„Žinių radijo“ laidoje ekspertai aptarė, kam Kremliui reikalingi surežisuoti referendumai, taip pat įvertino, kada ir kaip karas Ukrainoje turėtų pasibaigti.
Nespėtų įgyvendinti?
JAV ambasadorius prie Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Michaelas Carpenteris teigė, kad „Rusija mėgins aneksuoti „Donecko liaudies respubliką“ ir „Luhansko liaudies Respubliką“.
Anot jo, Jungtinės Valstijos taip pat mano, jog Rusija turi panašių planų dėl pietinės Chersono srities, kur Maskva pastaruoju metu sustiprino savo kontrolę ir įvedė savo rublį kaip vietos valiutą.
Politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius laidos metu teigė, kad pseudo legitimizacijos – butaforinių referendumų scenarijus yra tikėtinas.
„Rusijai reikia kažkokių pergalių, kurių ji pasiekti nesugeba. Surengusi kažkokius tariamus referendumus ji galės paskelbti, kad „mes jau prisijungėme kažkokias teritorijas, ir tai jau yra pergalė“.
Jie jau pripažino Luhansko ir Donecko sritis kaip nepriklausomas respublikas. Dabar, jeigu įvyktų referendumas, būtų formali aneksija, tai taptų Rusijos teritorija – jiems būtų dar vienas postūmis tolesniam karui, nes kaip gi Rusija gali neginti savo teritorijos. Ir žmonėms lengviau paaiškinti“, – kalbėjo M.Laurinavičius.
Vis dėlto, apžvalgininkas įsitikinęs, kad net jeigu referendumai ir bus paskelbti gegužės viduryje, juos suorganizuoti iš tiesų prireiks laiko.
„Kad surengtų referendumus reikės ilgesnio laiko. Net jeigu dabar juos paskelbtų, jie nespėtų grynai techniškai to padaryti. Patys referendumai, tikėtina, įvyks vėliau, bet, matyt, viskas sukasi apie gegužės 9-ąją“, – svarstė jis.
Karšligiška improvizacija?
Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanas, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas svarstė, kad tokie referendumai atrodo kaip „bandymas išsaugoti veidą“, pradiniams tikslams netapus realybe.
„Teisine prasme viskas daugiau negu aišku – tai yra tiesiog agresijos tąsa. Aneksija – vienas iš agresijos aktų, ir bet kurios teritorijos aneksija, ar tai būtų Krymo, ar Chersono, ar Donecko su Luhansku, paskelbimas pseudo nepriklausomais per vadinamąjį referendumą yra vienas iš agresijos aktų, o marionetiniai dariniai nieko neapgaus.
Dar kartą patvirtinama, kad įgyvendinama vadinamoji rusų pasaulio ideologija, kuri grindžiama visa šia agresija – bet improvizuojant, nes tikėtina, kad pradiniuose planuose to nebuvo. Galbūt pradiniuose planuose buvo Ukrainą padaryti subordinuota valstybe – ir be Chersono liaudies respublikų.
Dabar tai primena karštligišką improvizaciją, kažkaip mėginant išsaugoti savo veidą, kad kažkokios teritorijas vienaip ar kitaip prisijungtų“, – kalbėjo D.Žalimas.
Vis dėlto, teisininkas pabrėžia, kad tai, ar referendumai iš tiesų įvyks, priklausys nuo padėties karo lauke.
„Galbūt bus atgaivinama „novorosijos“ koncepcija. Įgyvendinama rusų pasaulio doktrina, teigiant, kad Rusija iš principo turi teisę prisijungti bet kurią buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, akcentuoju – bet kurią. Tie vaizdai net nebestebina. (...)
Visi agresoriai bando imituoti demokratinį procesą. Jie visada ieško pateisinimų, neva iš tiesų yra žmonių, kurie nori prisijungti – tam matyt šis spektaklis ir skirtas“, – svarstė D.Žalimas.
Ar Rusija nutrauks puolimą?
M.Laurinavičiaus teigimu, nepaisant to, kad rusai neturi galimybių laimėti šio karo, tai nereiškia, kad karas neužsitęs.
„Akivaizdu, kad jokių laimėjimų fronte Rusijai pasiekti nesiseka net kalbant apie Donbsą, o apie Kyjivą ir kitus regionus jau seniai nešnekame. To prognozuoto, milžiniško puolimo Donbaso regione taip pat nėra – puolimai vyksta, bet Rusijai ženkliai pasistūmėti nepavyksta jau pakankamai ilgą laiką.
Tai pirmiausiai rodo, kad Rusija nėra pasirengusi šiam karui. Net ir karo metu, pergrupuojant pajėgas, pritraukiant papildomus resursus, tai nėra lengva lengva padaryti. Rusijos kariuomenės būklė rodo, kad ji pakankamai demotyvuota, demoralizuota, ir tas karas jiems nesiseka“, – kalbėjo M.Laurinavičius.
„Nepaisant to, kad Rusija neturi galimybių laimėti šio karo, nereikia apsigauti, kad tas karas turi greitai baigtis – net atvirkščiai: Rusija turi galimybių ginti tas pozicijas, kuriose jie yra dabar. Būtent su Ukrainos kontratakomis gali būti sudėtingiau“, – pridūrė jis.
M.Laurinavičius įsitikinęs, kad net ir po nesėkmių fronte Rusija nenutrauks puolimo tol, kol turės pajėgumų pulti.
„Jie pradės stabdyti karą tik tada, kai visiškai nebesugebės kariauti, kai nebeturės jokių jėgų. Jeigu kalbame ne apie Rusijos laimėjimus fronte, ne apie naujų teritorijų užėmimus, o tik apie gynimą tų pozicijų, kur rusai yra, manau, kad karas tikrai dar gali užtrukti pakankamai ilgai – kol ukrainiečiai taps pajėgūs kontratakuoti, ir kotratakuoti taip, kad iš tiesų išlaisvintų užimtas teritorijas. Tai gali užsitęsti“, – pastebėjo jis.
Kada ir kaip gali baigtis karas?
Savo ruožtu D.Žalimas įsitikinęs, kad taikos sutartis su Rusija dabartinėmis sąlygomis neįmanoma, todėl vienintelė išeitis – Rusijos kapituliacija.
„Anksčiau ar vėliau taikos sutartis bus, bet kokiomis sąlygomis? Dabar rusai patys nelinkę į realias derybas. Be to, nematau jokių prielaidų daryti kokių nors nuolaidų Rusijai, juo labiau, kad tos nuolaidos apskritai prieštarauja pagrindiniams tarptautinės teisės principams.
Nusiginkluoti, nestoti į NATO – su tokiomis taikos sąlygomis sutikti negalima, nekalbant apie tai, kokias pasekmes tai turėtų visai tarptautinio saugumo sistemos ateičiai“, – pastebėjo teisininkas.
D.Žalimas taip pat įsitikinęs, kad laukia ilgas karas.
„Kai Rusija nebepajėgs kariauti, reikia kelti klausimą iš esmės: visiškas Ukrainos teritorijų išlaisvinimas, taip pat – atsakomybė. Taika negali būti ilgalaikė, jeigu už tai, kas dabar vyksta, nebus patraukti atsakomybėn kalti asmenys.
Kad esamos ir būsimos kartos būtų saugios, reikia, kad tie žmonės, pradedant V.Putinu, A.Lukašenka, ir visa kita karinė ir politinė vadovybė, kad jų nusikaltimai būtų įvardyti autoritetingos teisminės tarptautinės institucijos – būtų gerai, kad jie būtų ir nubausti. (...)
Tokią taiką įsivaizduoju, bet, matyt, ją sunku įsivaizduoti šiais ar kitais metais – reikia nusiteikti pakankamai ilgai truksiančiam karui, kuris pagal savo logiką turėtų pasibaigti būtent taip“, – kalbėjo D.Žalimas.
Prognozuoja režimo žlugimą
M.Laurinavičius teigė manantis, kad šio karo pasekmė galiausiai bus Kremliaus režimo žlugimas.
„Dėl vidinių priežasčių. Mes klaidingai įsivaizduojame šį režimą – jis visiškai nemonolitinis, V.Putinas yra ne caras, o tik mafijos krikštatėvis. Jau dabar yra daugybė to režimo dalių, kurių interesams karas prieštarauja. Bet pačiai jų ideologijai karas nei kiek neprieštarauja – nereikia įsivaizduoti, kad yra geresnė režimo dalis, mažesni nusikaltėliai.
Jie tokie patys nusikaltėliai, tačiau vieni yra racionalesni, kiti mažiau, turi kitokių interesų. Bent kartą per savaitę matau vieną ar kitą režimo trūkinėjimo ženklą, jo pačio viduje. Galų gale – tai neįvyks rytoj ar poryt – jie atves prie šio režimo žlugimo“, – įsitkinęs M.Laurinavičius.
