Į Kijevą gydyti Ukrainos pacientų prieš pat Velykas išvyko 24 gydytojai ir slaugytojai iš visos Lietuvos – tiesa, dabar nuo sostinės jie patraukė link šalies pietryčių.
Naujienų portalo lrytas.lt kalbinti specialistai neslepia, kad vykdami pas karo jau nualintus žmones tiksliai nežinojo, kokį vaizdą išvys, o dabar neabejoja, kad toks žingsnis buvo itin prasmingas ir reikalingas.
Emocijas sutramdo ne visada
Santaros klinikų intensyviosios terapijos slaugytoja Onė Bartkienė tvirtino, jog nepaisant skausmo ir liūdesio, kuris nuolat supa Ukrainos žmones, ji labai džiaugiasi galinti jiems padėti.
„Jaučiuosi labai reikalinga tiek personalui, tiek pacientams – kadangi mane vijo tas noras padėti, savanoriauti, labai džiaugiuosi, kad tokį sprendimą ir įgyvendinau. Kažkiek gąsdino mintis, ką čia atvykusi pamatysiu, bet su savo psichikos sveikata susitvarkau puikiai ir jaučiuosi labai gerai. Ir giminėms, šeimai sakau, kad esu labai laiminga“, – prisipažino specialistė.
Prie neigiamų emocijų O.Bartkienė teigė jau esanti pripratusi – pasak jos, medikų darbe tokie dalykai visiškai įprasti, tačiau Ukrainoje kilo naujų jausmų.
„15 metų dirbau reanimacijoje – mačiau pakankamai daug jautrių situacijų ir pacientų skausmo jau nebeišgyvenu taip, kaip išgyvena jie. Man nereikia specialiai kažko daryti – tiesiog paprastas atsipalaidavimas po darbo man padeda tų neigiamų emocijų išvengti, pasitelkiu savo profesionalias praktikas. Bet emocijų čia yra gerokai daugiau nei mano darbe, prie kurio jau esu pripratusi – buvo ir ašarų, esu verkusi prie paciento.
Tai buvo tiesiog elementarus pooperacinis paciento skausmas, o pacientas jaunas, labai jautrus. Jis verkė, tai ir aš susigraudinau kartu su juo. Bet apsisuki, susitvardai ir eini toliau“, – portalui lrytas.lt pasakojo O.Bartkienė.
į Ukrainą išvykusi slaugytoja šiuo metu dirba traumatologijos skyriuje – kaip pati aiškino, konkretaus darbo grafiko čia nėra, o darbo valandas diktuoja tos dienos situacija ir įvykiai.
„Kai atvykome į Ukrainą, iš karto pasiskirstėme – aš esu intensyviosios terapijos slaugytoja ir mes su kolegomis buvome priskirti reanimacijai, bet ten nuėjus pamatėme, kad daug darbo nėra, tad mes tiesiog nebūsime ten labai reikalingi. Tada medikai identifikavo, kad kitame skyriuje reikia daugiau pagalbos, tai keli iš mūsų dirbame traumatologiniame skyriuje, kur slaugytojų šiuo metu yra mažiau. Tai viską vertiname pagal situaciją“, – teigė O.Bartkienė.
Paklausta, ar būdama karo kamuojamoje šalyje pati nesibaimina dėl savo saugumo, ji tvirtino, kad šaltas protas net ir sudėtingesnėse situacijose leidžia išlaikyti budrumą.
„Kaukiant sirenoms jausmas nėra pats geriausias. Nei vienas čia negalime sakyti, kad jaučiamės saugus, tiesiog prie tų sirenų įpranti. Ne tai, kad jų lauki, tačiau bet kada jų tikiesi.
Visada su savimi turime atsitraukimo kuprines su išgyvenimo reikmenimis, įsijungia šaltas protas, kad reikia saugotis, bet dar nebuvo tokios situacijos, kad reikėtų pasimesti ar pulti į paniką. Tikiuosi, kad ir nebus“, – teigė pašnekovė.
Santaros klinikų slaugytoja Ina Šilingova, taip pat dirbanti traumatologijos skyriuje, prisipažino, kad vykdama į Ukrainą taip pat nežinojo, ko tikėtis, bet svarbiausias tikslas buvo tik vienas – padėti.
„Dabar jaučiu labiau teigiamas emocijas, manau, kad savo misiją tikrai puikiai atliekame. Buvo truputį jaudulio, nes vis tiek tai yra kita šalis, joje vyksta karas.
Bet kiekviena diena man yra įsimintina ir kiekvienos dienos, praleistos čia, aš nepamiršiu. Jeigu tokių misijų bus ir daugiau, vyksiu ten visu šimtu procentų, nes manau, kad esame ten, kur mūsų labiausiai ir reikėjo“, – kalbėjo ji.
Santaros klinikų anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojas Paulius Razmys savo ruožtu svarstė, kad darbas Lietuvos ir Ukrainos ligoninėse kiek skiriasi, tačiau ukrainiečių medikai lietuvius priėmė itin svetingai.
„Į Ukrainos sveikatos sistemą nėra taip paprasta įsilieti, bet jie noriai mus priėmė. Tai yra ir labai didelė emocinė parama, kurios tiesiogiai, atrodo, negalima pamatyti, pamatuoti, ir jie mūsų labai laukė.
Pats dirbu operacinėje, mūsų ten yra dvi komandos. Reikia suprasti, kokia dabar yra situacija Ukrainoje – vienas dalykas tas, kad skiriasi elementarūs aparatai, tie patys narkozės aparatai, monitoriai. Taip pat ir dokumentacija, kuri rašoma kirilica, o ja aš nelabai gerai skaitau. Tokie niuansai, dėl ko mes patys negalime savarankiškai dirbti. Dar kitas dalykas yra priemonių trūkumas. Yra labai didelis priemonių taupymas, nes tu nežinai, kada dar jų gausi“, – vardijo slaugytojas.
Visgi vienas dalykas jam yra sudėtingas ir emociškai – kartais tiesiog sunku priimti sužeistų ir sergančių ukrainiečių padėką.
„Kai tu matai žmogų, kuris yra nukentėjęs, ir jis tau sako „ačiū“. Jie taip nuoširdžiai, su ašaromis tau dėkoja, bet man pačiam norisi jam dėkoti, kad jie leidžia mums padėti. Ukraina dabar kariauja už visą Europą, ir aš nesijaučiu taip, kad jie turėtų man dėkoti. Tai aš dėkoju Ukrainai ir jos kariams, kad jie dabar kovoja. Aš nesijaučiu to vertas“, – prisipažino P.Razmys.
Vienas kitą nuolat motyvuoja
Nors į ligonines patekę ukrainiečiai susiduria ne tik su fizinės, bet ir su emocinės sveikatos problemomis, O.Bartkienė pastebėjo, kad ukrainiečius džiugina vien tai, kad lietuvių medikai jau yra šalia jų.
„Jie mokosi lietuvių kalbos, pasako po kelis lietuviškus žodžius, arba ateina ir mums pasako „labas rytas“, nes jau kas nors kitas būna juos išmokinęs. Jie žino, kad šioje ligoninėje dirba lietuviai, ir labai nuoširdžiai dėl to džiaugiasi.
Juos galbūt net labiau džiugina ne tai, kad mes jiems padedame fiziškai, nes ar taip ar taip jiems kas nors padėtų, bet labiau mūsų buvimu ir palaikymu – tai kokių dovanų, antsiuvų mums padovanoja, net vardinių monetų jau esu gavusi“, – dalijosi traumatologijos skyriuje dirbanti slaugytoja.
I.Šilingova svarstė, kad teigiamą atmosferą ligoninėje kuria ir tai, jog atvykusių lietuvių medikų komanda yra itin vieninga.
„Pacientai mus priima labai gerai, jie yra dėkingi mūsų medikams ir mūsų šaliai, kad jiems padedame, teikiame humanitarinę pagalbą. Visi mus pasitinka su šypsena. Kiekvieną dieną ateiname aplankyti ligonių, su jais pasikalbame, pajuokaujame, lauktuvių jiems atnešame, šokolado. Labai gerai bendraujame tiek su personalu, tiek su ligoniais. Nepaisant skausmo dėl to, kas vyksta jų šalyje, jie bando išspausti tą kruopelę pozityvo.
Mūsų komanda pakankamai gerai suformuota, vienas kitą palaikome, visur esame kartu, nepasimetame, tad esame kaip vienas stiprus kumštis. Tu gali su bet kuriuo komandos nariu bet kada pasikalbėti, jei tau kažkas kelia nerimą“, – teigė specialistė.
Pasak slaugytojos, iš ukrainiečių tikrai galima daug ko išmokti.
„Jų šalyje vyksta karas, o jie bando tą pozityvą kažkaip išlaikyti. Maždaug taip juos ir įsivaizdavau, kad jie galbūt tą nerimą jaučia, bet vis tiek išspaudžia šypseną“, – dalijosi ji.
Santaros klinikų anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojas P.Razmys savo ruožtu teigė pats nė nesitikėjęs, kokią didelę galią ligoninėje turės emocinė lietuvių parama.
„Kai mes atvykome į ligoninę, buvo susitikimas, kuriame pasitarėme, kas ką gali, kas ką moka, ir pirmas dalykas, apie kurį užsiminė Ukrainos medikai – kad pirmiausia jiems reikia psichologų. O tik po to paminėjo slaugytojus, chirurgus ar kitus specialistus. Šito mes nesitikėjome. Ne vienas apsiverkė, buvo tokių emocinių lūžių, ir ukrainiečiams labai svarbu žinoti, kad jie ne vieni.
Kartais būna, kad fiziškai ne taip labai stipriai padedame, tiesiog gali žmogų kažkur nuvežti, bet vien jau tai jiems yra labai didelė emocinė parama“, – dalijosi specialistas.
Pasak P.Razmio, neigiamos mintys jo „nepersekioja“, o tam įtakos turi ir didelis Ukrainos gydytojų palaikymas bei motyvacija.
„Jų noras ir nusiteikimas labai mus motyvuoja – kai matai, kad jie nieko nekvestionuoja ir tiesiog daro, nors yra pavargę. Čia nėra tokio dalyko kaip darbo dienos – čia žmonės dirba paromis, savaitėmis. Jei pavargsta – eina pamiegoti, o vakare vėl eina dirbti. Vieną kartą buvo taip, kad 22 valandą buvo didelis medicinos personalo poreikis, ir visi suvažiavo iš namų, nes tiesiog reikia. Mes vienas kitą motyvuojame savo darbais.
Esame tokiame regione, ir kurį traukiasi žmonės iš karštesnių Ukrainos vietų – dabar čia gyvena dvigubai daugiau gyventojų, nei gyveno taikos metu, tad automatiškai ir sveikatos problemų yra daugiau“, – kalbėjo medikas.
Išlydėdamas gydytojus ir slaugytojus sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys kalbėjo, jog lietuviai vyksta kovoti ne šiaip su paprasta, o su neracionalumo liga.
„Gaila, kad visas didžiąsias pandemijas pasaulyje lydi ir karai – taip buvo prieš šimtą metų, kai Ispaniškasis gripas turėjo kartu ir Pirmąjį Pasaulinį karą. Šiuo metu mes matome kažką labai panašaus“, – pranešė ministras.
Pasak jo, medikai pasiryžę kovoti su žmonijoje siaučiančiu „agresijos virusu“.
„Mūsų komanda vyksta ne tik gydyti, bet ir kovoti su tuo agresijos virusu – mes beveik dvejus metus kovojame su koronavirusu, bet matome, kiek per 50 dienų gali padaryti agresijos virusas.
Tikiu, kad mūsų medikai padės kurti naują Ukrainą, kurios su didžiuliu optimizmu Ukrainos žmonės ir pacientai laukia“, – vylėsi A.Dulkys.
