Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, konservatorius Laurynas Kasčiūnas, komiteto narys, Darbo partijos atstovas Andrius Mazuronis ir Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas Vytautas Sinica.
Išskyrė vidinio dialogo svarbą
L.Kasčiūnas, vertindamas naujausią Valstybės saugumo departamento grėsmių Lietuvai ataskaitą teigė, kad svarbiausi jos akcentai per daug nepakito, ir akivaizdu, kad pati didžiausia grėsmė šaliai vis dar yra ta pati.
„Jeigu 2021 metais turėjome daugiau hibridikos iššūkių, pirmiausia organizuotos nelegalios migracijos iš Lukašenkos pusės, lėktuvo nusodinimu su mūsų piliečiais, šiandien mes vėl grįžtame į konvencinio karo galimybę ir vėl yra grįžimas prie tradicinių grėsmių. <...> Jei manęs paklaustumėte, kur dabar reikėtų daugiau akcentų dėti į grėsmes, tai, be abejo – į išorę.
Taip, mes turime problemų su vidiniu dialogu visuomenėje, bet tokių problemų turi visos Vakarų Europos šalys – tai yra kultūriniai, vertybiniai karai, moralinės takoskyros, skirtingi visuomenių požiūriai į šeimą, gyvybę, į kitus dalykus, ir tam tikrų požiūrių kartais radikalizavimas ir vienoje, ir kitoje pusėje, jis nuveda į tai, kad žmonės nebesusikalba, o išorės priešai tuo gali labai lengvai pasinaudoti“, – kalbėjo NSGK pirmininkas.
Visgi, L.Kasčiūno teigimu, esminė egzistencinė grėsmė Lietuvai šiandien neabejotinai yra būtent Rusija ir Baltarusija.
„Kurios iš principo įrodinėja, kad jų tikslas yra sugriauti Vakarų civilizaciją ir sunaikinti nepriklausomas valstybes, tai čia jau mūsų pamatas ir nuo to mes turime visi gintis.
Todėl, kai kalbame apie vidinius procesus, mano didžiausias palinkėjimas yra tas, kad, nepaisant kultūrinių karų ir skirtingų vertybinių požiūrių visuomenėje, mes dar turėtume tam tikrą tapatybinį pamatą, kad galėtume susikalbėti, ir kad vis tiek suprastume, kad esame Lietuvos dalis, nors ir skirtingi“, – pabrėžė parlamentaras.
Darbo frakcijos narys A.Mazuronis savo ruožtu pridūrė, kad nemenka grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra ir etikečių klijavimas visuomenėje.
„Grėsmė nėra skirtingų nuomonių turėjimas ar noras jas išsakyti – grėsmė yra etikečių klijavimas ir nenoras išgirsti, nesiklausymas, ką kita pusė sako. <...> Problema yra ir nacionalinio saugumo iššūkiai prasideda tada, kai klišės ar raudonos linijos užklijuojamos tiek, kad visiškai nėra noro šnekėtis iš jokios pusės, ir tada natūraliai gimsta radikalizacijos gniūžtė, kuri rieda nuo kalno. <...>
Čia yra mūsų problema, kad mes nesugebame argumentuotai, mandagiai, kultūringai, neklijuojant klišių šnekėtis, klausyti nuomonės, gal prie skirtingų nuomonių išsiskirti, tačiau bendrauti“, – svarstė A.Mazuronis.
Pasak jo, kai to išklausymo ir susikalbėjimo nėra, tokia situacija gali pasinaudoti kiti, tačiau ši atsakomybė krenta ir ant pačių politikų pečių.
„Atsiranda jėgos, kurios siekia pasinaudoti tuo, kad visuomenėje radikalizavimosi nuotaikos yra pakankamai gajos, ir jau nuo tos vietos pradeda judėti tas grėsmių kamuolys. Bet jis gimsta didžiąja dalimi dėl mūsų, politikų, negebėjimo klausyti, kultūringai šnekėti, turėti argumentuotos diskusijos“, – aiškino Seimo narys.
VSD ataskaitoje taip pat užsiminta apie tai, kad dešinieji ekstremistai Lietuvoje kryptingai siekia radikalizuoti paauglius ar net gali padėti surengti teroro aktą. Politologas Vytautas Sinica savo ruožtu abejojo, kad tokią grėsmę reikėtų papildomai sureikšminti.
„Lietuvoje nėra jokio pagrindo, dėl ko galėtų populiarėti dešinioji versija, nes Lietuvos visuomenė yra faktiškai rasiškai homogeniška, vienoda, nėra prielaidos, dėl ko galėtų kilti rasiniai konfliktai ar noras „valyti“ Lietuvą. Aš negaliu ginčytis – jei VSD rado tokių žmonių, tai rado, bet aš į juos žiūrėčiau kaip į kažkokią keistenybę.
Jeigu žvalgybos požiūriu reikia sekti, kad jie nepadarytų nusikaltimo, tai faktas, kad reikia, bet kaip kažkokį reiškinį, vertą aptarinėjimo, kuris gali išaugti ir išpopuliarėti, absoliučiai jokių prielaidų nematau“, – kalbėjo V.Sinica.
Kalbėdamas apie Lietuvoje vis akcentuojamą visuomenės susipriešinimą, politologas pastebėjo, kad pastaruoju metu kitą nuomonę turintį žmogų jau bandoma paversti valstybės priešu.
„Kas tik nėra bendramintis, tą greitai bandoma padaryti Putino agentu. Kitas momentas apskritai – kiek galima bandyti čiaupti kitokias nuomones. Dabar labai populiarėja šitas procesas tiek socialiniuose tinkluose, tiek visokiose akcijose. Aš manau, ten, kur yra aiškus ir akivaizdus, bet ne politikavimo lygmeniu, o VSD lygmeniu, ten, kur VSD mato aiškų ryšį su Rusija ir antivalstybine veikla, ten reikėtų nesicackinti ir greitai užkardyti tokią veiklą. <...>
Tuo tarpu kur to nėra aiškiai įvardinta, valstybė vis dėlto turėtų vardan susikalbėjimo ir demokratijos leisti ir to paties Šeimų maršo akcijas, leisti visas kitas akcijas, kurios nėra aiškiai antivalstybinės. Vienintelis būdas demokratijai veikti yra leisti visoms skirtingoms nuomonėms egzistuoti. Jei kuri viena pusė pradeda kitą čiaupti, tai pradeda strigti“, – kalbėjo V.Sinica.
Ragina išlaikyti ir kritinį mąstymą
L.Kasčiūnas pridūrė, jog galima turėti ideologinį priešininką, tačiau negalima jo paversti savo priešu.
„Priešininkas yra oponentas – tu diskutuoji, bet nelaikai jo priešu. Čia yra esminis dalykas, kas atskiria tave nuo Rusijos. <...> Labai svarbu fiksuoti – kai yra Rusijos ar Baltarusijos bandymas paveikti mūsų bendruomenės bendrabūvį ir mūsų gyvenimo būdą, tada mes turime reaguoti“, – pabrėžė NSGK pirmininkas.
Paklaustas, ką daryti toliau, kai jau žinoma, kokios grėsmės Lietuvai yra didžiausios, jis patarė judėti keliomis aiškiomis kryptimis.
„Truputėlį kartais trūksta teisinių instrumentų. Viena vertus, kalbant apie portalus, tai reikia pasidžiaugti, kad Lietuvos policija padarė daug dalykų ir tokius prorusiškus, prokremliškus portalus Lietuvoje uždarė. <...> Policija supranta trapią ribą tarp žodžio laisvės ir tarp nacionalinio saugumo, ir atskiria, kur yra vidinis debatas, o kur jau veikia priešiškos jėgos.
Didesnė problema yra su jų produkcija kokiame nors „Youtube“ kanale – čia jau policijos rankos nesiekia, bet yra Lietuvos radijo ir televizijos komisija, kuri proaktyviai veikia, įrodinėja, kur yra žodžio laisvės ribos, o kur jau karo propaganda, ir po truputį ten jau yra rezultatas.
Kur yra problema, kai kartais kalbame apie asmenis – jie naudojasi tuo, jog yra labai aiškiai apibrėžta, už ką galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn – tai yra karo kurstymas, o jį įrodyti ne visada paprasta. Tai mums reikėtų pradėti galvoti apie ardomosios veiklos sąvoką, ir jos įvedimą galbūt ir į Baudžiamąjį Kodeksą, bet tą daryti labai atsargiai, kad nepritaikytum ardomosios veiklos savo politiniam oponentui“, – dėstė L.Kasčiūnas.
A.Mazuronis išskyrė ir tai, jog įvairūs mitingai ir renginiai neretai yra filtruojami „pagal politinę cenzūrą“.
„Jau esu minėjęs, kai šnekėjau apie Šeimų maršą, ir apie tai, kodėl jiems neišdavė leidimo, o LGBT bendruomenei praktiškai tą pačią dieną davė leidimą Kaune – man atrodo, kad tokios situacijos yra visiškai netoleruotinos, kai vieniems taikant tuos pačius kriterijus yra išduodama, o kitiems – ne, tai yra akivaizdi politinė cenzūra ir tai yra didžiausia grėsmė. <...>
Jeigu būtų visiems aiškūs, vienodi, suprantami ir priimtini kriterijai, nebūtų jokios problemos, bet čia nėra jokių kriterijų, čia prasideda „myliu-nemyliu“, ir čia jau yra grėsmė valstybei“, – svarstė Darbo frakcijos narys.
