Karo psichologė paaiškino, kaip susikalbėti su tais, kurie vis dar netiki, kad vyksta karas

Beveik du mėnesius trunkantis karas Ukrainoje jau spėjo atsiliepti ir lietuvių psichologinei būsenai – pasak lektorės ir karo psichologės Karolinos Puzinaitės, per šį laikotarpį žmogus gali patirti visą spektrą jausmų, tačiau sau padėti tikrai įmanoma.

Karo psichologė Karolina Puzinaitė teigia, kad slogias emocijas šiuo laikotarpiu jausti yra visiškai normalu, tačiau į kai kurias iš jų reikėtų atkreipti didesnį dėmesį.<br> Lrytas.lt koliažas
Karo psichologė Karolina Puzinaitė teigia, kad slogias emocijas šiuo laikotarpiu jausti yra visiškai normalu, tačiau į kai kurias iš jų reikėtų atkreipti didesnį dėmesį.<br> Lrytas.lt koliažas
Karo psichologė Karolina Puzinaitė teigia, kad slogias emocijas šiuo laikotarpiu jausti yra visiškai normalu, tačiau į kai kurias iš jų reikėtų atkreipti didesnį dėmesį.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Karo psichologė Karolina Puzinaitė teigia, kad slogias emocijas šiuo laikotarpiu jausti yra visiškai normalu, tačiau į kai kurias iš jų reikėtų atkreipti didesnį dėmesį.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Liūdesys<br>V.Ščiavinsko asociatyvi nuotr.
Liūdesys<br>V.Ščiavinsko asociatyvi nuotr.
Liūdesys<br>123rf asociatyvi nuotr.
Liūdesys<br>123rf asociatyvi nuotr.
 123rf asociatyvi nuotr.
 123rf asociatyvi nuotr.
Karo psichologė Karolina Puzinaitė teigia, kad slogias emocijas šiuo laikotarpiu jausti yra visiškai normalu, tačiau į kai kurias iš jų reikėtų atkreipti didesnį dėmesį.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Karo psichologė Karolina Puzinaitė teigia, kad slogias emocijas šiuo laikotarpiu jausti yra visiškai normalu, tačiau į kai kurias iš jų reikėtų atkreipti didesnį dėmesį.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Karas Ukrainoje paveikė ir lietuvių emocinę būseną.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
 Karas Ukrainoje paveikė ir lietuvių emocinę būseną.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
 Karas Ukrainoje paveikė ir lietuvių emocinę būseną.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
 Karas Ukrainoje paveikė ir lietuvių emocinę būseną.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

2022-04-23 06:48

Būtent karo psichologe K.Puzinaitė dirba jau trečius metus – iki šiol ji bendraudavo ir konsultuodavo į įvairias misijas vykstančius Lietuvos karius, jų antrąsias puses bei kitus šeimos narius, padėdavo morališkai pasiruošti jų laukiantiems iššūkiams, o kariams grįžus iš karo zonų – greičiau atsistatyti ir grįžti į įprastą gyvenimą.

Prasidėjus karui Ukrainoje specialistė sulaukia jau ne tik karių, bet ir su tokiais konfliktais niekaip nesusijusių žmonių pagalbos prašymų – pasak K.Puzinaitės, slogias emocijas šiuo laikotarpiu jausti yra visiškai normalu, tačiau į kai kurias iš jų reikėtų atkreipti didesnį dėmesį.

Karo psichologė naujienų portalui lrytas.lt papasakojo, kaip karinių konfliktų metu padėti sau ir savo artimiesiems, kokius klausimus mintyse vertėtų užduoti, kaip valdyti savo emocijas ir elgtis tokiu atveju, jeigu šalia esantis žmogus apie karą turi visiškai kitokią nuomonę.

– Karolina, įsivaizduoju, jog dalis tiesiogiai su karu nesusidūrusių žmonių iki šiol galbūt iš viso negirdėjo apie tokią specialybę kaip karo psichologas. Kaip per pastaruosius kelis mėnesius pasikeitė jūsų darbo ritmas?

– Taip, dabar tikrai atsirado daugiau žmonių, kurie nori pasikonsultuoti, pasikalbėti, nes įtampa ir nuovargis visuomenėje stipriai jaučiasi. Jis nebūtinai visuomet atsispindi tiesiogiai, bet žmonės susiduria su emociniais sunkumais tiek šeimose, tiek savo darbo aplinkoje. Matau, kad yra tiek ir tiesioginės baimės, nuogąstavimų, tiek apskritai įtampos ir vidinio sunkumo.

– Ar karo metu lietuviai linkę kreiptis psichologinės pagalbos, ar labiau su savo mintimis nori būti vieni?

– Žmonių reakcijos į karą yra labai įvairios. Vieni sako, kad situaciją ir savo jausmus aptaria šeimose, ir tuomet pasijaučia geriau. Jeigu šeimoje yra karys, jis žino, ką turės daryti, tai tokiu atveju ir patys susitvarko. Kiti žmonės jaučia intensyvesnes reakcijas ir emocijas, nori tuo pasidalinti ir su specialistu, kad sulauktų palaikymo, galėtų jautis kiek normaliau.

– Ar galima būtų įvardinti, kokius jausmus šiuo metu jausti yra normalu, o dėl kurių jau reikėtų sunerimti, galbūt paprašyti specialistų pagalbos?

– Yra tokia psichiatrės Elisabeth Kubler-Ross skalė, kuri paaiškina, kokios reakcijos vyksta su mumis, jeigu staiga mums iškyla kažkokia didelė grėsmė arba labai stiprus pokytis. Visiškai normalu pačioje pradžioje galbūt šiek tiek ir neigti, kas nutiko, arba pereiti į tokį didelį šoką. Tikrai jau dalis žmonių su tuo susitvarkė, kiti dar galbūt laikas nuo laiko prie to sugrįžta. Aišku, po to ateina tokia pykčio emocija, tai čia norėčiau atkreipti dėmesį, nes pastebima, kad žmonės piktinasi ir savimi, ir kitais, ir to sąmoningai nepriima.

Jei atsirado pyktis, tai vis tiek yra tam tikra energija, ir ji mus labai išeikvoja. Jei žmogus labai stipriai piktinasi, aš rekomenduoju savęs paklausti, kas su manimi vyksta ir kokia yra to priežastis. Ar čia tiesiog kažkas mane labai erzina, ar tai galbūt yra apie mano intensyvius jausmus, apie tai, kaip aš dabar bandau su tuo susitvarkyti.

Taip pat kita emocija gali būti ir liūdesys. Kai kurie žmonės pasakoja, kad nuolat verkia, juos vis aplanko liūdesio etapai. Tai yra gerai, jei tai nevyksta nuolat. Bet jei dienos eigoje tai vyksta visada arba trukdo susikaupti, atlikti kažkokius kasdienius darbus, irgi verta atkreipti į tai dėmesį, nes tai gali būti didelės emocinės krizės pradžia.

– O ką reikėtų daryti, kaip elgtis, kad ta emocinė krizė netrukdytų kasdieniam gyvenimui, kad žmogus galėtų tiesiog normaliai funkcionuoti?

– Savo emocijas reikėtų išmokti priimti sąmoningai. Užduokite sau klausimus: kas su manimi vyksta? Kas dedasi? Ar taip jaučiuosi dėl to, kad man gaila žmonių Ukrainoje, ar taip yra dėl to, kad man liūdna ir baisu dėl savęs bei sau brangių žmonių? Kas liečia pačias emocijas, kartais su jomis nieko nereikia daryti – reikia leisti joms tiesiog būti ir jas priimti, o ne jas maskuoti, bėgti nuo jų ir sakyti, kad man viskas gerai. O vėliau darykite tai, ką ir norisi su ta emocija daryti: su kažkuo pasikalbėkite, užsiimkite mylima veikla, savanoriaukite, sportuokite, medituokite.

Kitas dalykas – jei jau matau, kad nebesusitvarkau pats su savimi, jau nepadeda net jokios veiklos, tada galbūt verta kreiptis į specialistą, pasikalbėti, aptarti, kas dedasi. Vienas iš būdų yra susidėlioti savo mintis, nes mūsų mintys irgi užkuria labai daug intensyvių emocijų. Tiesiog neleisti, kad visos neigiamos mintys mus nuolat eikvotų, bombarduotų, o pabandyti save nuteikti pozityviau ir galvoti apie dalykus, kurie man galėtų padėti pasijusti geriau.

– Dar vienas jausmas, neretai aptinkamas ir viešojoje erdvėje, yra kaltė – kad per mažai aukoju, per mažai domiuosi, per mažai darau dėl Ukrainos. Ar jūs jį pastebite?

– Tikrai taip. Net ir iš Ukrainos atvykę žmonės dabar dalijasi mintimis ir graužiasi, kad padarė per mažai, kad neliko ten, kad ką nors padarė ne taip. Man atrodo, kaltė yra labai žmogiškas ir normalus jausmas – jeigu mes jos nejaustumėme, tai būtumėme robotai. Bet vėlgi, ką su ta kalte mes galime padaryti? Galbūt irgi vertėtų sau viduje nuspręsti, ką su tuo kaltės jausmu nuveikti – ar leisti jam būti, nes tai yra normalu, ar galbūt tikrai daugiau veikti, daugiau atsiduoti?

Bet svarbu normalizuoti faktą, kad tai, ką darau, yra pakankamai. Jeigu ne – galvoti, kokie mano žingsniai seks toliau. Gal viena papildoma savanorystės valanda ar paramos euras mane kažkaip nuramintų.

– Nors panašu, kad karas lietuvius tikrai suvienijo, akivaizdu, kad kyla ir nesutarimų tarp tų, kurie palaiko Ukrainą, ir tų, kurie yra labiau paveikti propagandos ar karą neigia. Kaip dabar komunikuoti tarpusavyje, kad nesusikalbėjimo ir pykčio būtų mažiau?

– Karas yra be galo jautri tema, ir tokiais atvejais aš apskritai rekomenduočiau apeiti ją, neaudrinti situacijos arba suprasti, kad, jeigu jau kažką „užkabinau“, tai galbūt reikia sustoti ir paleisti. Yra labai daug įvairių nuomonių ir visą laiką reikia pagalvoti, ar mano tikslas yra pakeisti tas nuomones, ar padaryti ką nors kita. Labai svarbu tarp tų visų skirtingų nuomonių išlaikyti savo ramybę, neišsiardyti, nenorėti visų pakeisti ir apšviesti, nes tai yra tiesiog ne mūsų valia ir atsakomybė.

Mūsų atsakomybė yra ta, ką mes patys galime padaryti, ką galvojame mes ir mūsų artimieji. Jeigu tai yra jautru ir matau, kad žmogus mąsto visiškai kitaip nei aš, galbūt reikėtų bendrauti ir kalbėtis apie kitus dalykus. Jeigu neįmanoma – geriau iš viso atsitraukti. Rekomenduoju atskirti, kad tai yra tik to žmogaus emocijos, jo nuomonė, bet tai nereiškia, kad jis negali jos turėti. Jam tiesiog taip atrodo, jis turi tokią informaciją, tokia yra jo patirtis ir suvokimas. Tai pagalvokime, kaip geriausiai aš dabar galiu su tuo žmogumi išbūti.

– Karas Ukrainoje vyksta jau beveik du mėnesius, pastaruoju metu vis dažniau išgirstama ir frazė „karo nuovargis“. Ar galite paaiškinti, kas tai yra, ir ar galima teigti, kad jo apraiškų visuomenėje jau atsirado?

– Karo nuovargio sąvoka labiau artimesnė patiems kariams, nes kare kada nors vis tiek baigiasi resursai, atsiranda ir daug kitų įvairių dalykų – stringa aprūpinimas, blėsta palaikymas, komandos dvasia. Galbūt reikėtų atskirti, kad karo nuovargis yra būdingas kariams, ir, aišku, jis būdingas ir mums, nes mes stebime, kas vyksta, galime jausti tą išsekimą.

Bet lygiai taip pat galvoju, kad mes galime tiesiog gyventi ir prisitaikyti prie to, kas vyksta, nes dabar žmonės užduoda labai daug klausimų – kada viskas baigsis, kada prasidės normalus gyvenimas. Ne, karas nėra toks dalykas, kuris staiga prasideda ir staiga baigiasi – tai gali užtrukti. Ką mes galime padaryti, tai tiesiog gyventi su tuo ir nelaukti kažkokios pabaigos, kad „tada aš jau gyvensiu“. Aš turiu gyventi – galbūt šiek tiek sulėtinti tempą, gal koncentruotis į paprastesnius dalykus, planuoti ne taip toli į priekį, bet labai svarbu suprasti, kad, nors ir norisi to aiškumo, pabaigos, bet taip kol kas nebus.

Kartais turime pagyventi ir su neaiškumu – matome, koks pasaulis yra nenuspėjamas ir įvairus. Kaip ir pandemija truko labai ilgai ir vis dar vyksta, tiesiog mums yra sunku psichologiškai gyventi su neaiškumu ir nežinomybe, visada norisi pabaigos, nes tai susiję su mūsų saugumo jausmu. Bet kartais vyksta taip, kaip vyksta, ir mes turime su tuo išbūti.

– Nevyriausybinės organizacijos pastebi ir tai, kad parama Ukrainai po truputį mažėja, žmonės aukoja ir savanoriauja taip pat mažiau. Ar įmanoma apskirtai priprasti prie karo?

– Karas yra vienas baisiausių dalykų mūsų psichikai – tai išmuša visus saugiklius ir pamatus mūsų galvoje ir kūne. Bet šalių, kurios kariauja – pavyzdžiui, Izraelio žmonės bendraudami su mumis sako, kad jie į karą reaguoja jau ramiau. Jeigu mūsų akys dabar didelės, plačios, mes viskuo dalijamės, kai tu esi tokioje kasdienybėje, kai tai yra šalia tavęs nuolat, tu reaguoji ramiau. Taip jau yra.

Atsiranda pripratimas, priėmimas ir prisitaikymas, bet ir nebūtinai – žmonėms, kurie apskritai yra labai jautrūs, tai gali būti visiškai nepaprasta. Bet vėlgi – dabar mes esame tik karo stebėtojai. Jei mes patys atsidurtumėm tokioje situacijoje, reakcijos būtų labai įvairios ir kitokios. Niekada negali žinoti, kas bus, kai ta situacija bus šalia tavęs – gali reaguoti taip, kaip net pats nesitikėjai.

– O tas situacijos priėmimas ir pripratimas, apie kuriuos kalbate, iš esmės yra gerai ar blogai?

– Svarbiausias dalykas yra balansas tarp savo emocijų, proto ir kūno pojūčių, nes mūsų kūnas taip pat skleidžia labai daug informacijos. Jei visi šie dalykai eina kartu ir tu supranti, kad tau liūdna, baisu, bet vis tiek įjungi savo protą ir galvoji, ką darysi toliau, jauti, kaip tavo kūnas reaguoja, tada atsiranda gerovė ir sąmoningumas. Svarbiausia neleisti, kad kuris nors vienas iš šių dedamųjų labiausiai dominuotų.

– Užsiminėte, kad jau dirbate ir su nuo karo pabėgusiais ukrainiečiais. Su kokiais jausmais jie pas mus atvyko ir ar visi jie ieško emocinės pagalbos?

– Labai įvairiai – vieni ukrainiečiai tikrai puikiai susitvarko, priima susidariusią situaciją, o kitiems reikia pagalbos. Nėra kažkokių bendrų tendencijų. Aišku, gal dar ankstoka apie tai kalbėti, bet yra ir tam tikri potrauminio streso sutrikimai, kurie gali trukti apie tris mėnesius ir net ilgiau. Jeigu tai jau truks apie 6 mėnesius, galima kalbėti, kad tai yra stiprus potrauminis stresas.

– Dalis karo specialistų ragina nusiteikti, kad karas dar gali užtrukti. Gal galite priminti pagrindinius akcentus ir patarti, kaip žmonėms tausoti save ir emociškai nepalūžti?

– Tikrai reikia tausoti save ir neišeikvoti visų savo vidinių resursų. Tam labai padeda susikoncentravimas į mūsų kasdienę įprastą veiklą, į tai, ką mes darome kiekvieną dieną. Turime nepamiršti, kad aplink mus yra ir mūsų vaikai, mes atliekame savo darbines funkcijas, yra tėvai, kuriais reikia pasirūpinti – koncentruokimės į paprastus dalykus ir turėkime savo režimą. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kas vyksta su mano emocijomis, kur aš esu, kokioje emocinėje fazėje – ar tai yra neigimas, ar pyktis, ar liūdesys, ar prisitaikymas, o gal nuolat pravažiuoju per visą šitą emocijų ratą.

Patarčiau išlaikyti viduriuką – tiek ir domėtis visais įvykiais, pasiskaityti atmintines, aptarti planą su artimaisiais, bet ne per daug. Taip pat nepamirškite dalykų, kurie apskritai padeda pasijusti geriau sudėtingose situacijose – fizinės veiklos, taip pat artėja vasara, tai daugiau būkite gamtoje, gal padės ir kvėpavimo, meditacijos praktikos, meno terapijos, spalvinimas. Nepamirškime, kad ir neįprastose situacijose tokie dalykai veikia, tiesiog reikia susitelkti ir skirti tam savo laiko ir dėmesio.

– Lietuvoje yra ne viena karta, kuri karo niekada nebuvo mačiusi, ir nesitikėjo, kad jį pamatyti teks iš taip arti. Ar įmanoma prognozuoti, kokį emocinį poveikį tai turės mums visiems ateityje, kokios bus psichologinės šio karo pasekmės?

– Kiekviena krizinė situacija gali turėti ir teigiamų, ir neigiamų pasekmių. Iš neigiamų pasekmių galbūt ir bus tie potrauminio streso sutrikimai, įvairios psichologinės krizės, baimė, nerimo jausmas, užsitęsęs stresas. Bet lygiai taip pat turime nepamiršti, kad sudėtingos situacijos, iššūkiai ir grėsmės mus ir sustiprina. Kol mes esame tokioje tėkmėje ir rutinoje, dažnai neaugame vidumi, bet dabar tikrai galime įgyti vidinės stiprybės, psichologinio atsparumo.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.