Apie tai E.Butrimas kalbėjo specialioje „Lietuvos ryto“ laidoje apie įvykius Ukrainoje.
Pastebi požiūrių skirtumus
E.Butrimas Ukrainoje yra beveik viso karo metu – anksčiau jis buvo apsistojęs Charkove, tačiau iš jo teko išvykti. Nors Lvovas karo pradžioje buvo itin saugi vieta nuo karo bėgantiems ukrainiečiams, dabar esą baimę jaučia ir jis.
„Planavau Charkove būti ilgiau, bet išvežiau iš metro stoties dvi moteris, kurios ten gyveno jau pusantro mėnesio. Jos buvo jau labai prastos psichinės būklės ir svarbios Ukrainai – viena buvo nusipelniusi dainininkė, o kita – filosofijos dėstytoja. Jos labai prastai jautėsi, buvo nusivylusios, nes visi draugai, kurie žadėjo pagalbą, nepadėjo. Aš pasakiau, kad galiu jas išvežti į Lietuvą, jos sakė, kad turiu jas ir lydėti, nuvežti iki Lvovo, tai aš tą ir padariau. <...>
Lvove yra lietuvių, kurie nuvežė moteris iki Kauno, Kaune jau buvo savanorės, kurios jas apgyvendino. O Lvove ir pasilikau, čia visai kitokia situacija, čia žmonės atsipalaidavę, bet kai prieš kelias dienas čia atskrido keturios raketos ir užmušė 7 žmones, Lvovas irgi pasikeitė. Jei girdisi aliarmas, tada nebeleidžia į parduotuves, nebeleidžia iš kavinių, išprašo iš kino teatrų žmones. Lvovas irgi jau išsigandęs, ir suprato, kad Ukrainoje niekur nebėra saugios vietos, bet kur ir bet kas gali atsitikti“, – kalbėjo žurnalistas.
Pasak E.Butrimo, skirtingose Ukrainos vietose gyvenantys žmonės į karą reaguoja skirtingai.
„Kadangi visą laiką vienoje vietoje nebuvau, aš galiu palyginti, kaip elgiasi žmonės Lvove, kaip – Kijeve, o kaip – Charkove. Charkovas yra visiškai kitoks, ten dieną naktį girdime sprogimus, o dabar ten visko dar daugiau. Ten tikrai yra ekstremali situacija, ir spėjama, kad galbūt bus bandoma jį sunaikinti kaip Mariupolį. Ten yra nesuprantami dalykai – kodėl mėtyti visokias bombas, kurios suveikia ir sprogsta po paros į vaikų žaidimų aikštelę, ant gyvenamųjų namų ar į krūmus.
Sunkiai suvokiami dalykai, kai kurie mikrorajonai jau susprogdinti – toks įspūdis, kad Rusija nesiskaito su žmonių gyvybėmis, yra nežmoniškas elgesys“, – teigė Ukrainoje dirbantis žurnalistas.
Dalį pabėgėlių vis dar kankina nežinomybė
Jis prisiminė, kad karo pradžioje Lvovo miestas atrodė sumišęs – į jį plūdo pabėgėliai iš visų regionų, stotyse formuodavosi milžiniškos spūstys, tačiau dabar situacija jau kitokia. E.Butrimą nustebino ir Donbaso gyventojų, kurie karą iš arti mato jau aštuonerius metus, požiūris.
„Žmonės, kurie buvo labai išsigandę, jau išsivažinėję iš Ukrainos – čia pasilikę tie, kurie nusprendė, kad bus Ukrainoje. Šiuo metu Lvove daugiausiai yra pabėgėlių iš Donbaso, kur dabar vyksta sprogdinimai. Iš Kijevo jau nebėra. Iš Donbaso žmonės irgi visiškai kitokie, nei Lvove ar Charkove, nes Donbase karas vyksta jau aštuonerius metus, jų supratimas visai kitoks. Jie aštuonerius metus gyvena savo miesteliuose ir kaimeliuose, ir beveik kiekvieną dieną girdi skrendančias raketas.
Jie sako: „Jeigu skrenda raketos iš tos Donbaso respublikos pusės, mes pereiname savo name į kitą pusę ir nežūstame, bet jeigu ukrainiečiai pradeda atsišaudyti, tada nebeturime kaip dingti, lendame į rūsius“. Ir jie pasakoja tai kaip apie kasdienybę, jie taip gyvena. Kiti pasakoja, kad jų kaimelis yra ramus, nes susišaudymas vyksta už 10 kilometrų, ir jie gyvena savo normalų gyvenimą“, – dalijosi E.Butrimas.
Pašnekovas pastebėjo, kad skiriasi net ir vietinių Donbaso gyventojų pasaulėžiūra.
„Jie yra rusakalbiai – jų tėvai net neketina iš ten išvykti ir jiems net nesvarbu, ar ten bus Ukraina, ar Rusija – kuri pusė nugalės, ten ir pasiliks. Yra pensininkai, kurie sako: „Kas iš to, kad mes atbėgsime į ukrainietišką dalį, Lvovą? Kalbos nemokame, neturime nei buto, nei namo – tai ar mes mokykloje gyvensime su žmonėmis?“ Ir jie ten pasilieka.
Kadangi yra rusakalbiai, jie tikisi, kad jiems rusai užėmimo atveju nieko blogo nepadarys. Ir jų net žinios apie Ukrainos istoriją per tuos 31 metus, kai Ukraina atsikovojo nepriklausomybę, jiems nepavyko dar iki galo šitų rajonų įtraukti į tą bendrą Ukrainos egzistenciją, jie net nelabai gerai žino ukrainiečiams svarbius asmenis“, – pažymėjo E.Butrimas.
Nors pasigirsta atvejų, kad dalis nuo karo pabėgusių ukrainiečių jau grįžta į atkovotas teritorijas ir savo namus, žurnalistas teigė su tokiais žmonėmis dar nesusidūręs, ir pastebi, kad ukrainiečius vis dar kamuoja nežinomybės jausmas.
„Čia, kur aš gyvenu, yra žmonės, kurie pabėgę iš karo regionų, ir jie gyvena tokiame keistame laikmetyje – laukia, kol tas karas pasibaigs. Kai kurie norėtų grįžti į Kijevą, bet Kijevo meras sako dar negrįžti, nes iš Kijevo regionų dar nėra surinktos visos minos ir bombos. Ir jie gyvena keistame laukime – moterys neapsisprendžia, ar važiuoti į Vakarus, jei karas vyks ilgai, ar grįžti.
Kiti sako, kad jų draugai ar giminaičiai jau grįžinėja iš užsienio, nes mato, kad Lvove stabilu, bet aš pats labiau bendrauju su tais žmonėmis, kurie bėga nuo karo“, – aiškino E.Butrimas.
Savaitgalį ukrainiečiai šventė ir šv. Velykas. Kaip teigė žurnalistas, nepaisant karo žiaurumų ukrainiečiai vis tiek atrado jėgų švęsti.
„Aišku, kitokia tradicija – daugybė žmonių stovi priešais bažnyčias, atsinešę krepšelius turi dažytus kiaušinius, maisto, ir jie dar turi tokį pyragėlį-keksą su džiovintais vaisiais. Kunigas po Mišių apšlaksto visus šventintu vandeniu. Šiandien irgi nuėjau pasižiūrėti, ir bažnyčia net padarė pusryčius pabėgėliams iš Charkovo ir Donbaso.
Bažnyčios tikrai gražiai elgiasi – kviečia vaikus, kad jie pieštų, karpytų. Žmonėms Lvovas padeda ir bando juos įtraukti“, – teigė E.Butrimas.
