mušamas iki sąmonės netekimo. Antrąją parą tardymų jau beveik nebuvo, tik girti karininkai vilnietį vis profilaktiškai paspardydavo.
Paskui R.Dubicką ir kitus sulaikytuosius, surištus po du, kariškiai išvežė Kauno link. Sustoję aikštelėje prie kelio sumetė į iš anksto paruoštą duobę, apipylė kažkokiu skysčiu ir mėgino padegti. Tačiau skystis nedegė, tik svilo. Kai į aikštelę užsuko keli autobusai, kariškiai paliko belaisvius ir pasišalino.
R.Dubickas iššliaužė iš duobės, per mišką pasiekė plentą. Ten jį, gulintį be sąmonės, aptikę žmonės iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Vyrui dar pavyko atsistoti ant kojų, po reabilitacijos kurį laiką jis dirbo, tačiau galiausiai 2005 m. pažeistas stuburas neatlaikė ir teko sėstis į neįgaliojo vežimėlį.
Dėl R.Dubicko sveikatą sutrikdžiusio įvykio vis dar vyksta grupinė baudžiamoji byla dėl nusikaltimų žmoniškumui.
„Tačiau mano istorija visai kitokia nei nuo karo bėgančių ukrainiečių. Tada mes, Lietuva, vadavomės iš baisios tamsumos – SSRS. Visai kas kita, kai viena tauta nori išnaikinti kitą tautą, nes jaučiasi pranašesnė. Ukrainoje net taikiems gyventojams ant galvų krinta bombos, ir tai labai baisu“, – teigė R.Dubickas.
Procedūros – tokios pat kaip ir lietuviams
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai „Lietuvos rytui“ paaiškino, kad negalios nustatymo procedūros ukrainiečiams yra tokios pat kaip Lietuvos piliečiams.
Asmenys, kuriems išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, turi kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytoją dėl siuntimo į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą (NDNT) dėl neįgalumo lygio (vaikams), darbingumo lygio (darbingo amžiaus asmenims), specialiųjų poreikių (nepriklausomai nuo amžiaus – vaikams, darbingo amžiaus, senatvės pensijos amžiaus sulaukusiems asmenims) nustatymo.
NDNT, įvertinusi gydytojo pateiktą informaciją apie asmens sveikatos būklę ir asmens veiklos ir gebėjimo dalyvauti kriterijus, pildant Asmens veiklos gebėjimo dalyvauti įvertinimo klausimyną, kuris padeda išsiaiškinti, kokiose veiklose žmogui sunku veikti ir kokia pagalba jam padidintų bendravimo, savarankiškumo, žinių taikymo galimybes, priims sprendimą dėl neįgalumo lygio, darbingumo lygio, specialiųjų poreikių nustatymo.
Vaikui, kuriam bus nustatytas lengvas, vidutinis ar sunkus neįgalumo lygis, darbingumo amžiaus asmeniui, kuriam bus nustatytas 0–55 proc. darbingumo lygis, pirmojo arba antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis ar pirmojo arba antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros poreikis, bus mokamos šalpos. Taip pat gali būti mokamos slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos. Šie asmenys bus pripažįstami neįgaliaisiais ir jiems bus išduoti neįgaliojo pažymėjimai.
Taip pat ukrainiečiams esant poreikiui gali būti teikiamos techninės pagalbos priemonės – judėjimo, regos, klausos, sensorikos, komunikacijos. Dėl šių priemonių reikia kreiptis į Techninės pagalbos neįgaliesiems centrą.
Taip pat gali būti teikiamos socialinės paslaugos, asmeninio asistento pagalba, būsto pritaikymas, gestų kalbos vertėjo paslaugos.
Teigia, kad paliko likimo valiai
Pasirodžius šiam straipsniui į lrytas.lt redakciją kreipėsi smėlio menininkė Jurgita Minderytė. Moteris teigia, jog R.Dubicko straipsnyje išsakyti teiginiai, kad asociacija „Savarankiškas gyvenimas“ padeda nuo karo bėgantiems neįgaliesiems iš Ukrainos yra melas.
„R.Dubickas tiems žmonėms pažadėjo kone rojų Lietuvoje, bet visiškai jais nesirūpina. Ukrainiečiams buvo pažadėta, kad čia jie turės, kur gyventi, gaus naujus vežimėlius, drabužių, batų, bus pasirūpinta medicinos paslaugomis, tačiau net nuo sienos karo pabėgėlių niekas nesiteikė paiimti. Jei ne aš ir ne savanoriai, kuriuos subūriau, kai kurie tų žmonių jau būtų mirę“, – teigė J.Minderytė.
Pasak moters, jau mėnesį ji su bendraminčiais rūpinasi iš Ukrainos atvykusiais neįgaliais žmonėmis, kurių kai kurie turi itin didelę negalią: juos registruoja, ieško naujų namų, organizuoja maitinimą.
„Su vyru vis verdame, kepame ir vežame maisto tiems žmonėms. Galima sakyti, kad tai aš juos išlaikau, o R.Dubickas tik vizitines korteles dalija. Bet aš esu niekas, o R.Dubicko vadovaujama asociacija „Savarankiškas gyvenimas“ renka paramą ukrainiečiams, kuriuos paliko likimo valiai. R.Dubickas rūpinasi tik dviem šeimomis, kurias apgyvendino „SOS vaikų kaime. O mes, pavyzdžiui, atsitiktinai sužinojome apie 20 žmonių, kuriems buvo prižadėta, kad Lietuvoje jais pasirūpins, bet R.Dubickas net nežino, kur jie yra“, – sakė J.Minderytė.
Anot smėlio menininkės, dėl susiklosčiusios situacijos į ją jau kreipėsi policijos pareigūnai. „Tai, ką daro R.Dubickas, yra nusikaltimas žmoniškumui“, – teigė J.Minderytė. Ji pati buvo „Savarankiško gyvenimo“ savanorė, bet, pamačiusi, kaip šioje asociacijoje elgiamasi su žmonėmis, iš jos pasitraukė.
Kreipėsi į policiją dėl šmeižto
Po J.Minderytės kaltinimų asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ vadovas R.Dubickas parašė pareiškimą policijai dėl šmeižto.
„Man nesuprantama, kaip tokioje situacijoje, kai visi stengiamės padėti nuo karo bėgantiems ukrainiečiams, kam nors prireikia daugiau garbės. Jau pasirūpinome mažiausiai 50 asmenų, neseniai „SOS vaikų kaime“ apgyvendinome dar dvi šeimas. J.Minderytė irgi rūpinasi pabėgėliais, bet dėl to nevalia kaltinti kitų, kad ko nors nepadarė“, – teigė R.Dubickas.
Anot „Savarankiško gyvenimo“ vadovo, rūpindamasi karo pabėgėliais asociacija neprašė aukoti pinigų – tik drabužių, batų. Tačiau žmonės savanoriškai pervesdavo ir pinigų. Iš viso paaukojo 535 eurus. Pati asociacija, rūpindamasi pabėgėliais, jau išleido triskart tiek.
„Savarankiško gyvenimo“ atstovai stengiasi pasirūpinti ne tik pabėgėlių gyvenimo sąlygomis, bet ir ieško galimybių rasti pramogų vaikams. Balandžio 21 dieną visi vaikai rengiasi atsipalaiduoti vandens pramogų parke.
