Idėja seniai pribrendusi. Juk būtent tai, kad partijos beveik visiškai netaiko tokios praktikos, įprastos brandžiose demokratijose, ir yra viena mūsų demokratijos nebrandumo ir žemos kokybės priežasčių.
O iš kur atsirasti politinei kultūrai, partijų kadrų ir idėjų normaliai kraujotakai, jei nėra tai užtikrinančios struktūros?
Tad nieko keista, kad Lietuva kartu su kitomis Baltijos sesėmis vis dar yra „demokratijos su trūkumais“ kategorijoje tarptautiniame reitinge, kurį sudaro įtakingas leidinys „The Economist“ ir jo ekspertai.
Praėjusiais metais Lietuva tame pasaulio demokratijos indekse atsidūrė 40-ojoje vietoje – pakilo per dvi pozicijas.
Anksčiau mūsų demokratija buvo dar aukščiau, bet pastaraisiais metais tik smuko žemyn.
Tokių partinių „smegenų centrų“ ir fondų, pavyzdžiui, kaip Vokietijoje, steigimas, be abejo, būtų vienas kelių iš šios užburtos aklavietės. Tačiau STT, įvertinusi įstatymo projektą, mano kitaip – esą analitiniai centrai būtų landa korupcijai, netgi nacionaliniam saugumui pavojingiems užsienio pinigams, taip pat būdas apeiti griežtus ir labai gerus Lietuvos įstatymus dėl partijų finansavimo.
Per mažai saugiklių ir apskritai viskas labai neaišku – tokie pagrindiniai STT argumentai.
Šiai tarnybai nė motais, kad įstatymo autoriai (speciali Seimo darbo grupė, vadovaujama konservatoriaus A.Vyšniausko) patys įstatyme nurodė visus lėšų šaltinius, o prievaizdais paskyrė Valstybės saugumo departamentą ir Vyriausiąją rinkimų komisiją.
Iš tiesų kartais neaišku, kas pavojingiau mūsų demokratijai – politinė korupcija ar tokie valdiški kovotojai su ja.
