Šių metų kovą lygiai septynerius metus trukusiam Visvaldo Matijošaičio populiarumui suduoti du dideli smūgiai – išbandymas pinigais ir karu.
Kovo pradžioje Kauną sudrebino didžiausio kyšio Lietuvoje istorija, kai dėl įtarimo paėmus rekordinę 140 tūkst. eurų sumą suimtas Kauno miesto administracijos direktorius Vilius Šiliauskas.
Kita tema – vis dar veikiančios V.Matijošaičio šeimos verslo imperijai pavaldžios gamyklos Rusijoje.
– V.Matijošaitis neskuba uždaryti savo šeimos gamybos įmonių Rusijoje, o tai reiškia, kad miestui vadovauja asmuo, kurio verslas prisideda prie Rusijos režimo finansavimo. Ar neturėtų dėl to V.Matijošaitis atsistatydinti ar bent laikinai nusišalinti nuo mero pareigų? – „Laikinoji sostinė“ paklausė VDU dėstytojo, filosofo Viktoro Bachmetjevo.
– Ar jam reikėtų atsistatydinti, ne man spręsti. Galiu tik pateikti savo asmeninį vertinimą: man gėda, kad mano mylimam miestui vadovauja žmogus, kuris toliau prekiauja savo krabų lazdelėmis nelegaliai aneksuotame Kryme ir toliau moka mokesčius karo nusikaltimais kaltinamam režimui.
Kuo ilgiau jis vadovaus miestui, tuo didesnė dėmė išliks ir Kauno istorijoje.
– Prie aistrų kaitinimo Kaune prisideda ir didžiausio kyšio Lietuvoje istorija, nutikusi būtent miesto administracijoje, kurios vadovą tarybos pritarimu skiria pats meras. Dalis žmonių šį faktą labai smerkia, dalis linkę užsimerkti, nes jiems atrodo, kad svarbiausia, jog Kaunas toliau būtų tvarkomas.
– Nuo pat kadencijos pradžios V.Matijošaitis akcentavo, kad svarbiausia yra komanda ir kad jis yra ne politikas, o geras vadybininkas. Tai arba jis turi pripažinti, kad nėra toks geras, nes priėmė į atsakingą darbą – miesto administracijos vadovo postą – netinkamą žmogų, arba istorija yra kita. Kad tai, kas vyko, jam buvo žinoma.
Abu variantai kelia rimtų abejonių dėl V.Matijošaičio tinkamumo būti miesto meru.
– Pastebime, kad ir visuomeninis judėjimas „Vieningas Kaunas“ nelinkęs neva veltis į „politiką“, negirdime nei judėjimo, nei pavienių jo asmenų pareiškimų.
– Šis judėjimas ir jo nariai labai nuvylė. Susikūrus judėjimui Kaune jis buvo šviežio oro gūsis. Dabar jau užtikrintai galima sakyti, kad tai joks judėjimas – jame nėra narių, kurie galėtų laisvai, savarankiškai ir drąsiai reikšti savo nuomonę.
Tai V.Matijošaičio asmeninių pavaldinių sankaupa, kur viską lemia vieno asmens sprendimai.
– Kaip manote, ar V.Matijošaitis kandidatuos savivaldos rinkimuose ir, jei kandidatuos, ar bus išrinktas?
– Manau, kad dar per anksti spėlioti.
– Ar sutinkate, kad už režimo visada stovi žmonės? Už Putino – eiliniai rusai. Kaune už V.Matijošaičio stovi tūkstančiai kauniečių, kurie jo kritikams sako: netrukdykite merui dirbti.
– Matyti, kad nemažai kauniečių palaiko merą. Sakyčiau, kad Kaunas dabar yra panašioje situacijoje, kokioje prieš kelerius metus buvo Vilnius, kuriame nemaža dalis vilniečių palaikė Artūrą Zuoką, ar prieš keliolika metų Kėdainiai, kuriuos savo asmenine kunigaikštyste buvo pavertęs Viktoras Uspaskichas.
Man sunku pasakyti, kada tai pasikeis, bet norisi tikėti, kad tai yra proceso dalis.
– Ar sutinkate, kad Kaunas visada buvo savotiškas žmonių nuotaikų Lietuvoje kompasas?
– Reikia pripažinti, kad nepriklausomybės aušroje Kaunas buvo itin progresyvus, į Vakarus orientuotas miestas (pavyzdžiui, dešiniųjų kandidatas Stasys Lozoraitis per pirmuosius prezidento rinkimus laimėjo tik Kaune ir Kauno rajone), o dabar jis gerokai buksuoja.
Tačiau tikrai nemanau, jog V.Matijošaičio populiarumas Kaune rodo, kad dabar visi Lietuvos miestai ims rinkti merus, turinčius verslo interesų Rusijoje ir su pasirinktais administracijos direktoriais, gerinančiais kyšių rekordus. Sakyčiau priešingai – tokio tipo merai eina į praeitį.
– O gal vis dėlto esate neteisus? Žmonės prisimins V.Matijošaitį kaip žmogų, kuris Kaune naujai išasfaltavo bene visas pagrindines gatves.
– Išasfaltuotos tėra pagrindinės arterijos, vedančios iš miesto. Jos labiausiai aktualios ne kauniečiams, o tiems, kurie dirba Kaune, o gyvena už Kauno. Iliustratyvu tai, kad pats Kauno meras taip „sutvarkė“ Kauną, kad pats linkęs leisti laisvalaikį Kauno rajone, kur įsigijo dvarą.
Tiesiog perasfaltuoti dar sovietmečiu suprojektuotas gatves tėra, paprastai tariant, pinigų deginimas: jose važiuojamosios juostos yra per plačios, tad už jų tiesimą ir priežiūrą permokama. Dabar, kai jau žinome, kad nemažai gatvių Kaune asfaltavo ta pati įmonė, o už šią privilegiją atsidėkojo milžiniškais kyšiais, galime tik nuspėti, kiek kauniečių pinigų tam „Kaunas tvarkosi“ buvo iššvaistyta. Į tokius klausimus turėtų atsakyti teisėsauga ir nepriklausomas auditas. Teisėsauga dirba, o audito nematyti.
– Dažnai kritikuojate, kad miestai tampa vis mažiau draugiški pėstiesiems. Buvote vienas iniciatorių įkurti Lietuvoje Pėsčiųjų asociaciją, ar vis dar dalyvaujate jos veikloje?
– Nesakyčiau, kad miestai tampa vis mažiau draugiški pėstiesiems. Lėtai, bet situacija po truputį keičiasi į gera, tačiau esama ir nemažai blogų pavyzdžių. Tas pats Savanorių prospekto pavyzdys – dviračių takas įrengtas pėsčiųjų tako sąskaita, nors galėjo atsirasti važiuojamosios dalies krašte, jei būtų susiaurintos važiuojamosios juostos. Tokiu pėsčiųjų taku, kaip padaryta dabar, pėstiesiems eiti nejauku, o po to stebimasi, kodėl niekas juo nevaikšto.
Investicijos į pėsčiųjų takų infrastruktūrą yra gerokai tvaresnės, reikia mažiau lėšų ir greičiau atsiperka per ekologiją, sveikatą, miestų jaukumą. Lietuvoje tai po truputį pradedama suvokti, nors ir itin lėtai. Kaunui yra kur pasistiebti. Lietuvos pėsčiųjų asociacijoje aktyviai nebeveikiu dėl laiko stokos, esu tiesiog eilinis jos narys.
